Kęstutis Girnius. Trys užsienio politikos „banginiai“

Lietuva bendrauja su įvairiomis šalimis, kartais skirdama daugiau reikšmės santykiams su vienomis šalimis, kitais atvejais kitomis. Bet Rusija, JAV ir Europos Sąjunga (ES) yra trys „banginiai“, kurie sulaukia daugiausia dėmesio, nes labiausiai paveikia Lietuvos saugumą ir gerovę. Politika su šiomis šalimis yra gana pastovi, bet praeityje būta pasikeitimų, jų bus ateityje.

Savo prezidentavimo pradžioje Dalia Grybauskaitė mėgino, nors skirtingai būdais, „perkrauti“ santykius su Rusija ir JAV, bet ilgainiui sugrįžo į Valdo Adamkaus nutiestas vėžes.

Naujasis prezidentas turės nutarti, kaip konkrečiai bendrauti su šiais galiūnais.

Rusijos politikos rėmai greit nesikeis – Rusijai toliau bus taikomos ūkinės sankcijos, reikalaujama, kad ji vykdytų Minsko susitarimus, pasitrauktų iš Krymo. Ilgainiui reikės spręsti, ar tęsti Grybauskaitės politiką, paženklintą atviru priešiškumu bei nesiliaujančia kritika, ar siekti šiek tiek normalesnių santykių.

Susitikdama su Rusijos prezidentu Putinu, Estijos prezidentė Kersti Kaljulaid parodė, kad galima siekti švelninti santykius. Ji išreiškė viltį, kad susitikimas „įkvėps naujos gyvybės“ Estijos ir Rusijos santykiams, leis spręsti įvairias dvišales problemas, kaip dvigubo apmokestinimo panaikinimą, transporto infrastruktūros plėtrą, aplinkosaugos bei globalinio šilimo klausimus. Klajulaid sakė ketinanti pakviesti Putiną į ateinančių metų birželį Tartu vyksiantį Pasaulinį finų-ugrų tautų suvažiavimą.

Viltys dažnai nepasiteisina. Putinas nėra žmogus, linkęs nusileisti ar atsižvelgti į kitų šalių interesus. Kaljulaid pastangos gali žlugti, kaip prieš dešimtmetį žlugo panašūs Lietuvos mėginimai. Bet dėl to Lietuva nenukentėjo, kaip nenukentės Estijos nacionaliniai interesai, jei Kremlius atmes Kaljulaid iniciatyvas. Blogiausiu atveju bus sugrįžta į išeities tašką. Lietuvos politika gal principinga, bet ji ir bergždžia. Principingumas neturi būti sutapatinamas su nelankstumu bei vaizduotės stoka.

Iš pagrindinių kandidatų Ingrida Šimonytė griežčiausiai nusiteikusi Rusijos atžvilgiu, tvirtai laikosi Grybauskaitės pozicijos, jos nekeis. Per pirmuosius prezidentavimo metus Gitanas Nausėda irgi tęs dabartinę politiką, bet jis yra atviresnis pokyčiams. Sauliaus Skvernelio pastabos apie būtinybę užmegzti kontaktus su Rusija buvo taip griežtai kritikuojamos, kad jis jautė poreikį trauktis atgal. Po Kaljulaid susitikimo jis gal sugrįš prie ankstesnių nuostatų.

JAV yra Lietuvos saugumo garantas, tad geri ryšiai būtini. Bet yra dvi probleminės bendravimo sritys.

Pirma, kas darytina, kai JAV politika nedera ar pažeidžia tarptautines normas? Antra, kokia turėtų būti Lietuvos pozicija, kilus nesutarimams su ES?

Donaldui Trumpui tapus JAV prezidentu, šios dvi sritys tapo dar problemiškesnėmis. Trumpas pasitraukė iš Paryžiaus klimato kaitos sutarties bei daugiašalio susitarimo su Iranu, įvedė muitus produktams iš Kanados, Meksikos, ES ir Kinijos, grasina juos pratęsti ir praplėsti.

Nutarimas perkelti JAV ambasadą iš Tel Avivo į Jeruzalę buvo kontroversiškas, bet Golano aukštumų aneksijos pripažinimas pažeidė tarptautinę teisę.

Trumpas yra išskirtinis prezidentas blogąja prasme, bet ir kiti JAV prezidentai ėmėsi teisiškai abejotinų veiksmų. Billo Clintono prezidentavimo metais JAV puolė Serbiją ir Kovosą, George`o Busho – Iraką, Barackas Obama pritarė intervencijai Libijoje.

