Suprasti Vatikano ir Kinijos susitarimą: veikimas avansu. K. Andrijausko komentaras

Šiuo metu vykstančiame Sinode jaunimui dalyvavo du vyskupai iš Kinijos, neseniai sugrįžę į vienybę su Roma. Rugsėjo 22 d. Vatikanas paskelbė pasirašęs preliminarų susitarimą su Kinija dėl vyskupų skyrimo. Iki šiol Kinijos patriotinės bažnyčios paskirti vyskupai Šventojo Sosto nebūdavo pripažįstami, vyskupų įšventinimas be Vatikano leidimo baigdavosi ekskomunika (atskyrimu nuo Bažnyčios). Kadangi Šventojo Sosto ir Kinijos susitarimo turinys nėra atskleistas, bandome suprasti, koks yra Vatikano derybų partneris ir kodėl Šventasis Sotas jo atžvilgiu gali būti atlaidus.

Pasak dr. Konstantino Andrijausko, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docento, krikščionybė Kinijos valdančiųjų komunistų vertinama dviprasmiškai. Iš vienos pusės kaip pažangos šaltinis – taip pat ir ekonominės, iš kitos – kaip komunistinės valdžios monopoliui grėsmę kelianti struktūra. Pašnekovas teigia, kad pagal dabartines politines tendencijas Šventasis Sostas veikia avansu.

Jei Kiniją palygintume su Sovietų Sąjunga, kuo panaši politinė situacija, turint omenyje Vatikano ir Kinijos susitarimą? Koks yra Vatikano derybų partneris?

Žvelgiant iš istorinės perspektyvos, šiuo metu Kinijoje visuomenė yra sudėtingiausia, įvairiausia ir (bent iki Xi Jinpingo atėjimo į šalies vadovo postą) laisviausia nei bet kada anksčiau. To priežastis – ekonominės reformos, atsivėrimas pasauliui. Kinijoje šiuo metu yra gausiausia vidurinioji klasė pasaulyje, kurios skaičius didesnis nei visų JAV gyventojų. Kinų ekonominė galia yra milžiniška. Visgi gyvenimo sąlygos Kinijoje priklauso nuo konkretaus žmogaus patirties, nes visuomenė yra labai įvairi. Pavyzdžiui, musulmonų tradiciškai apgyvendintame Sindziango autonominiame regione kuriama orveliška policinė valstybė: iš žmonių imami DNR, naujagimiams draudžiama duoti arabiškus vardus, žmonės yra persekiojami dėl savo kultūros ir religijos.

Kalbant apie krikščionis (katalikus ir protestantus), situacija taip pat priklauso nuo konkretaus konteksto – miesto, provincijos, ten susiklosčiusios vietos valdančiųjų ir pogrindinės bažnyčios santykių specifikos. Pastaruosius 5-6 metus matome didesnę kontrolę daugelyje gyvenimo sričių, kurias valdančioji partija, atrodytų, buvo palikusi gyvuoti rinkos ekonomikos, visuomenės įvairėjimo sąlygomis. Daugelyje sričių partija bando susigrąžinti bent dalinę kontrolę, tad pabrėžia ir mažumų bei religijos klausimus, nes visa tai jai yra politika.

Ar galėtume sustiprėjusias represijas Bažnyčios atžvilgiu tiesiogiai sieti su bendrai sugriežtėjusia komunistų partijos politika ar visgi religijos kontrolė turi savų priežasčių?

