Kęstutis Girnius. Kieno vaikai – tėvų ar valstybės?

Užsitęsusios diskusijos dėl priemonių kovoti su smurtu prieš vaikus, raginimai privalomai skiepyti visus vaikus nuo tymų vėl viešumon kelia klausimą, kiek ir kokiomis aplinkybėmis valdžia gali kištis į tėvų ir vaikų santykius, nurodinėti kas darytina, priversti tėvus vienaip ar kitaip elgtis.

Ši dilemos formuluotė yra gana griežta, kiti teigtų, jog tiksliau kalbėti apie tėvų ir valstybės teisių ir pareigų pasidalijimą auklėjant vaikus. Valdžia jaučia pareigą rūpintis būsimų piliečių gerove, mano, kad kai kurias atvejais gali nurodyti tėvams, kaip jie privalo elgtis su savo vaikais.

Kur turėtų būti riba tarp tėvų ir valstybės teisių ir pareigų, kaip ją pagrįsti?

Klausimas sudėtingas, bet manyčiau, kad pirmenybė turi būti teikiama tėvams, kad valstybei leidžiama kištis tik išskirtinais atvejais, kai tėvų aplaidumas kenkia vaikui ar jo ateities perspektyvoms.

Idealiame pasaulyje – kuo mažiau valdžios šeimoje, tuo geriau. Pasibaigus darbo valandoms, net simpatiškiausi valstybės tarnautojai grįžta į savo šeimas ir laikinai užmiršta savo globotinius. Sąžiningi tėvai rūpinasi savo vaikais nuo jų gimimo akimirkos, iki kol jie patys paskutinį kartą užmerkia akis.

Netikiu sovietiniu šūkiu „Kolektyvas auklėja geriau!“.

Sovietinio gyvenimo patologijos paneigė šį prasimanymą. Nacių Vokietijos Hitlerjugendo, Mao Dzedungo raudongvardiečių veiksmai rodo, kaip valstybė gali iškreipti vaikų mąstymą ir sąžinę.

Tai kraštutiniai atvejai, bet ir mažiau autoritarinės valstybės neatsisako pagundos vaikus, kaip ir visus šalies gyventojus, laikyti medžiagą tariamai tobulesnei, teisingesnei visuomenei sukurti. Ir demokratijų biurokratai dažnai pertempia stygą.

Antra vertus, nereikia perdėm romantizuoti tėvų. Yra blogų, abejingų, aplaidžių tėvų, ko gero, daugiau, negu įsivaizduojama.

Reikia vaikus apsaugoti nuo aplaidžių tėvų. Vaikai atimami iš prasigėrusių, juos neprižiūrinčių tėvų, ypač jei jie skatina vaikus gerti alkoholį arba vartoti narkotikus. Bet kur nubrėžti ribą, nustatyti, kada tėvų aplaidumas pateisina intervenciją?

2011 m. JAV teismas iš šeimos paėmė ir į globos namus nusiuntė aštuonerių metų berniuką, kuris svėrė daugiau nei 90 kilogramų. Tėvai negebėjo užtikrinti tinkamos mitybos, o pediatrai nurodė, kad dėl nesveiko nutukimo berniukui grėsė pavojus susirgti cukralige, hipertenzija, įvairiomis širdies ligomis. Šokoladas ir traškučiai nėra alkoholis, bet ilgainiui gali nemažiau pakenkti.

Nors tėvų aplaidumas šitokiais atvejais yra akivaizdus ir vaikui kenksmingas, valstybė paprastai neatima jo iš šeimos.

Daugelyje šalių vaikams iki 16 metų mokslas privalomas. Nepaisant, kokie bebūtų tėvų aiškinimai ar norai, vaikai turi eiti į mokyklą, kad išmoktų tai, kas reikalinga normaliam, darbingam gyvenimui. Modernioje visuomenėje beraščių ar mažaraščių likimas nepavydėtinas. Tėvai gali būti baudžiami, jei jie neužtikrina mokyklos lankymo.

Ir šiuo klausimu reikia lankstumo. Kartais etninėms ir religinėms grupėms suteikiamos išimtys. Jungtinėje Karalystėje nuolatinės gyvenimo vietos neturintiems romų vaikams privaloma lankyti mokyklą perpus mažiau dienų negu kitiems vaikams. Esą romams mokykloje gaunamos žinios nėra tokios svarbios.

