VU TSPMI Alumni mentorystės programa. Vytautas ir Jurgita: mentorystei reikalingos tiek mentoriaus, tiek studento pastangos

Politikos ir medijų magistro programos antro kurso studentė Jurgita Tamolytė VU TSPMI Alumni mentorystės programoje dalyvauja jau antrąjį kartą. Nors tiek dabar, tiek prieš trejus metus studentę labiausiai motyvavo galimybė mokytis ir tobulėti, šįsyk pildydama anketą ji tvirtai žinojo: mentorystę nori išnaudoti profesiniam augimui komunikacijos srityje. Drauge su mentoriumi, komunikacijos ekspertu Vytautu Beniušiu išsikėlusi tikslą tobulinti straipsnių rašymo įgūdžius, Jurgita jo parengtas užduotis kruopščiai ruošdavo kiekvieną savaitę. Išvedančios iš komforto zonos, reikalaujančios laiko bei pasiruošimo, programos veiklos augti padėjo abejiems jos dalyviams: vertindami vienas kito dedamas pastangas, abu jautėsi motyvuoti siekti geriausių rezultatų.

Kokių tikslų ar lūkesčių vedini įsitraukėte į programą? (galbūt jau dalyvavote panašiose veiklose, girdėjote teigiamų atsiliepimų ar iš anksto žinojote labai konkrečius tikslus, ką norėtumėte įgyvendinti?)

Vytautas: Būdamas VU TSPMI alumnas, į mentorystės programą įsitraukiau norėdamas palaikyti VU TSPMI Alumni draugijos iniciatyvas ir prisidėti prie VU TSPMI bendruomenės stiprinimo. Be to, VU TSPMI mentorystės programoje dalyvauju nebe pirmą kartą, matau šios iniciatyvos prasmę. Mano manymu, šios programos metu tobulėja tiek studentas, tiek mentorius – pirmasis turi galimybę pagilinti tam tikras žinias arba įgyti reikiamų įgūdžių ir kompetencijų, tuo tarpu antrasis gali pasitikrinti, kaip sekasi dalintis ir perduoti turimas žinias studentui, pamatyti, kaip jam ar jai sekasi mentoriauti.

Jurgita: Mentorystės programa mano gyvenime atsirado studijuojant antrame bakalauro kurse. Tuomet dar nelabai galėdama atsakyti sau į klausimą, kodėl taip noriu būti jos dalimi, tiesiog džiaugiausi kiekvienu programos teikiamu privalumu. Įsivaizduokite: studentei tenka proga pusę metų semtis visko iš savo srities profesionalų, kurie jau nuėjo gerą taip trokštamo VU TSPMI alumnų profesinio kelio atkarpą. Taip plačios akys į save skverbė viską – nuo vizitinių kortelių apsikeitimo technikų iki didžiųjų ministerijų virtuvės. Atrodytų, paprasti, tačiau tokie reikalingi momentai naujokui.

Šiais metais į Mentorystės programą įsitraukiau jau siekdama Politikos ir medijų magistro laipsnio bei su daug stipresniu žinojimu, ką norėčiau nuveikti programos metu. Mano akademiniam interesui pasisukus į medijų lauką, natūraliai ėmiau mąstyti, ko dar galėčiau išmokti, kad mano profesinė ateitis būtų sklandi ir vestų į įsivaizduojamą rezultatą. Atrankoms prasidėjus, mus visus pristabdė karantinas, o aš tą akimirką negalėjau net pagalvoti apie sustojusį savo tobulėjimą. Tad vis sukau galvą, ko reikia geram komunikacijos specialistui, o ko – žurnalistui? Na, ir kaip įprasta, žvelgdama kelis žingsnius į priekį smalsavau, o ko reikia, kad pati ateityje prisijungčiau nebe kaip studentė, o kaip mentorė, kuri galėtų dalintis jau savo žiniomis bei patirtimi.

Kokia bendra veikla užsiimate ir ką dar esate numatę ar norėtumėte kartu nuveikti tolimesniuose programos etapuose?