Svarbu suvokti krikščionybės specifiką Kinijoje. Patikimų duomenų neturime, nes Kinija pasižymi statistinių duomenų ir apklausų darymo sudėtingumu – partija nori tai kontroliuoti. Visgi atsižvelgiant į kai kurias tendencijas galime matyti, kad šiandien Kinijoje krikščionybė yra sparčiausiai plintanti religija, daugiausiai protestantizmo, įvairių sekmininkų doktrinų formomis. Matome komunistų partijos norą šiuos procesus pristabdyti. Kalbant apie Sovietų Sąjungą, turime atsiminti, kad Kinija labai atidžiai stebėjo ir daug išmoko iš to, kas įvyko Rytų ir Vidurio Europoje, posovietinėje erdvėje, koks buvo bendrai religijos ir Katalikų Bažnyčios bei Vatikano, tuometinio popiežiaus vaidmuo Sovietų Sąjungos ir geležinės uždangos griuvimo istorijoje. Kinija puikiai supranta, kad krikščionybės potencialas, ypatingai katalikiška forma, gali turėti rimtų politinių implikacijų jų fundamentaliam politinio monopolio išlaikymo siekiui.

Kai 8 dešimtmečio pabaigoje – 9 dešimtmetyje prasidėjo ekonominės reformos, krikščionys buvo toleruojami, nes, įdomus paradoksas, Kinijos šiuolaikinėje istorijoje krikščionybė siejama su modernizacija ir modernybe kaip tokia. Moderniosios Kinijos tėvai kūrėjai Sun Jatsenas ar Čiang Kaiši yra  kilę iš krikščioniškų šeimų, paprastai protestantiškų denominacijų. Šiame kontekste Rytų Jeruzale vadinamas miestas Vendžou Džedziango provincijoje pasižymi kone drąsiausiais ir efektyviausiais verslininkais. Kinijos ekonominio augimo kontekste buvo tarsi stengiamasi skatinti, kad visi Kinijos visuomenės subjektai prisidėtų prie ekonominės gerovės kūrimo, kuri nemaža dalimi ir lemia Komunistų partijos išlikimą šalies valdžioje.

Tačiau pastaraisiais metais Kinijos valdžia susigriebė, kad vadelės per daug paleistos, kad  daugybė organizacinių formų, taip pat ir aplink religijas, jiems kelia nepatogumų. Kinijos komunistų partija ir pati ideologija gali būti vadinama sekuliaria pretenzija į dvasinės tuštumos užpildymą, iš to ir kyla antipatija visoms religijos formoms. Šiame kontekste jie pagrįstai turi ko bijoti. Bet tai tik viena istorijos dalis.

Yra ir kita istorijos dalis, susijusi su Vatikanu. Manau, kad Vatikanas suvokia tam tikrų tendencijų kaitą: šalyse, kurios tradiciškai nėra katalikiškos, bet katalikybė buvo įleidus gilias šaknis, matoma krikščionybės proporcijų kaita protestantizmo naudai. Jėzuitai misionieriai Kinijoje yra žinomi nuo ankstyvojo modernaus laikotarpio. Jie patarinėjo Mingų dinastijai, Čingų dinastijai darė žemėlapius, jie iš tikrųjų buvo vartai į Vakarų pasaulį ir apie tai kinai pamena iki šiol. Bet kai matomos tendencijos, kad Kinijos atskirties su Vatikanu kontekste, nesant  oficialių diplomatinių santykių, sparčiausiai plinta protestantiškos krikščionybės formos, Vatikanas sunerimęs. Ši tendencija būdinga ir daugeliui kitų globalių Pietų valstybių: netrukus Brazilija, atrodytų, išsirinks prezidentą, kuris atstovauja sekmininkus, o ne katalikus – bus įdomu.

Aš manau, kad Vatikano diplomatinių santykių su Kinija mezgimas susijęs su šiomis tendencijomis. Galbūt suprasta, kad atėjo metas perlaužti ilgai trukusius nesutarimus. Visgi pačioje katalikų bendruomenėje šitie judesiai yra ganėtinai kontroversiškai vertinami, nes partijos represijų jų atžvilgiu istorija išties turtinga.

Viena iš kontroversijų – Kinija didina represijas prieš krikščionis: griaunamos bažnyčios, jaunimui iki 18 metų neleidžiama dalyvauti religinėse apeigose, uždrausta internetu pardavinėti Bibliją. Keista, kad, Kinijai griežtinant sankcijas krikščionims, Vatikanas nusileidžia dėl vyskupų. Kaip jūs tai pakomentuotumėte?

