Kada politika atsirado tavo gyvenime? Kodėl pasirinkai studijuoti politikos mokslus VU TSPMI?

Domėjausi įvairiais dalykais – istorija, filosofija, teise, ekonomika, kalba plačiąja prasme. Kiekvienas jų galėjo pasiūlyti profesinį kelią, bet man labiausiai rūpėjo disciplinų susikirtimai konkrečiose socialinėse situacijose. Politikos mokslų studijos pasirodė būtent apie tai. Tada netrūko gąsdinančių, kad specialybė neaiški, darbo skelbimuose juk politologų neieško. Tačiau aš visada kartojau, kad į universitetą stoju išsilavinimo, o ne darbo gauti. To nesigailėjau ir nesigręžiojau atgal. Net tada, kai nešiau prašymą ISM universitetui išbraukti mane iš pilnai stipendija finansuojamų studentų sąrašų. Taip, buvo toks kuriozas, pirmo kurso pradžioje mokiausi dviejuose universitetuose. Bet pasirinkti pabandžius nebuvo sunku – ten, kur mokymasis skatino daugiau klausti, abejoti, persvarstyti, ten jaučiau, kad priklausau.

Kitas labai svarbus veiksnys – visada buvau visuomeniška. Šiuo žodžiu noriu pasakyti, kad jaučiu atsakomybę už bendrą reikalą, kuriuo, beje, laikau ir kitų bendruomenės narių sunkumus, skaudulius ir problemas. Turbūt nebuvo geresnės vietos nei TSPMI sociologiškai ir politologiškai pažinti Lietuvą – ne tik ją, bet gal labiausiai ją pasaulio kontekste – bei rasti prieigą prie tam tikrų problemų, galų gale bent jau ieškoti jos, kaip ir savo vietos po šia saule, kurią laikyčiau prasminga.

Pagal Erasmus+ mainų programą buvai išvykusi į Lioną. Kaip vertini šią patirtį?

Tiesą sakant, buvau išvykusi dukart. Pusmetį studijavau Italijoje, Bolonijos universitete, o paskui po pertraukos semestrui išvykau į Politikos mokslų institutą Sciences Po Lione. Mėgstu sakyti, kad jei Italija buvo šiokios tokios „atostogos“, pertrūkis, padėjęs iš naujo atrasti savo asmenybę, tai tas pusmetis Prancūzijoje sutalpino visą „alternatyvų“ gyvenimą. Kadangi čia pasakiau „ne“ Erasmus studentų burbului ir gyvenau bei studijavau su prancūzais, be to, gyvenamąją vietą keičiau tris kartus, o visą laisvą laiką dedikavau tyrinėjimams – pavyzdžiui, išsitempiau draugę savaitės kelionei kaip stovim vien autostopu, nakvojant nepažįstamų svetingų žmonių namuose – greitai ne tik prakalbau išsvajota kalba, bet ir suvokiau, ką reiškia mąstyti ir gyventi ta kalba. Turbūt daugeliui nesvetima situacija, kai „persijungimas“ į kitą kalbą leidžia, gal net labiau priverčia, pakeisti santykį tiek su dalykais, apie kuriuos šneki, tiek žmonėmis, kurie pokalbyje dalyvauja. Kultūra, istorija, socialinės normos, politika reiškiasi per kalbą, tad ji modifikuoja ir patį mąstymą. Manau, kad prancūzų kalbos laukas yra labai stiprus savo intelektualine tradicija, kurią suprantu kaip aktyvų, nuolatinį ir įtraukiantį savos visuomenės bei politikos persvarstymą. Be to, jame daug vietos saviraiškai, savitumui, ekscentriškumui, net arogancijai, tad pokalbis tampa labai dinamiškas, įvairiaspektris.

Iki Prancūzijos buvau pratusi, kad kalbėjimas apie politines idėjas statistiniam pašnekovui turi neigiamą krūvį, nes tai arba kelia konfliktą, arba nuobodulį. Tokiu būdu kokybiška politinė diskusija limituojama, išsikelia į specifines vietas, kaip universitetas ar gana uždaros, nebūtinai dėl to, kad nori tokiomis būti, organizacijos. Prancūzijoje taip nėra. Žmonės daug skaito (!), svarsto, kelia drąsias idėjas ar klausimus, ir tam tinka tiek vakarėlis, tiek paskaita, tiek visuomeninė veikla, tiek ir eiliniai pietūs. Pakankamai drąsiai apibendrinu, nes bendravau su labai įvairiais žmonėmis. Žinoma, galime ginčytis, kiek atsitiktinė atranka vyksta vieškelyje laukiant pavežėsiančios mašinos arba tarp tūkstančių anketų pateikus savąją, viliantis, kad pateksi į svarstomų nuomininkų sąrašą. Turbūt daug kas priklausė ir nuo mano santykio su pasauliu tuo metu. Visais atvejais labai skirtingi žmonės atvėrė man savo duris ir širdis – esu dėkinga ir senam musulmonui, kuris, nepaisydamas papročio nevežioti svetimų moterų, tą padarė išgelbėdamas mus nuo ilgo laukimo tuščioje aikštelėje kažkur viduryje laukų, ir turtuolei didžiuliu džipu, kuri lėkdama į darbo susitikimą Kanuose stabtelėjo mūsų. Nesuminėsiu čia jų visų, bet tai buvo stebuklingai akis atverianti patirtis. Turėjau galimybę pažinti žmones iš pačios gražiausios perspektyvos – tą akimirką, kai jie nusprendžia padėti, patys pasitikėti, peržengti savo patogumo ribas. Taip iš Prancūzijos parsivežiau labai daug išlaisvinančio pasitikėjimo žmonėmis ir tuo, kaip jie kartu gali kurti… visuomenę. Įvairiomis prasmėmis.

