Kęstutis Girnius. Apgulties mentaliteto gniaužtuose

Apgulties mentalitetas tebėra gajus Lietuvoje. Naujausias įrodymas – Lietuvos radijo ir televizijos komisijos (LRTK) siūlymas išplėsti draudžiamos informacijos sąvoką, taigi ir apimtį. Pataisas, kurias užregistravo Seimo Kultūros komiteto nariai iš valdančiosios daugumos ir opozicijos, leistų taikyti sankcijas žiniasklaidos priemonėms, kurios kelia pavojų visuomenės saugumui. Pasiūlymas tučtuojau sulaukė kritikos. Net prezidentė D. Grybauskaitė, kuri yra pagrindinė Lietuvos informacijos karo šauklė, pažymėjo, jog siūlomos pataisos yra „taisytinos“, nes „gerokai peržengtų ES direktyvos nuostatas ir sukurtų galimybę riboti žodžio laisvę bei persekioti už kritiką“.

Vienu atžvilgiu kritika lyg rodo, kad kai kurie žmonės nėra linkę aklai pritarti siūlymams, kurie galėtų riboti žodžio ir išraiškos laisvę. Antra vertus, stebina, kad toks nesąmonių kratinys išvydo dienos šviesą, kad jį palaiko LRTK ir nemažai Seimo narių. LRTK pirmininkas M. Martišiaus teisino komisijos kūrinį, teigdamas, kad „kas yra nacionalinis saugumas, mes patys nesugalvojome. Mes paėmėme iš Nacionalinio saugumo strategijos ir perkėlėme”. Tai tik rodo, jog reikia smarkiai pakoreguoti Nacionalinio saugumo strategiją.

Pataisų apimtis stulbina, nes būtų draudžiama visuomenės informavimo priemonėms skelbti informaciją, kurioje, be kita ko, „bandoma iškraipyti Lietuvos Respublikos istorinę atmintį, skatinamas nepasitikėjimas ir nepasitenkinimas Lietuvos valstybe ir jos institucijomis, demokratine santvarka, krašto gynyba, siekiama stiprinti tautines ir kultūrines takoskyras, silpninti tautinę tapatybę ir pilietiškumą, silpninti piliečių ryžtą ginti savo valstybę, ar kitaip siekiama daryti prieš Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo interesus nukreiptą įtaką šalies demokratijos, rinkimų procesams, partinei sistemai“.

Dėl visų šių klausimų galima ginčytis, įvairiai juos interpretuoti. Nėra vieningos, visuotinai pripažintos „istorinės atminties”, kuria remiantis būtų galima nustatyti, kada ir kaip ji iškreipiama. Kaip nustatoma, kad kritiškos pastabos tampa „nepasitikėjimo ir nepasitenkinimo Lietuvos valstybe ir jos institucijomis“ skatinimu, o ne tik nuomonės reiškimu? Nesuprantu, ką turima omenyje, kai kalbama apie „tautinės tapatybės silpninimą“. Juk Lietuvoje gyvena įvairios tautos. Ar nusideda rusas, kuris siekia įtikinti lietuvį, kad jis turėtų nusigręžti nuo lietuvių kultūros ir stengtis tapti rusu, bet ne lietuvis, kuris skatina lenkus įsipareigoti lietuvybei? Ar tautinė tapatybė turi tapti geležiniu narvu, iš kurio negalima išsilaisvinti?

Ir kodėl manyti, kad atsitiktinai paskirti LRTK nariai yra kompetentingi spręsti šiuos sudėtingus klausimus. Kokios jų kvalifikacijos šioje srityje? Kiek žinau, aukštosios mokyklos dar nerengia specialių kursų būsimiems cenzūros specialistams. Nemanau, kad komisijos narių dauguma galėtų rišliai paaiškinti, kas yra nacionalinis saugumas, kada kritika tampa grėsme valstybės ar demokratijos pagrindams.

Martišius aiškina, kad esama saugiklių, kurie pakirstų kelią piktnaudžiavimui. Jis nurodo, kad pataisos pirmiausia susijusios su greitu reagavimu į kilusią grėsmę nacionaliniam saugumui per rinkimus, „kada laikas labai svarbus“. Dabar karą ar tautinę neapykantą kursčiusioms televizijoms sankcijas galima taikyti tik po trečio pažeidimo. Bet kai stengiamasi sudėtingus klausimus spręsti skubos tvarka, o sprendimą gali nulemti tik vienas įtariamas pažeidimas, gerokai padidėja tikimybė, kad bus priimtas klaidingas sprendimas. Įtampos sąlygomis paprastai mąstoma prasčiau, juolab per rinkimus, kai politinės aistros paaštrėjusios, retorika labiau kovinga ir mažiau atsakinga. Siūlomos pataisos yra pavojingos.