Matyt, dabar bandoma susitarti dėl tam tikrų žaidimo taisyklių, matyt, Šventasis Sostas bandys apginti bent tas katalikais save vadinančias didžiulės šalies bendruomenes, kurios iš tikrųjų nori būti vienybėje. Dėl atskirties nuo Vatikano kai kurios katalikybės formos, nominaliai paklūstančios Šventajam Sostui, doktrinos atžvilgiu yra nukrypusios nuo Bažnyčios mokymo. Vatikanas prarado įtakos galimybę ir nebegali pakreipti procesų norima linkme, kaip katalikybė turėtų būti Kinijoje praktikuojama. Manau, kad tai bandymas apginti bent jau tas aveles, kurios dar yra, ir pakovoti dėl katalikybės statuso, kaip pirmosios krikščioniškos denominacijos Kinijoje, sugrąžinimo. Kai buvo įkurta Kinijos liaudies respublika, protestantų buvo nedaug daugiau nei katalikų. Dabar tikėtina, kad protestantų yra maždaug dešimt kartų daugiau. Šią tendenciją reikėtų turėti omenyje bandant paaiškinti tai, kas vyksta.

Žvelgiant iš Kinijos perspektyvos, svarbu matyti, kam taikomos represijos. Kinijos valdantieji ne be pagrindo operuoja faktais, kad nemaža dalis save krikščioniškais vadinančių judėjimų iš tikrųjų buvo sektos blogąja prasme – dalyvavę finansinėse machinacijose ir smegenų plovime. Kinijai šiaip būdinga įdomi krikščionybės internalizavimo istorija: XIX a. viduryje Taipingų sukilimo vadovas pasiskelbė Kristaus broliu, sukilime mirė apie 16 milijonų žmonių. Yra daugiau panašių, tik mažesnio lygmens istorijų, kurių negalime pamiršti, norėdami suprasti Kinijos valdančiųjų nepasitikėjimą krikščionybe bendrai ir ypač Vatikanu. Priešingai nei protestantai, katalikai kelia problemą, praktikuodami dvasinę ištikimybę Romos popiežiui, žmogui, kuris yra kitame pasaulio gale ir Vakarų pasaulio širdyje. Kinijoje ir Japonijoje protestantų misionieriams buvo labiau leidžiama veikti nei katalikams.

Kaip atsirado Kinijos patriotinė ir pogrindinė bažnyčios?

Netrukus po to, kai buvo įkurta Kinijos liaudies respublika, valdančioji komunistų partija nusprendė, kad religiją kaip tokią reikia kontroliuoti – jie vadovavosi marksistine-komunistine vizija, kad religijos galiausiai nebeliks, bet kol tai neįvyko, reikia bent ją kontroliuoti. Pagal institucinę reformą buvo išskirtos penkios svarbiausios denominacijos – budizmas, daoizmas, islamas, katalikybė ir protestantizmas. Įdomu tai, kad katalikybė taip ir vadinama, o protestantizmas vadinamas krikščionybe. Sukurtos penkios jas kontroliuojančios organizacijos. Visi tikintieji turėjo į šias organizacijas įsijungti.

Svarbiausias šios reformos aspektas buvo mokovų – teologų, šventikų – statuso klausimas, kuris ir privedė prie Šventojo Sosto ir Kinijos liaudies respublikos tarpusavio problemų. Valdžia siekė užtikrinti religijos nykimo procesą, bet pastaroji ne tik kad neišnyko, bet nemaža dalimi ir atsigauna. Ryškus procesas prasidėjo su ekonomine reforma, kai pasibaigė totalitarinis ir prasidėjo autoritarinis laikotarpis: matome ryškų įvairių religinių sistemų atgimimą, tiek ortodoksinių, tiek heterodoksinių – naujų, keistų, milenaristinių, sektantiškų judėjimų Kinijoje yra išties daug.

