Mažvydas Jastramskis. Requiem Liberalų sąjūdžiui

Liberalų sąjūdis atsidūrė nepavydėtinoje padėtyje. De facto praradus populiariausią žmogų Remigijų Šimašių, galima užsakinėti politines mišias.

Partija tiesiog neatlaikė „dėžutės“ bylos spaudimo. Ženklų buvo ir daugiau: valdantiesiems palankūs vienmandatininkų balsavimai, Jono Liesio paskyrimas Seimo vicepirmininku be frakcijos paramos. Remigijaus Šimašiaus sprendimas Vilniuje kandidatuoti, steigiant atskirą komitetą, ir konfliktas su partijos pirmininku Eugenijumi Gentvilu yra paskutinės vinys.

Pagaliau, reitingas tikrai mažas. Seniau tai lyg nekliudė: prieš 2008 m. rinkimus abi liberalų partijos turėjo po kelis procentus, tačiau galų gale pateko į Seimą. Visgi dabar trajektorija eina tik žemyn, o partijos gelbėtojo taip ir neatsirado.

Juo galėjo ir toliau būti Šimašius, kuris po 2016 m. Seimo rinkimų rinkėjų buvo vertinamas gana gerai. Geriau nei rinkimuose daugiau balsų gavusių socialdemokratų tuometinis lyderis Algirdas Butkevičius (nacionalinės porinkiminės studijos duomenys). Tai rodė nemažą potencialą tempti partiją. Tačiau Vilniaus meras apsisprendė jos nenaudai.

Galima suprasti Šimašių. Norint būti perrinktam sostinės vadovu, šansų daugiau yra su komitetu – tai neutrali etiketė. Sėkmės atveju Šimašius gal net perorganizuos liberalus.

Tačiau pačiam Liberalų sąjūdžiui, kaip konkrečiai partijai, panašu, artėja galas.

Kokios to priežastys? Formaliai žiūrint, besitęsianti byla, kurioje vis linksniuojamas partijos vardas ir teisiami buvę lyderiai. Visgi galimybių išsigelbėti, pergyventi šį sudėtingą laikotarpį buvo – ir ne, ne dėl paklausos liberaliai ideologijai visuomenėje.

Liberalų stiprybe buvo ir turėjo likti vieninga organizacija (čia ideologiniai klijai jau svarbūs) ir asmenys. Ryškiai matyti, kad jie kėlė partiją 2016 m. Seimo rinkimuose (o ne ištikimas liberalusis elektoratas, kuris yra tik mitas, tesudaro kelis procentus visuomenės).

Tada partija gavo 9 procentus balsų, o jos kandidatai vienmandatėse apygardose – 11 procentų. Turėta stiprių žmonių, kurie tempė į viršų.

Kartu tai reiškia, kad liberalus prie dugno galiausiai prives ne mažas reitingas, o vidinis organizacijos pakrikimas.

Aišku, pats partijos pavadinimas, sąsajos su Eligijumi Masiuliu ir „dėžutės“ byla kenkia partijos kandidatams ir jie nėra patenkinti. Tačiau vietoje dabartinio chaoso, opcijų buvo daugiau. Steigti naują partiją, kviečiant papildomus žmones. Jungtis prie ideologiškai panašių jėgų (įdomu tai, kad pagal „Mano balsą“ Liberalų sąjūdžio vertybėms labai artima yra Lietuvos žaliųjų partija).

Bet pasirinkta išsidraskymo opcija, kuri iš liberalų potencialo galutinai paliks tuščią vietą.

O gaila. Nepaisant visko, Liberalų sąjūdį buvo už ką gerbti. Jie oficialiai deklaravo ideologiją, kuri pokomunistinei visuomenei tiesiog neįtiko, nes akcentavo asmeninę atsakomybę, rinkos laisvę ir toleranciją kitokio gyvenimo būdo žmonėms. Iš komunizmo išbridusiose valstybėse yra paklausi atvirkščia vertybių kombinacija (gerovės valstybė ir socialinis konservatyvumas).

Liberalai visada gausiai atsakinėjo „Mano balso“ projektui, noriai pildė anketas, mažai raginami. Ir jų atsakymai buvo gana nuoseklūs, atitinkantys liberalizmo ideologiją.

Gal praktinei politikai tai ir mažai reiškia. Tačiau kandidatų atsakymus galėjo (ir gali) pamatyti kiekvienas, jie vieši.

Aišku, realybėje dažnai nugalėdavo pragmatiškumas, noras įtikti vidutiniam rinkėjui. Ne kartą Seimo balsavime, kur reikėdavo atstovėti liberaliai pozicijai, dalis frakcijos nesudalyvaudavo. Masiulio vadovaujamas Liberalų sąjūdis vengė socialiai nepatogių, labai liberalių pozicijų, siekė kampaniją suvesti į bendrus dalykus, tokius kaip kova su korupcija (kaip ironiška) ir ekonominis augimas.

Gaila jaunų žmonių, patikėjusių partija. Neįsivaizduoju, ką dabar joje toliau reiktų veikti perspektyviems ir savo vertybių nebijantiems politikams, pavyzdžiui, Seimo narei Aušrinei Armonaitei.

Tokių partijoje tikrai galima rasti ir daugiau.

Pabaiga yra bjauri ir liūdna. Bjauri dėl išsidraskymo, liūdna dėl liberalias vertybes atstovaujančios organizacijos kracho. Liberalai Lietuvai buvo reikalingi. Visų pirma tam, kad atitrauktų politinį centrą nuo ultrakonservatyvių pažiūrų ir gintų liberaliosios demokratijos pamatinius principus. Dabar tą funkciją užims jau kiti.

Ši pabaiga man nemaloniai primena filmą Requiem for a Dream. Jo veikėjai turi žmogiškų svajonių: sudalyvauti TV žaidime, atidaryti parduotuvę.

Visa bėda, kad įjunkimas į sunkius narkotikus tas svajones sudaužo.

Liberalai ilgai gyveno politinių narkotikų sukeltomis iliuzijomis. Kad lyderiai skaidrūs ir ištikimi, kad partiją išlaikys liberalusis elektoratas, kad 2016 m. Seimo rinkimų rezultatas kažką reiškia. Kad viskas bus gerai.

Svajonei galas. Laikas ilgai reabilitacijai.

Perspausdinta iš Delfi.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.