Kęstutis Girnius. Apgalvoti Karbauskio kliedėjimai

Artėjant rinkimams ir numatomai Sauliaus Skvernelio nesėkmei, Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) pirmininkas Ramūnas Karbauskis pradėjo piešti itin juodus ateities scenarijus.

Ketvirtadienį Karbauskis sakė, kad valstiečiai trauktųsi iš valdžios, jei pralaimėtų prezidento ir Europos Parlamento rinkimus: „Kam pusantrų metų eiti prieš tautos valią, jei ji bus pareikšta rinkimuose?“ Tą pačią dieną Skvernelis pareiškė, kad priklausomai nuo prezidento rinkimų rezultatų, Seime gali susiformuoti nauja dauguma.

Grasinimai pasitraukti mažai ką įtikino.

Konservatorių pirmininkas Gabrielius Landsbergis juos pavadino blefavimu. Socdemų pirmininkas Gintautas Paluckas irgi mano, kad valstiečiai rimtai neketina pasitraukti. Gitanas Nausėda paragino Skvernelį pasilikti premjero poste, o laimėjęs prezidento rinkimus siūlytų Skverneliui būti premjeru.

Kitą dieną savo feisbuko paskyroje Karbauskis net dramatiškiau pareiškė, kad pralaimėję valstiečiai trauktųsi iš valdžios.

Tikimybė, kad valstiečiai kitiems perleistų valdžią yra minimali. Vargu ar daugelis valstiečių deputatų yra pasiryžę atsisakyti savo mandatų, juolab kad susidaro įspūdis, jog Karbauskis net nesiteikė su jais tartis šiuo klausimu.

Atsistatydinimas būtų politinė savižudybė, nes su pagrindu nusivylę rėmėjai nusigręžtų nuo partijos. Be to, akivaizdu, kad Karbauskiui patinka būti žiniasklaidos dėmesio centre, o tas dėmesys išnyktų, jei Karbauskis taptų eiliniu Seimo nariu.

Tai kodėl daromi šitokie nepatikimi grasinimai, melodraminiai pasisakymai? Ar numatomos nesėkmės akivaizdoje Karbauskio nervai neišsilaiko?

Manau, kad yra kitas paaiškinimas. Šekspyro tragedijoje Polonijus, komentuodamas keistą Hamleto laikyseną, sako, kad nors tai ir beprotystė, bet nuoseklumo jai netrūksta. Panašiai galima vertinti Karbauskio veiksmus. Norint mobilizuoti rinkėjus, reikia dramatiškų, nestandartinių gestų, o Karbauskis kaip tik tą daro.

Penktadienį savo paskyroje Karbauskis paskelbė straipsnį (kaip kitaip vadinti daugiau negu 900 žodžių tekstą), kuriame išdėsto argumentus, kuriais sieks pritraukti rinkėjus.

Šiame manifeste jis tvirtina, jog pagrindinis valstiečių oponentas yra Vytautas Landsbergis. Bene visi kiti politikai yra jam pavaldūs statytiniai.

Rašoma, kad „Landsbergis parinko Lietuvai Dalią“, per dešimties metų jos kadenciją „Lietuvai vadovavo ne kas kitas, bet faktinis Lietuvos vadovas – V. Landsbergis, kurio nuomonės nuolankiai klausosi ir pati Lietuvos Dalia“, „išrinkę Ingridą Šimonytę mes aukščiausiame poste, de facto, turėsime V. Landsbergį. Kandidatė to nė neslepia“.

G. Nausėda irgi priskiriamas Landsbergio ir konservatorių stovyklai, nors ir netiesiogiai. Nausėdą remia bankai ir stambusis verslas, o „toks kandidatas tiktų ir konservatoriams, kurie daug metų tiems bankams ir verslui tarnauja“.

Karbauskis neužmiršta ir socdemų. Skverneliui netapus prezidentu, jie į valdžią grįžtų, kaip konservatorių „nauji satelitai“.

Karbauskio peršamame Lietuvos politikos supratime vyksta likiminė kova tarp dviejų ir tik dviejų jėgų – tarp „geriečių“ LŽVS ir piktųjų Landsbergio vadovaujamų konservatorių. Jei nebalsuoji už Skvernelį ir valstiečius, tai balsuoji už Landsbergį, nes Landsbergis visiems kitiems vadovauja. Kitų politikų ir politinių partijų savarankumas yra iliuzija, jie visi šoka pagal Landsbergio dūdą.

Landsbergio pabrėžimas nėra atsitiktinis. Nepaisant vadovaujančio Landsbergio vaidmens išvaduojant Lietuvą, Landsbergis, ko gero, yra nepopuliariausias Lietuvos politikas.