Jurgita: Viskas prasidėjo nuo paprasto išsikalbėjimo apie tai, kodėl pasirinkome sudalyvauti programoje ir ko joje ieškome. Ko gero, reikia pripažinti, kad visgi retu atveju mentoriaus prisireikia tik gyvenimo paįvairinimui. Kur kas labiau jo reikia, kai kažkur viduje supranti, kad atėjo laikas įsivertinti, kuriame profesiniame taške esi bei ko dar reikėtų pasimokyti. Taigi mentorystės programa, visų pirma, man atnešė aiškų įsivertinimą – supratau, kad moku ir galiu rašyti ne tik akademinius, bet ir publicistinius tekstus. Negana to, geriau suvokiau ir galimybes – gilinausi į komunikacijos ir žurnalistikos skirtumus, abiejų sričių privalumus bei trūkumus.

Be abejonės, mūsų mentorystės laikas didžiąja dalimi sukosi apie rašymą. Vytautas, turėdamas didžiulę patirtį tiek žiniasklaidoje, tiek komunikacijoje, su manimi dalinosi visomis rašymo subtilybėmis, kantriai taisydavo kiekvieną mano klaidą. O aš, gavusi atgal raudonuojantį straipsnį, vis stebėdavausi jo kantrybe. Savo parašytą darbą analizuodavau du kartus per savaitę: Vytautas man atsiųsdavo ištaisytą ir papildytą komentarais tekstą savaitės viduryje, kad atidžiai peržiūrėčiau ir pagalvočiau, ką galėjau daryti kitaip; antrąjį kartą, jau savaitės pabaigoje, mes susiskambindavome tam, kad garsiai dar kartą rastume sprendimus kiekvienai taisytinai straipsnio vietai. Laikas buvo išties įtemptas, tačiau kiek gerų rezultatų jis atnešė!

Vytautas: Programos pradžioje su Jurgita sutarėme, ko norime šia programa pasiekti, sutarėme dėl susitikimų dažnių (kartą per savaitę, savaitgaliais), komunikavimo kanalų. Programa startavo karantino metu, todėl laikydamiesi tuo metu galiojusių rekomendacijų ir siekdami produktyviai išnaudoti šiai programai skiriamą laiką sutarėme, kad susitikimus darysime nuotoliniu būdu.

Vienas iš mūsų išsikeltų tikslų – tobulinti Jurgitos straipsnių rašymo įgūdžius, todėl įsiminė vienas susitikimas nuotoliniu būdu, kurio metu įsijaučiau į populistinės partijos lyderio vaidmenį, o Jurgita ėmė iš manęs interviu.

Kokį poveikį jums padarė programa: galbūt išmokote kažką vienas iš kito, susidomėjote nauja veikla, užsiėmimais, sužinojote kažką naujo ar netgi pakeitėte savo rutiną?

Jurgita: Programos metu man įstrigo vienas momentas, kuris privertė susimąstyti. Esu iš tų žmonių, kurie aiškiai žino savo vertybes, todėl pastebiu, kaip informacijai sklindant pernelyg dideliu greičiu, mes nusiviliame žiniasklaidos darbu, o pagarba, objektyvumas ar faktų tikrinimas pasimeta tame greitame skubėjime. Vytautas mane tarsi sugrąžino į visai kitokią realybę. Mentorius nuolat mane mokė rašyti skaidriai, nurodant visas aplinkybes, nepamiršti paminėti visų aprašomo įvykio ar renginio pašnekovų. Programai besibaigiant peržvelgiau užrašus bei visus taisytus straipsnius ir stipriai susimąsčiau, jog man tikrai labai pasisekė – turėjau gerą, atsakingą ir labai daug pastangų į mano žinias sudėjusį mokytoją.

Vytautas: Programa padėjo geriau išmokti planuoti laiką: kiekvieną savaitę prieš susitikimą tikrindavau studentės atliktus namų darbus, laiko reikalavo ir atskiras pasiruošimas kiekvienam mentorystės susitikimui. Kadangi tuo pačiu metu dėsčiau ir Vilniaus universiteto Komunikacijos fakultete, Jurgitai kaip namų darbus duodamas užduotis kartais pritaikydavau ir dirbdamas su fakulteto studentais. Tai man leisdavo nuspėti, kiek ir kokios užduotys gali būti įdomios studentams.

Tiek Jurgita, tiek kita studentė, kuriai mentoriavau, kiekvienam susitikimui ruošdavosi labai atsakingai, visada atlikdavo paskirtas užduotis, todėl buvau maloniai nustebintas, kad VU TSPMI studentai šią mentorystės programą vertina labai rimtai ir nori iš jos pasiimti maksimumą. Matydamas žingeidžias ir atsakingas studentes, ir pats buvau motyvuotas atsakingai ruoštis kiekvienam nuotoliniam susitikimui.