Raimundas Lopata. Atėjo laikas policijai ir SS?

Reiktų pritarti premjerui S. Skverneliui [kai kur tekste SS], kad policininkas yra garbingos profesijos atstovas ir, net išėję į pensiją, dauguma ekskomisarų gali nesunkiai susirasti darbą. Kai kurie jų patys yra tapę įtakingais ir sėkmingais verslininkais.

Ir nors kelias į politiką demokratinėje visuomenėje atviras visiems, bet kai buvęs policininkas dalyvauja rinkimuose ar yra skiriamas į aukštas valdininko pareigas, žmonėms, susirūpinusiems demokratijos būkle, kyla įtampa.

Premjeras, gindamas ekskomisarus valdžioje, apeliuoja į kai kuriuos URM diplomatus, tapusiais net prezidentais. Kaip taisyklė tai nesulyginami reikalai – diplomatai bent jau be rusų kalbos moka kelias kitas. O S. Skvernelio tezė, kad policininkas esą yra ir teisininkas, vėlgi gali įžeisti kai kuriuos VU Teisės fakulteto absolventus.

Ir vis tik apie 60 – 70 proc. gyventojų pasitiki policijos veikla, nepasitiki ja tik 10 proc.Visa tai nėra blogai.

O kaip sekasi buvusiems policininkams Seime?

NSGK pirmininkas, pasak R. Valatkos, „ekskomisaro Nr. 1 gizelis iš policijos apačių. Su carte blanche tirti visų šios valdžios kritikų ryšius su verslu”. Tuo viskas ir pasakyta.

Buvęs Marijampolės komisaras D. Gaižauskas buvo Lietuvos policijos taikos palaikymo misijos vadu Kosove. Solidu, tarptautinė patirtis, nors į tarptautinius renginius vyksta su vertėja. Galėtų būti daugiau matomas antikorupcinėje veikloje.

Ekskomisaras V. Gailius, nukentėjęs nuo politikos ir teikęs tiek daug antikorupcinių vilčių, užstrigo savo apygardoje, teisiamos liberalų partijos vadovybėje bei antikorupcijos komisijos pirmininko kėdėje. Praktiškai jokios veiklos, jokių iniciatyvų. Skaidrumo dėlei kažką reiktų pasirinkti, kažką palikti. Matosi neryžtingumas, lyderystės stoka. Matyt, rinksis rajono mero postą. O gaila. Galėtų bent padėt liberalams atsinaujinti.

V. Gailius galėtų pasimokyti iš V. Grigaravičiaus patirties Alytuje. Buvęs bene žymiausias Lietuvos policininkas, drąsiai galėjęs būti rimtu kandidatu į prezidentus, išrinktas į Alytaus merus triuškinančia persvara jau pirmajame ture, šiandien spardomas, realiai be valdžios, be vicemerų, kaltinamas tapęs bene turtingiausiu Alytaus žmogumi, per šeimą neoficialiai sukaupęs nekilnojamo turto, pavertęs savivaldybę turizmo biuru, lėšų švaistymo bei nekompetencijos centru.

„Kadencija iš esmės baigta, jai dar nepasibaigus. – Aš visuomet buvau nusivylęs politika“, – sako V. Grigaravičius. Štai taip.

Na, o Lietuvos ekskomisaras Nr. 1 S. Skvernelis pagaliau apsisprendė tapti prezidentu. Tiesa, jo argumentacija „kodėl” verta ne policininko, o „mento” mentaliteto vardo. Pirmiausia pasigyrė, kad jau dvejus metus yra premjeras ir ši patirtis yra neįkainuojama. Su tuo nepasiginčysi. Todėl dabar jau pasiryžęs nusileisti žemiau, iki Lietuvos prezidento lygio.

„O pozicija, apie kurią mes kalbame, yra lengvesnė, paprastesnė”, – sako naujas Lietuvos politikos genijus S. Skvernelis.

Aišku tada, sekant S. Skvernelio logika, kodėl prezidentė neina atostogų.