1972 m. JAV aukščiausias teismas patenkino amišų bendruomenės prašymą leisti jų vaikams mokytis tik iki 14 m. Esą tolesnis mokymas yra nereikalingas jų gyvenimo būdui (amišai, kaip ir jų protėviai XVIII a., nenaudoja elektrinių prietaisų, pvz., šaldytuvo, televizoriaus, telefono, ar modernių susisiekimo priemonių, kaip automobilių ar lėktuvų), bet ir nesuderinamas su jų religiniais įsitikinimais.

Sprendimo kritikai nurodė, kad jei suaugę romai ar amišai nutartų palikti savo bendruomenę, jiems trūktų žinių ir įgūdžių, būtinų sėkmingai gyventi moderniame pasaulyje, tad faktiškai tampa savo bendruomenių įkaitais. Bet teismo sprendimas tebegalioja.

Daugelyje valstybių privaloma siųsti vaikus į viešąsias mokyklas. Bet JAV paplitęs vadinamasis „home schooling“. Tėvai nesiunčia vaikų į mokyklas (kurias laiko netinkamomis), bet patys moko juos namie, nors privalo, kad vaikai gebėtų išlaikyti standartinius egzaminus. Jau ne vienas iš jų yra patekęs į iškiliausius universitetus, kaip Harvardą.

Kritikai tvirtina, kad šitie vaikai tampa izoliuotais, neišmoksta kaip bendrauti su bendramečiais. Tai dar neįrodyta. O jei ir grėstų toks pavojus, tėvai turi teisę spręsti, kur jų vaikai mokysis. Juk svarbu, ką jie išmoksta, o net tai, kad 200 dienų per metus peržengtų valstybinės ar viešosios mokyklos slenkstį.

Dažnai atsižvelgiama į religinių grupių įsitikinimus, joms suteikiamos išimtys sveikatos srityje. Beveik kiekviena JAV valstija leidžia tėvams neskiepyti savo vaikų, jei jie prieštarauja skiepams dėl religinių priežasčių, ir laikosi valstybės taisyklių dėl atsisakymo procedūrų.

Bet šios taisyklės buvo priimtos, kad atsisakymas skiepytis netapo mada. Nesiskiepijamas tampa pavojingu, jam plačiau paplitus, tad raginama sekti 11 ES šalių pavyzdžiu, paversti skiepijimąsi privalomu.

Ir Lietuvoje auga privalomo skiepijimosi gretos. Peršamas ir tarpinis modelis – nepriimti vaikų į ikimokyklines ugdymo įstaigas, jeigu jie nepaskiepyti.

Sveikatos apsaugos ministras Aurelijus Veryga priešinasi, nuogąstaudamas, jos privalomų skiepų įteisinimas stiprintų antivakcininius judėjimus, o kai kurios sektos vis tiek nepaisytų reikalavimo. Veryga turbūt teisus, skubėti nereikia.

Praeitą mėnesį Niujorko valstijos Rocklando regiono savivaldybė priėmė potvarkį, kuris draudė neskiepytiems vaikams ne tik eiti į mokyklas ar vaikų darželius, bet apskritai būti viešosiose vietose. Regione nuo pernai spalio tymais susirgo bent 170 žmonių, draudimu buvo siekiama užkirsti kelią tolesnei ligos plėtrai.

Prieš kelias dienas teismas paskelbė šį draudimą laikinai negaliojančiu. Susirgusiųjų skaičius yra per mažas, kad būtų galima tvirtinti, jog siautėja epidemija, kurios buvimas pateisintų tokių išskirtinių priemonių taikymą.

Teisėjo sprendimas, nors negalutinis, yra veikiausiai teisingas. Vadinamasis žalos principas teigia, kad žmogus laisvas daryti ką nori, kol jo veiksmai nekenkia kitų. Žala turi būti aiški ir ne tik įsivaizduojama.

Neginčytina, kad Rocklando regione yra tymų protrūkis, ir reikia jį suvaldyti. Bet kol neaišku, ar pasiektas kritinis taškas, draudimas neskiepytiems pasirodyti viešose vietose yra perdėm griežtas, per daug riboja jų laisvę.

Antra vertus, patys tėvai turi vertinti savo sprendimų pasekmes, klausti, ar neskiepydami savo vaikų, jie ženkliai didina tikimybę, kad susirgs kiti. Juk gali būti dorovinis poreikis imtis žingsnių, kurių negali primesti valdžia.

Valstybė neturėtų priversti skiepyti vaikų, išskyrus, jei nustatytų (nežinau kaip), kad neskiepytųjų procentas yra toks didelis, kad rimtai gresia epidemijos prasiveržimas.

Bet pasiekus tą pavojingą lygį, neturėtų būti išimčių net religiniais sumetimais.

Perspausdinta iš delfi.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.