Dirbi kaip laisvai samdoma žurnalistė, rašai analitinius straipsnius. Kurį laiką dirbai žurnale IQ. Kodėl pasirinkai žurnalistės veiklą? Kaip sekasi derinti žurnalistinį darbą su politikos mokslų studijomis?

Ieškojau veiklos, kuria galėčiau įprasminti save ir panaudoti turimas žinias – bei generuoti žinojimą. Laisvą ir kokybišką žiniasklaidą laikau vienu esminių demokratijos ramsčių ir sąlygų, o laisvo ir atsakingo žurnalisto darbą – viena gerbtiniausių profesijų. Be to, man atrodo labai svarbu visuomenei remtis ne tik į pranešamas naujienas, bet ir analitinius tekstus, ką turbūt savo darbu ir bandau daryti. Manau, kad tokie tekstai gali padėti grąžinti į politinę darbotvarkę temas, kurias suprantu kaip tam tikrą viešąją gėrybę – jos visiems aktualios, bet mažai kam apsimoka jas spręsti, o kam nors gali būti ir naudinga savaip išnaudoti. Žurnalistas čia turi galimybę įsiterpti kaip viešojo reikalo gynėjas, suteikti balsą jo reikalingiems savo tekste, užvesti diskusiją, duoti nuorodas, kaip galima galvoti ir kokių sprendimų reikalauti. Viliuosi, kad ir sprendimų priėmėjai kartais tuos tekstus skaito – ar bent jau jiems tenka skaityti ir atsakinėti į tuos įkyrius žurnalistų klausimus. Būtent tie įkyrūs klausimai padeda saugant viešąjį interesą.

Patiriu vidinių prieštarų dėl savo pasirinkimo, ypač studijų kontekste. Kartais galvoju, kad akademike būti man labiau tiktų – mane erzina tekstai be išnašų, citatos be konteksto, pasvarstymai be pagrindimo, esu perfekcionistė. Bet žurnalistiniame žanre tam kartais tiesiog nėra sąlygų, kaip ir tikrai giluminiams problemų tyrimams. Kita vertus, norisi būti diskusijos nešėja, aprašyti tai, kas jau ištirta, jungti akademiją su visuomene. Esu visuomeniška ir smalsi, o žurnalistinis darbas leidžia išlikti tarp disciplinų ir aktualijų, tam tikra prasme tiesiog tampa veiklos, kuria ir šiaip užsiimčiau, pavyzdžiui, nuolatinio skaitymo, gilinimosi į duomenis, subproduktu, kuriuo, tikiuosi, ir prasmingai papildau mūsų viešąją erdvę.

O dėl studijų ir darbo suderinimo – ne(be)su ta, kuri sakytų daryti daugiau, nes kai darai daugiau, daugiau ir padarai. Turbūt formulė, kurią siūlyčiau, tai pasiskaičiuoti jėgas taip, kad atsigręžus atgal būtų akivaizdu, kad patobulėjai, o žiūrint į priekį – kad turi jėgų tobulėti toliau. Jei darbas greta studijų reiškia, jog viską darai apgraibomis, kad praslytum, tai yra tam tikra prasme tobulėjimo išdavystė. Bent jau prasmingo tobulėjimo. Kita vertus, jei laiką leidi tinginiaudamas, tai irgi šioks toks nusikaltimas tobulėjimo sutarčiai su savimi. Bet ta formulė kiekvienam individuali. Tiesiog svarbu žinoti savo tikslus ir galimybes.

Aktyviai domiesi feminizmu ir veiki kaip feministė. Galbūt galėtumei papasakoti plačiau? Kodėl feminizmo idėjos turėtų būti svarbios ne tik politikos mokslų studentams, bet ir platesniam visuomenės ratui?

Kai pirmą sykį susitikau su Simone de Beauvoir jos knygoje „Antroji lytis“, buvau šokiruota ir turbūt išlaisvinta – pasirodo, filosofija gali ieškoti prasmės, žodyno mano patirtims – iš tiesų, milijardų patirtims – kurias šiaip jau buvau pratusi eliminuoti, prisiderindama prie vyraujančio diskurso. Užtat feminizmas man visų pirma yra mąstymo būdas.