Kandidatuodama į prezidentus, Hilary Clinton žadėjo didinti JAV intervencijos Sirijoje apimtį. Įtakingi vadinamieji „neo-cons“ mano, kad JAV turi būti pasaulio policininku su teise savo nuožiūra bet kur pasaulyje „įvesti tvarką“. Tokia teisė nedera su tarptautinėmis normomis.

Lietuva linkusi bene automatiškai palaikyti JAV veiksmus. Nors atvira JAV kritika beveik neįsivaizduojama, reikia klausti, kokia turėtų būti Lietuvos laikysena, kai JTO ar ES valstybės pagrįstai kritikuoja JAV pozicijas. Ar remti JAV, tylėti ar laikytis principų? Nors manytum, kad principai turėtų būti svaresni, Lietuva ne kartą rėmė JAV net kai pažeidimai, kaip Irako invazija, buvo akivaizdūs.

Dažnėja nesutarimai tarp JAV ir Europos šalių. Vieni Vašingtono reikalavimai, pavyzdžiui, dėl gynybos finansavimo, yra pagrįsti, bet kiti veiksmai, kaip Golano aukštumų aneksijos pripažinimas arba sankcijos šalims, kurios perka naftos iš Irano, sulaukia teisėtos ES kritikos.

Ne visada sekasi laikytis neutraliai. Tokiais atvejais, kaip ir su galimais tarptautinių normų pažeidimais, reikia rinktis, ar skirti pirmenybę draugystei su JAV, ar ES ir jos normoms.

Lietuva gana nuosekliai remia JAV, pateisindama savo poziciją, pabrėždama Vašingtono vaidmenį, užtikrinant saugumą. Čia persistengiama. JAV nėra Rusija, galima nepritarti JAV veiksmams, nerizikuojant netekti jos paramos. Vašingtonas yra turėjęs daug ir reikšmingų nesutarimų su europiečiais sąjungininkais, bet ilgainiui įtampos atslūgsta, ir atsinaujina glaudus bendradarbiavimas. Sakyti „ne“ JAV nekelia pavojaus nei saugumui, nei draugystei.

Iš pagrindinių kandidatų į prezidentus Šimonytė atvirai ir beveik be išlygų remia Vašingtoną. Ji nurodė, kad ji nepalaikytų iniciatyvų pasmerkti JAV sprendimą pripažinti Izraelio suverenitetą Golano aukštumuose. Skvernelis galvoja panašiai. Lietuva turinti pasirinkti strateginę partnerystę su JAV, žiūrėti ne tik naudos, bet kas JAV reikalinga. Šiuo atžvilgiu išsiskiria G. Nausėda. Jo nuomone, „turėtume nepardavinėti savo principų“. Bet ir jis neapsieina be išlygų, paminėdamas, kad balsavimo atveju būtų galima susilaikyti.

Daugiausia kontroversijų kelia ir kels santykiai su ES. Nors lietuviški don kichotai tebesigrumia su savo lakios vaizduotės išgalvotais Lietuvos valstybingumo priešais, seniai buvo aišku, kad ES nebus paversta JEV (Jungtinėmis Europos valstybėmis), kuriose atskirų šalių savarankumas bus smarkiai mažinamas.

Didžiausios Vakarų Europos valstybės pergyvena politines krizes, stiprėjo populistinės, išcentrinės jėgos. Žlunga Prancūzijos prezidento Emmanuelio Macrono planai sustiprinti centrinės ES institucijas, suteikti daugiau galių Briuseliui. Ne europiečiai imigrantai nebesiveržia į Europą. Kiekvienu atveju jie nesukelia bėdų Lietuvai, nes jie iš Lietuvos pabėga, vos į ją atvykę.

Šiuo metu labiau gresia ES yrimas ir silpnėjimas, o ne galingos tautas naikinančios supervalstybės kūrimas. Rytai varžosi su Vakarais, Pietūs su Šiaure. Italija smarkiai kritikuoja Prancūziją, Lenkija pešasi su Vokietija, ispanai tarpusavyje riejasi dėl Katalonijos. Kurią pusę turėtų remti Lietuva? Ar savo Vidurio Europos kaimynes, Višegrado šalis, nors tai kenktų pastangoms priartėti prie Skandinavijos šalių? Ar Lietuva palaikys Lenkiją, jei Briuselis mėgintų ją bausti dėl esminių ES principų ar vertybių nepaisymo, nors Lenkija itin svarbi mūsų saugumui. Lengvų atsakymų nėra.

Nors Lietuvos užsienio politikos gairės nustatytos ir gana tvarios, tai nereiškia, kad naujasis prezidentas neturės nemažai galvosūkių, net ir bendraujant su „banginiais“. Neaišku, kiek jie pasirengę juos spręsti.

Perspausdinta iš delfi.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.