Justinas Kulys
VU TSPMI bakalauro programos studentas, VU SA TSPMI Komunikacijos srities koordinatorius
Justinai, pradžiai toks klausimas: kas paskatino stoti į TSPMI?
Dar vaikystėje pradėjau domėtis istorija. Man visada buvo beprotiškai įdomu skaityti ir klausytis pasakojimų apie Lietuvos istoriją ir Antrąjį pasaulinį karą. Visi trys mano didžiausi istoriniai herojai ir autoritetai: Winston Churchill, Valdas Adamkus ir Carl Gustaf Emil Mannerheim, vienu ar kitu gyvenimo laikotarpiu buvo politikai, todėl ir man tai buvo vienas pirmųjų postūmių studijuoti politikos mokslus. Kai 10 klasėje pradėjau rimtai svarstyti, ką rinktis: politikos mokslus ar istorijos studijas, išnagrinėjęs studijų programas, nusprendžiau rinktis studijas TSPMI. Kodėl TSPMI? Dėl plačios studijų programos – norėjau gilintis ir į filosofiją, ir į sociologiją, ir į ekonomiką, nes dar nebuvau tikras, kas mane politikos moksluose labiausiai žavi. Savo pasirinkimo nesigailiu – šiandien žinau, kurios politikos mokslų sritys man yra įdomiausios ir su kuo galiu sieti savo ateitį.
Atlikai praktiką Seime, šiuo metu esi VU TSPMI alumno Žygimanto Pavilionio visuomeninis konsultantas. Kokios įgautos žinios TSPMI padėjo praktikoje?
Reiktų pradėti nuo to, kaip aš Seime atsidūriau. Nors su Žygimantu susipažinti teko dar besimokant Molėtų gimnazijoje, bet dirbti su juo pradėjau TSPMI Alumni draugijos vykdomos mentorystės programos dėka. Jau pirmame kurse prisijungęs prie šios programos nei kiek nepasigailėjau, nes gavau galimybę pradėti dirbti su ambasadoriumi Žygimantu Pavilioniu. Iš tiesų, Žygimantas yra be galo darbštus politikas ir puikus mentorius – darbas su juo leido ne tik tinkamai išnaudoti TSPMI įgautas žinias apie tam tikrus politikos mokslų pagrindus, užsienio politiką ar ekonomiką, bet ir tuo pačiu išmokti daugybę dalykų, kurie po to smarkiai padėjo studijose. Pati mentorystė, taip pat iš jos sekusi praktika yra abipusiai naudinga – tiek praktiškai taikant jau įgytas žinias, tiek įgaunant naujų žinių ir įgūdžių.
Šiuo metu su Žygimantu vis dar tęsiame kartu pradėtus darbus – esu jo visuomeninis konsultantas – dažnai padedu Žygimantui atlikti smulkesnius darbus renkant informaciją ar paruošiant tam tikrų politinių aktualijų apžvalgas. Taip pat esu dėkingas Žygimantui, jog jau antrus metus iš eilės galėsiu prisidėti prie vienos svarbiausių ir prestižiškiausių politinių konferencijų Baltijos šalyse – Prezidento Valdo Adamkaus konferencijos.
Esi VU SA TSPMI komunikacinės srities koordinatorius, taip pat atlieki praktiką Rytų Europos studijų centre, kaip sekasi viską suderinti su mokslais?
Dažnai mes patys save apribojame ir neleidžiame išsiskleisti visam savo potencialui. Visada stengiuosi naudotis galimybėmis mokytis ir tobulėti, ir už tai, jog galiu naudotis tomis gyvenimo teikiamomis galimybės esu be galo dėkingas savo tėvams, kurie sudaro sąlygas man mokytis, tobulėti ir siekti savo gyvenimo tikslų ir svajonių.
Kai labai nori ir stengiesi, manau, yra įmanoma suderinti viską. Nors darbai ir mokslai dažnai tampa rutina, būtent didelis kiekis veiklų leidžia toje rutinoje gyventi nenuobodžiai. TSPMI studijos yra pakankamai lanksčios, kaip ir mano vadovai tiek SA, tiek Rytų Europos studijų centre. Nors kartais būna momentų, kai dėl vienos veiklos tenka šiek tiek paaukoti kitas, tačiau tai leidžia pačiam savyje atrasti naujos energijos ir naujų ribų, kaip susitvarkius dienotvarkę gali nudirbti vis daugiau ir vis daugiau.
Ar randi laiko pomėgiams? Kokie jie?
Kai daug dirbi, visad turi rasti laiko pomėgiams, nes kitaip gali tekti labai stipriai pajusti, ką reiškia persidirbimas. Mėgstu skaityti, ypač apie istoriją: Antrą pasaulinį karą, tarpukario Lietuvą ir Jugoslavijos griūtį. Tai trys temos, apie kurias galiu skaityti ir skaityti. Grožinėje literatūroje ypatingai mėgstu Czeslawo Miloszo ir Witoldo Gombrowicziaus kūrybą. Mėgstu žiūrėti serialus karine ir istorine tematika, ypač rekomenduotinais serialais laikau „The Man In The High Castle“ ir „Band of Brothers“. Pirmasis yra tikra distopija apie tai, kaip pasaulis atrodytų, jei Vokietija drauge su Japonija būtų laimėjusi Antrąjį pasaulinį karą, antrasis apie tai, kaip tas karas vyko ir baigėsi iš tiesų. Mėgstu futbolą, krepšinį ir lauko tenisą. Domiuosi šiomis sporto šakomis, kartais pažaidžiu. Laisvalaikiu skiriu laiko poilsiui su meškere rankose.
Esi vienas iš „Politologų dienų“ organizatorių, kaip šiemet sekėsi organizuoti instituto dienas? Kokia yra tavo idealaus „PoDi“ vizija?
Šiemet Instituto dienas sekėsi organizuoti tikrai neblogai, kadangi su komanda buvome gerai susidirbę. Renginiai tikrai pavykę ir įgyvendinti iki galo. Aišku, dar yra daug dalykų, kuriuos galėtume pataisyti, tačiau darbas SA ir yra tam, kad galėtumei klysti ir mokytis.
Idealaus PoDi nėra, tame turbūt ir yra PoDi grožis, kad jis yra netobulas. Studentai mokosi rengdami tokius renginius, todėl klysti ir kažką daryti neidealiai labai normalu. Dabartinė PoDi koncepcija jau yra ideali, nes ji derina pramogas su akademiškumu. Manau, būtent to visiškai pakanka, kad PoDi būtų puikus.
Ko norėtum palinkėti VU TSPMI bendruomenei?
Laisvės. Mes šiandien dažnai susikaustome ir į viską žvelgiame per įvairius politkorektiškumo ar kažkokių kitų savo pačių susikurtų ribų akinius. Pats laikas šiek tiek išlaisvėti ir turėti daugiau paprastumo ir natūralumo, juk tai yra tikrasis gėris.