O jei nėra nepopuliariausias, tai jis daugeliui yra intensyviausiai nemėgstamas politinis veikėjas, žmogus, kuris sužlugdė Lietuvą. Jei konservatoriai turi rinkėjų palaikymo lubas, kurių negali įveikti, juo labiau Landsbergis, kurio lubos net žemesnės.

Nežinia, kiek žmonių įtikins šis Karbauskio grubus politinio pasaulio sudvejinimas ir supaprastinimas. Bet tai apgalvotas politinis ėjimas. Viliamasi, kad net jei žmonės yra nusivylę dabartinės Vyriausybės darbais ir nėra linkę palaikyti valdančiąją daugumą, jie vis dėlto atiduos savo balsą valstiečiams, nes didysis priešas jau prie vartų.

Karbauskis meta du pagrindinius kaltinimus kitoms partijoms ir Grybauskaitei, būtent, kad jos dangstė politinę korupciją ir nuskurdino Lietuvos gyventojus ir valstybę, kai nutarė nesikreipti į Tarptautinį valiutos fondą (o ne į Pasaulio banką, kaip rašo Karbauskis) dėl paskolos finansinės krizės metais.

Kaltinimai korupcija yra apibendrinti, konkretūs atvejai beveik neminimi. Pasikliaujama Vytauto Bako vadovaujamo Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto tyrimo išvadomis, kuriose teigiama, jog „MG Baltic“ yra organizuota nusikalstama grupė, kuri kelia grėsmę nacionaliniam saugumui į savo machinacijas įtraukusi daug žmonių, paveikusi daug institucijų.

Esą buvo sukurta aukščiausių politikų (kurių?) palaiminta sistema, leidusi nekliudomai vogti iš valstybės ir susidoroti su tais, kurie norėjo tam sutrukdyti.

Prokurorai neva laiko Grybauskaitės prezidentavimo laikotarpį viena juodžiausių, nes jame išsivystė „neliečiamųjų luomas“, o politikai lėmė, kaip ir kam bus vykdomas teisingumas, kuriems politikams ir jų remiančioms grupėms nebus taikomi įstatymai.

Ne mažiau dėmesio skiriama valdžios nutarimui nesikreipti į Tarptautinį valiutos fondą (TVF). Pagrindiniai „suokalbininkai“ yra Grybauskaitė, kuri tariamai gavo milžiniškas palūkanas už įsigytas valstybės obligacijas, buvęs premjeras Andrius Kubilius ir Šimonytė.

Nutarimas nesikreipti Lietuvai papildomai kainavo beveik du milijardus eurų, o didžiulės palūkanos virto būstui įsigyti pasiskolinusioms šeimoms „akmeniu po kaklu“.

Vėl turime būti dėkingi valstiečiams, nes šiuo atveju Stasio Jakeliūno vadovaujamas Seimo Biudžeto ir finansų komitetas tiria ir viešina šiuo klausimus, kaip ir įtariamas Švedijos bankų pastangas manipuliuoti „Vilibor“.

Kaltinimai taikliai pasirinkti. Žmones piktina valdžios negebėjimas sutramdyti korupciją, o Seimo komiteto išvados, VSD pažymos, kaltinimai aštuoniems teisėjams sukuria nežabotos korupcijos įvaizdį.

Nesikreipimas į TVF irgi opus klausimas, ką sužinojau, kai neseniai keliavau po Lietuvą ir skaičiau pranešimus „Civitas“ klubuose. Trijuose susitikimuose iš šešių paskolų klausimas buvo keliamas viešai ar privačiai. Priekaištams Švedijos bankams pritars tie, kurie įtariai žiūri į svetimtaučius.

Karbauskio sutirštinti kaltinimai ar kliedėjimai yra perdėm pavėluotai metami į kovą, kad turėtų reikšmingą poveikį dabartiniams rinkimams. Bet jie gali tapti leitmotyvu būsimiems Seimo rinkimams, nes jie liečia opias problemas, patogiai tvirtina, kad pagrindiniai kaltininkai yra nemėgstami politikai, ir kad valstiečiai yra vienintelė partija, kuri nuoširdžiai tarnauja Tautai (savo tekste Karbauskis nuosekliai rašo „Tauta“ su didžiąja „T“).

Ne visi tautiečiai rimtai traktuos ši supaprastintą ir iškreiptą politikos vaizdavimą. Bet jei juo tikėtų ketvirtadalis rinkėjų, pergalė būtų užtikrinta.

Perspausdinta iš delfi.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.