Agnija, VU TSPMI baigėte tiek bakalauro, tiek magistro studijas. Kokios priežastys lėmė šiuos pasirinkimus?

Jau paskutinėse mokyklos klasėse buvau gana tvirtai apsisprendusi dėl studijų krypties. Kurį laiką dvejojau tarp teisės ir politikos mokslų, nes tuo metu teisės studijos buvo vienos populiariausių ir nemažai mano klasės būtent jas pasirinko. Tačiau VU TSPMI man asocijavosi su platesniu ir įvairiapusiškesniu išsilavinimu. Tiesa, jei paklaustumėte manęs tuomet, kuo būsiu ar dirbsiu baigusi studijas, matyt, tiksliai atsakyti negalėčiau. Beje, tai ir buvo viena iš priežasčių, paskatinusių mane rinktis politikos mokslus. Tuo metu man atrodė, kad plati studijų sritis atvers ne mažiau plačias karjeros galimybes. Reikės tik deramai panaudoti Institute išugdytus mąstymo, rašymo ir kalbėjimo įgūdžius bei žinias.

Visai neseniai apsigynėte disertaciją „Tarptautinio bendradarbiavimo ir konflikto potencialas kibernetinėje erdvėje”. Galbūt galėtumėte trumpai papasakoti apie ką jūsų disertacija? Į kokį pagrindinį klausimą ji atsako?

Disertacija skirta didžiųjų valstybių – JAV, Kinijos ir Rusijos – santykių ir elgesio analizei kibernetinėje erdvėje. Disertacijoje nagrinėju gana aktualų klausimą, kodėl JAV, Kinija ir Rusija nėra linkusios bendradarbiauti tarpusavyje kibernetinėje erdvėje. Kaip rodo Šaltojo karo precedentai, auganti konfrontacija ir tiesioginio konflikto rizika verčia priešininkes ieškoti bendradarbiavimo galimybių. Bene geriausi tokio bendradarbiavimo pavyzdžiai yra nusiginklavimo arba branduolinės ginkluotės ribojimo susitarimai, pasirašyti tarp JAV ir SSRS. Kibernetinėje erdvėje šiandien stebime iš esmės analogiškas augančios konfrontacijos tendencijas. Atsižvelgiant į augantį kibernetinės konfrontacijos intensyvumą ir žalą, patiriamą dėl nuolatinių kibernetinių išpuolių,  valstybės turėtų būti suinteresuotos bendradarbiauti. Todėl disertacijoje siekiu identifikuoti būtinas tokio bendradarbiavimo sąlygas kibernetinėje erdvėje.

Kodėl Jums pačiai svarbu buvo atsakyti į šiuos klausimus? Kodėl jie galėtų būti svarbūs apskritai?

Disertacijoje nagrinėjami klausimai labiau praktiniai nei teoriniai. Pavyzdžiui, žinodami sąlygas, kurios veda į bendradarbiavimą tarp JAV ir Kinijos arba JAV ir Rusijos, galime prognozuoti, kaip keisis šių valstybių elgesys kibernetinėje erdvėje; paaiškinti esminius tarpvalstybinių santykių lūžius, kurie pasireiškia ne tik didėjančia įtampa, bet ir konkrečiais kibernetiniais incidentais; pasiūlyti priemones, kuriomis būtų siekiama stiprinti pasitikėjimą kibernetinėje erdvėje. Atkreipčiau dėmesį į tai, kad kibernetinė erdvė šiandien tampa savotišku „lakmuso popierėliu“, kuris parodo tikrąjį pasitikėjimo, konfliktavimo ir bendradarbiavimo potencialą tarp valstybių. Todėl kibernetinės erdvės nagrinėjimas yra svarbus ir būtinas, jeigu norime suprasti tarpvalstybinių santykių dinamiką ir problematiką.

Kaip atsirado susidomėjimas kibernetinio saugumo tema? Atsitiktinai? Galbūt turite kokią nors istoriją, susijusią su tuo kaip pasirinkote „iš ko rašyti“?

Mano doktorantūros studijos buvo finansuojamos iš Europos Sąjungos struktūrinių fondų. Šių studijų išskirtinumas tas, kad paraišką doktorantūros vietai gauti su savo pasiūlyta tema rengia mokslo vadovas. Tad kibernetinio saugumo tema buvo pasirinkta prof. Tomo Janeliūno, kuris žinodamas apie mano planus tęsti studijas po magistratūros, pasiūlė toliau dirbti kartu ir rašyti disertaciją šia tema. Man ši tema pasirodė aktuali ir įdomi, kartu išsisprendė klausimas „iš ko rašyti“ disertaciją. Tiesa, visas kitas darbas – išskirti probleminius klausimus, pasirinkti teorinę prieigą, tyrimo dizainą ir galų gale parašyti gerą disertaciją – buvo jau mano atsakomybė.

Institute taip pat ir dėstote Tarptautinių santykių ir diplomatijos programos magistrantams. Ką jums duoda ši veikla?

Dėstymas yra viena iš geriausių intelektualių veiklų, kuri lavina kūrybingumą, verčia skaityti ir domėtis aktualijomis, ugdo toleranciją, kantrybę ir bendravimo įgūdžius. Studentų žingeidumas visada verčia pasitempti. Kai stovi prieš studentų auditoriją pamiršti visus šalutinius dalykus ir susikoncentruoji į bendravimą su studentu. Niekada nesivadovauju nuostata, kad žinau daugiau už studentus. Traktuoju juos kaip lygiaverčius pašnekovus ir paskaitos dalyvius, kurie gali pasidalinti labai vertingomis įžvalgomis ir manęs kažko išmokyti. Kartu darbas su studentais leidžia išeiti už tam tikros komforto zonos, skatina tobulėti ir mokytis dėstyti mintis trumpai, aiškiai ir nuosekliai – būtent taip, kaip iš tavęs tikisi studentai.