Turime patirtį su mėginimais įžvelgti Rusijos ar kitų „blogiečių“ pastangas kenkti mūsų nacionaliniam saugumui. Ta patirtis neramina. Ne kartą įžiūrėta Rusijos ranka be rimtesnio pagrindo, siekiant sumenkinti oponentus, juos vaizduojant Maskvos įrankiais. Praeitą mėnesį premjeras S. Skvernelis, kuris paprastai santūriau vertina Rusijos menamus ar tikrus kėslus, tvirtino, jog Rusijos specialiosios tarnybos su konservatoriais galėjo prisidėti prie mokytojų streiko organizavimo. Jis ne vienintelis premjeras taip nusišnekėjęs. Prieš kokius trejus metus tuometinis pemjeras A. Butkevičius teigė, kad mokytojų streikus palaikančioms švietimo darbuotojų profesinėms sąjungoms įtaką galbūt darė ir Rusija.

Pasak premjero, „kas galėtų paneigti galimybę, kad ten yra derinami ir tam tikri veiksmai”. Sunku paneigti galimybes. Maskvos ranka buvo įžiūrima JAV energetikos bendrovės „Chevron“ 2013 m. nutarime nutraukti skalūnų dujų paieškas Lietuvoje, nors bendrovė nedviprasmiškai nurodė, kad nutarimą lėmė pokyčiai mokesčių, teisinėje ir reguliavimo aplinkoje bei priešiškos kai kurių politikų nuostatos. Pasipylė kaltinimų srautas, jog Kremlius esą rado naudingų kvailių, finansavo ir organizavo protestus. Buvo aiškinama, kad referendumas dėl žėmės pardavimo užsieniečiams sulaukė Maskvos paramos.

Dabar madinga kaltinti Kremlių mėginimais daryti įtaką politiniams procesams svetimose šalyse. Bet reikia pabrėžti, kad visi šie nuogąstavimai, išskyrus Skvernelio pastabas, buvo išreikšti dar prieš 2016 m. JAV rinkimus. Šiuo atžvilgiu Lietuva yra sąmokslų teorijų lyderė, bet deja, tai sritis, kurioje nereikėtų pirmauti. Neturėtų guosti ir tai, kad kitose šalyse reiškiasi panašios fobijos.

Valstybės saugumo departamentas (VSD) dažnai kursto šias baimes. Prieš kelerius metus paskelbus metinę VSD ataskaitą, generalinis direktorius D. Jauniškis nurodė du Nepriklausomybės akto signatarus, kurių pasisakymai esą kelia grėsmę nacionaliniam saugumui. Reikėtų jo paklausti, kokiais konkrečiais faktais jis priėjo išvadą, kad jie tarnauja Maskvai, ir kaip per tuos trejus metus jie padarė Lietuvą mažiau saugia.

Žurnalistai išreiškė susirūpinimą dėl siūlomų pataisų. Jie nuogąstauja, kad pokyčiai gali apsunkinti jų pastangas atlikti savo pareigą kritiškai vertinti valdžią, bei apriboti nuomonės laisvę. Bet žurnalistai turėtų savęs paklausti, kiek jie savo gana vienašališkais straipsniais ir pranešimais apie Rusiją kursto tą apgulties mentalitetą, nekritiškai kartoja valdžios naratyvą apie visokiausias grėsmes, užuot reikalavę, kad valdžios pareigūnai ir politikai sukonkretintų savo įtarimus.

Šiuo atžvilgiu mažai kuo skiriasi tarpautinių reikalų ekspertai ir dėstytojai. Jie irgi ramiai priima valdžios pasakojimus apie grėsmes, nors paprastai jie didžiuojasi savo kritišku žvilgsniu, gebėjimu dekonstruoti valdžios aiškinimus ir teisinimus. Tuo jie irgi palaiko apgulties mentalitetą, kuris kenkia demokratijos kokybei.

Perspausdinta iš Delfi.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.