Katalikų bendruomenės istorija labai svarbi, nes atsirado didelės institucinės problemos dėl vyskupų paskyrimo, įsijungė ir doktrinos klausimai, didelė dalis katalikų prie oficialios bažnyčios neprisijungė. Po to prasidėjo Šaltojo karo kontekstas, taip pat popiežius Jono Pauliaus II pontifikatas, kuris dėl logiškų ir natūralių priežasčių pabrėžė komunizmo problematiką – tai dar labiau paskatino Kinijos liaudies respublikos valdančiųjų įtarumą.

Reikėtų priminti, kad didžiausias masinis iššūkis Kinijos komunistų partijai po Tiananmenio protestų įvyko XX a. pabaigoje, kai masinę nepaklusnumo akciją priešais komunistų partijos būstinę Pekine įgyvendino heterodoksinio kvazibudistinio Falun Gong judėjimo atstovai. Tai dar labiau sutvirtino Kinijos komunistų partijos daugumos narių nuomonę, kad religija kaip tokia vis dėlto yra grėsmė.

Kuo skiriasi oficiali ir pogrindinė bažnyčios?

Kinijos patriotinė bažnyčia Pekine turi keletą gražių šventovių, kuriose vyksta Mišios, sekmadienį renkasi žmonės. Saugumo sektorius suinteresuotas žinoti besirenkančiųjų pavardes. Ten vyksta Mišios ir užsieniečiams, bet į jas paprastai galima įeiti tik su pasu, užsiregistravus. Bažnyčios turi veikti, kaip nurodo komunistų partija.

Pogrindinių bažnyčių specifika priklauso nuo miesto ir regiono. Vienuose ji veikia gana atvirai – visi žino, kad tai bažnyčia, ji atrodo kaip bažnyčia, matosi kryžiai ir tikintiesiems valdžios direktyvos nerūpi. Tai paprastai yra miestai, kuriuose krikščioniška tradicija gilesnė, kurie labiau matomi ekonominiame ir viešajame Kinijos gyvenime, kurie neturi politinio nepaklusnumo istorijos. Tokiu atveju valdžia linkusi užmerkti akis. Kur priespauda didesnė, turime namų bažnyčias – žmonės pamaldoms renkasi slaptai, pas ką nors namie. Dažniausiai situacija yra kažkur tarp šių dviejų – nuomojamos patalpos, žmonės per daug nesislepia, bet ir į akis nelenda, iš komunistinės valdžios pusės žiūrint – neprovokuoja, tad jie toleruojami.

Rytų Jeruzalėje Vendžou, kur bent dešimtadalis gyventojų yra krikščionys, daugiausia protestantai, pastaraisiais metais matome valdžios įsitikinimą, kad su krikščionybe reikia kažkaip kovoti – nuo pastatų nuimami kryžiai. Niūriausios religijos politikos grimasos matomos Sindziango regione. Kadangi vietos gyventojai musulmonai, Vakarų pasaulis užmerkęs akis, bet dabar jų eilė,  po to bus krikščionys. Krikščionims lengviau, nes jie etniškai daugiausia kinai, didesnės problemos kyla kai skiriasi tiek etninė-kultūrinė, tiek religinė tapatybės. Prisiminkime ir Tibeto istoriją, kur problemų buvo ir bus.

Popiežius sako, kad sudarant susitarimą abi pusės kažką laimi ir praranda. Visgi kyla klausimas, ar pastaruoju susitarimu Kinija neprarado mažiau nei Vatikanas? Vyskupas yra svarbiausia Bažnyčios grandis, jis užtikrina sveikos doktrinos perdavimą ir bendruomenės augimą. Popiežius teigia, kad kiekvieną iš vyskupų pats patikrino. Ką galvojate šiuo klausimu?