Vos ne pirmą kartą save išbandęs aukštojoje diplomatijoje Izraelio premjero B. Netanyahu atvykimo proga, mūsų premjeras pademonstravo, kad, iš tiesų, užsienio politika jam yra paprasta: „Rusija mums – kaip Izraeliui Iranas”. Dar paskelbia – „Izraelis yra mūsų strateginis partneris Artimųjų Rytų regione”.

Nežinau, kaip Lietuvos Ministras pirmininkas supranta šį žodį „strateginis” ir kada jis tai suvokė, nes dar visai neseniai jo vyriausybė Jungtinėse Tautose balsavo prieš Izraelį ir JAV, nors galėjo bent susilaikyti, o kai Lietuvoje buvo renkami parašai paremti JAV (ir tuo pačiu Izraelį), jo URM vadovybė dirbo užkulisiuose trukdydama demokratijos ir pilietinės visuomenės raiškai.

Vienadienė strategija.

Nors esu iš to daugelio žmonių, pasitikinčių policija, tačiau kiekvienas policininkas yra individualus ir ypač tas, kuris yra politikoje. Ir jei buvęs policininkas Nr.1 atsiveda į Vyriausybės kanclerius buvusį policininką Nr. 2, tai atskleidžia, minėjau, mentalitetą – geriausi valdininkai yra policininkai, o prezidento postas tėra paprastenė premjero būsena.

O šalia A. Stončaičio – Ž. Navickaitė-Babkin, Ministro Pirmininko sekretoriato vadovė, buvusio generalinio komisaro pavaduotojo V. Navicko ir buvusio S. Skvernelio tiesioginio viršininko, dukra;

D. Matuiza, Ministro Pirmininko patarėjas, buvęs Kriminalinės politikos biuro pareigūnas; A. Matusa, buvęs policijos mokyklos viršininko pavaduotojas, Bendrųjų funkcijų centro direktorius, per kur eis šimtamilijoniniai IT projektai;

E. Jurkonis, teisingumo viceministras, buvęs Vilniaus apskrities policijos viršininko pavaduotojas; A. Merkelis, Aplinkos ministro patarėjas, buvęs Kretingos policijos viršininkas, VRM poilsio namų “Pušynas” direktoriaus pavaduotojas;

Č. Mulma, Vidaus reikalų viceministras, buvęs Alytaus apskrities policijos viršininkas; D. Malaškevičius, “Lietuvos geležinkeliai” Pirkimų direktorius, buvęs Policijos departamento Imuniteto valdybos viršininkas; E. Sakalauskas, VTEK pirmininkas, Policijos akademijos auklėtinis, dirbo VRM struktūrose.

Iš anksto atsiprašau, jei ką praleidau ar kur suklydau pareigose.

Beje, prezidentė laiškutyje E. Masiuliui teisingai numatė kryptį apie S. Skvernelį – „Atsives policininkus, norės Seimo ir Vyriausybės vadovo posto. Jau dabar yra pavojingas populistas, bus tik dideliu pagreičiu blogiau“.

Bet kas iš to, ir premjeru paskyrė, ir leido policininkus atsivesti.

Šiaip jau galėtume prezidentu rinkti ir muitininką. Kai kurie jų irgi yra nemažai namų prie Neries pasistatę ne vien už deklaruotus pinigus, jei tai Lietuvos žmonėms yra kriterijus rinktis prezidentą.

Gal kada nors Lietuvos tiriamoji žurnalistika arba Seimo kokia nors komisija imsis ir, nesustodama pusiaukelėj, ištirs iki galo buvusių policijos vadų, tapusių ministrais, merais, premjerais nekilnojamą turtą, jo statybas, finansavimą. Ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje, pvz., Jungtinėje Karalystėje. Taip pat ir garsiąją „Garanto” veiklą. Tam, kad paaiškėtų tiesa, kokia ji bebūtų, ir baigtųsi galimybės politinėms spekuliacijoms.

Dar nebūtų blogai, jei žurnalistai, imantys interviu iš premjero, viešai išdrįstų užduoti vieną kitą klausimą anglų kalba, idant sužinoti mūsų galimo kandidato į prezidentus pasiruošimą atstovauti Lietuvą, kad ir koks tai lengvesnis, paprastesnis darbas, anot jo, tebūtų.

Perspausdinta iš DELFI.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.