Turėjau laimės į tą turtingų tekstų ir labai įvairiapusių diskusijų pasaulį ateiti metodiškai ir vedama nuostabių jį išmanančių TSPMI dėstytojų Dovilės Jakniūnaitės ir Natalijos Arlauskaitės per feminizmo kursą. Be to, buvau – ir tebesu! – apdovanota nuostabiomis kurso kolegėmis, kurių žingeidumas ir aktyvumas niekada neleido abejoti, siekti dar gilesnės diskusijos ar ne. Tai pakylėja motyvaciją jas toliau vystyti. Net ir baigusis kursui mes vis dar skaitom ir susitinkam tekstų aptarti. Norėčiau tikėti, kad šita mūsų iniciatyva, kaip ir feministinė mintis, skleisis tiek TSPMI, tiek už jo ribų, praktiniuose kontekstuose. Nes, mano įsitikinimu, feministinis žvilgsnis Lietuvoje turi labai daug ko nuveikti. Pirma, atidengdamas tam tikras problemas, kurias šiaip jau esame linkę pražiūrėti, ir grupes, kurių poreikiai paprastai lieka kažkur paraštėse. Kalbu apie moterų išnaudojimą, seksualinį smurtą, bet net ir tokius dalykus kaip adekvačios pastangos vaikų priežiūros paslaugų sistemos kūrime arba švietime. Antra, pasiūlydamas savą prieigą ir sprendimų gerai žinomoms problemoms, kurių mums jau kuris laikas nesiseka spręsti. Savižudybės, smurtas šeimoje man yra tokie klausimai, kurie glaudžiai susiję su socialiniais lūkesčiais vienai ar kitai lyčiai, jų santykiams. Galiausiai, kuo daugiau kalbėsime apie feminizmą ir pasieksime daugiau ausų, tuo daugiau, norėčiau tikėti, turėsime galimybių bent jau individualiai aukščiau pakelti galvą ir suvokti save kaip lygius ir lygias, vertingus pačius iš savęs.

Žinoma, feminizmas nėra vienalytis, siūlomi sprendimai labai priklausys nuo to, kiek jis kairus ar liberalus, ir tų niuansų begalė. Pati neretai pasimetu demaskavusi savo naivumą kai kuriais atžvilgiais. Bet visų pirma reikia pradėti kalbėti apie tai, kas aktualu feminizmui, ir ne aptakiai, fragmentiškai, o labai rimtai ir aktyviai. Mes turime stiprias tą darančias nevyriausybines organizacijas, nuostabių aktyvisčių ir akademikių, kurios plėtoja veiklos ir tyrimų lauką, galiausiai, lyčių lygybė yra formalios valstybinių institucijų darbotvarkės dalis. Tačiau temos patiria „blokadą“ bendrajame diskurse ir ant sprendimų priėmėjų stalų. Čia gal net pritaikyčiau kiek perdirbtą stiklinių lubų metaforą: teisę kalbėti lyg ir turi, bet balsas į dangų oi kaip neina – veikiau jau tave išgrūda į kokią nors moterų sekciją, kažkokį subkambarėlį, atokiau nuo bendrosios salės, kur sprendžiamos „tikros problemos“. Man atrodo, tai keisis, bet tik su ta sąlyga, kad dėsime aktyvias pastangas.

Ko norėtum palinkėti VU TSPMI bendruomenei?

Turbūt būčiau labai naivi ir gal net arogantiška, jei vis dar tikėčiau, jog kažką esminio vienas žmogus galėtų pakeisti, tačiau pasirodyčiau kaip cinikė ir nesąžininga pati prieš save, jei nelinkėčiau to, apie ką kasdien galvoju – prasmingo buvimo. Manau, kad TSPMI padėjo suprasti pirmą – tai procesus ir dėsnius, kurių nesukontroliuosi, bet įpareigojo siekti antro – tai savo prasmingos vietos tame. Ir nors šis paradoksas, kaip ir žinios, kurias čia gauname, dažnai užkrauna nemažą naštą, aš jos į abejingumą ar juo labiau nežinojimą nemainyčiau. Tad to turbūt linkiu labiausiai: rinktis abejonę, ieškojimą, bet ne abejingumą. Kitaip tariant – drąsos, kantrybės ir pasišventimo gilintis į problemas, kurios rūpi ir atrodo svarbios.

Palinkėjimas pirmiausia gavosi tokiems pat kaip aš, bet tinka ir bendruomenei kaip vieniui. Išlikti blaiviu svarbių sprendimų ieškotoju Lietuvoje ir regione. Ir, kas be ko – išsaugoti principus, dėl kurių TSPMI bendruomenė turbūt yra tokia gyvybinga, jai taip gera priklausyti: pagarbaus, lygaus santykio tarp bendruomenės narių, atvirumo ir sykiu aukštų, lygių standartų, taikomų keliamoms idėjoms.