Negaliu sužinoti vyskupų, apie kuriuos eina kalba, biografijų.  Problemų gali būti, nes nėra priežiūros mechanizmų, kurie užtikrintų Šventajam Sostui patikimos informacijos pasiekiamumą. Manau, kad Šventojo Sosto logika yra tokia – jie nusileidžia dėl šių konkrečių figūrų, bet tikisi, kad ateityje procesas bus kontroliuojamas ir Vatikanas gaus patikimos informacijos apie kandidatus ir pats juos siūlys. Kad tai galėtų ateityje įvykti, dabar tarsi reikia padaryti geros valios ženklą. Visiškai su jumis sutinku, kad tai nėra istorijos pabaiga ir dar daug detalių gali iškilti. Interpretacijos klausimas yra kertinis: kinai mėgsta interpretuoti savaip, nors atrodytų, kad viskas parašyta juodu ant balto. Susitarimo pagrindams gali iškilti grėsmė. Sakyčiau, Šventasis Sostas veikia avansu, galbūt net pernelyg avansu, žvelgiant į dabartines politines tendencijas.

Kinijos vyskupai po Sinodo Jaunimui pirmojo susitikimo 2018 m. spalio 3 d. Kairėje Juozapas Guo Jincai, dešinėje Jonas Krykštytojas Yang Xiaoting.

Jei Kinijos valdžia įsitikinusi, kad religija išnyks, tai gal iš jos pusės su Vatikanu nereikėtų daryti jokių susitarimų?

Komunistų partija iki šiol sako, kad Kinija keliauja komunizmo link, bet tai nereiškia, kad jie tuo tiki arba mano, kad komunizmas bus toks, kaip nurodė Marksas,  Engelsas, Leninas, Stalinas ar Mao Dzedongas. Vienas dalykas yra išlaikyti verbalinę ištikimybę ideologijai,  o kitas – realybė, kuri tokia, kad Kinijoje religija neabejotinai sugrįžta ir prie to labiausiai prisideda krikščionybė.

Kodėl religija į Kiniją sugrįžta?

Tai lemia dvasinė tuštuma, būdinga bendrai mūsų civilizacijai, kuri Kinijos atveju dar aštresnė. Kinija iš totalitarizmo buvo įmesta į ekonominę globalizaciją, kuri paremta materializmu ir, nors oficialiai nedeklaruojama, sekuliarizmu. Išgyvenama vertybinė krizė,  dėl to žmonės gręžiasi į įvairias religines sistemas. Šis procesas nesustabdomas ir  Kinijos komunistų partija turės su tuo kažką daryti.

Tuo metu Šventasis Sostas turi galvoti apie ateitį, katalikybės slinkimą į Pietus. Pažiūrėkite į kardinolų kaitą. Katalikybė bus vis labiau filipinietiška, indiška, ji jau net mažiau lotynų amerikietiška negu buvo. Manau, kad Vatikanas pagrįstai prisibijo, kad praras įtaką vietose, kur yra ateitis, kur daugybė žmonių jei ne dabar, tai labai greitai bus pasiruošę dvasinių vertybių sugrįžimui. Kinija šiame kontekste yra betarpiškai svarbi. Oficialiai sekuliarioje Kinijos visuomenėje yra milijardas ir 400 mln. žmonių, kurie laukia išgelbėjimo, išganymo.  Negali sau leisti prarasti tokio kiekio žmonių. XX a vid. amerikiečiai išplėtojo Kinijos praradimo teoriją. Pradžioje jie manė, kad Kinija ne tik bus jų ekonominė sąjungininkė, bet ir didžiausia krikščioniška valstybė, nes nacionalistų valdantieji buvo krikščionys. Krikščionybė plito labai greitai, bet, kai laimėjo komunistai, Kinija buvo prarasta ne tik politiškai, bet ir idėjiškai. Bet klausimas, ar visam laikui, lieka atviras.

Perspausdinta iš Bernardinai.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.