Kęstutis Girnius. Ar nurimo audra valstiečių stiklinėje?

Mažai kas rimtai traktavo Ramūno Karbauskio grasinimus, kad valstiečiai trauktųsi iš valdžios, jei pralaimėtų prezidento ir Europos Parlamento rinkimus. Lygiai neįtikino Sauliaus Skvernelio kalbos apie naujos daugumos formavimą.

Kaip pažymėjo, konservatorių pirmininkas Gabrielius Landsbergis, tai buvo paprastas blefavimas. Nebuvo realių galimybių, kad grasinimai bus įgyvendinami. Abu dramos „didvyriai“ greit suprato, kad pasitraukimas iš valdžios jiems būtų nenaudingas.

Užuot toliau vadovavęs pagrindinei valdančiosios koalicijos partijai, Karbauskis būtų tapęs opozicijos atstovu, kurio pasisakymai mažai kam rūpėtų.

Skverneliui atsisakyti premjero posto būtų buvę tolygu politinei savižudybei, ką 1999 m. patyrė tuometinis premjeras Gediminas Vagnorius. Skvernelis per jaunas ir ambicingas būti politiniu savižudžiu.

Penktadienį iš 73 balsavusių valstiečių tarybos narių, net 69 išreiškė savo pasitikėjimą Vyriausybės vadovu. Neabejoju, kad už Karbauskį, pagrindinį šio fiasko autorių, būtų balsavę gerokai mažiau.

Karbauskis stengėsi sukurti regimybę, kad vyksta likiminė kova tarp dviejų ir tik dviejų valstiečių politinių jėgų – valstiečių ir Vytauto Landsbergio vadovaujamų konservatorių. Jei nebalsuoji už Skvernelį, tai balsuoji už V. Landsbergį, kuris valdo visas kitas partijas ir politinius veikėjus, net prezidentę Dalią Grybauskaitę.

Šis politinio pasaulio sudvejinimas perdėm atsidavė sąmokslo teorijoms, juolab, kad akivaizdu, jog prezidentė nėra niekam pavaldi.

Be to, Landsbergis ir konservatoriai nebėra taip nuosekliai nemėgstami, ką iš dalies parodė įspūdingas Ingridos Šimonytės pasirodymas pirmame prezidento rinkimų rate. Kaipgi bebūtų, Skvernelis surinko tik 19,66 proc. balsų, o tai gerokai mažiau negu tikėtasi.

Neabejoju, kad grasinimai sukelti chaosą paskatino kai kuriuos rinkėjus balsuoti už kitus kandidatus.

Po rinkimų Karbauskį aptiko amnezijos priepuolis. Ryški Skvernelio nesėkmė esą nėra rezultatas, „kurį partija laikytų labai blogu“, o kalbas apie pasitraukimą iš valdžios pakeitė kalbos apie valdančiosios koalicijos sutvirtinimą, galimai į ją pakviečiant Lietuvos lenkų rinkimų akciją-Krikščioniškų šeimų sąjungą bei partiją „Tvarka ir teisingumas“.

Gal šiuo skubotu, nors racionaliu pasiūlymu Karbauskis nori nukreipti dėmesį nuo anksčiau reiškiamų nesąmonių, bet jis didelis optimistas, jei mano, kad ir kitus aptiks amnezijos priepuolis.

Lenkų rinkimų akcija pareiškė pasirengusi svarstyti siūlymą prisijungti prie valdančiosios koalicijos. „Tvarkiečiai“ reagavo santūriai. Partijos pirmininkui Remigijui Žemaitaičiui abejonių kėlė valstiečių blaškymasis, dažnas nuomonių keitimas: „Iš būsimų koalicijos partnerių norisi solidumo, o tas solidumas per penkias paras pradeda labai staigiai lakstyti.“ Partija žadėjo birželį apsispręsti dėl dalyvavimo daugumoje.

Normaliomis aplinkybėmis „tvarkiečiai“ veikiausiai sutiktų stoti į koaliciją, bet dabar padėtis ypatinga. Valstiečių vadovai apsikvailino, tapo ir pajuokos ir pasipiktinimo objektais dėl savo neatsakingų žodžių bei veiksmų. Tik po naujausių apklausų žinosime, kokį poveikį partijos populiarumui turėjo gąsdinimo proveržis, bet manyta, kad jis bus neigiamas.

Dalyvavimas valdančioje koalicijoje turi nemažai privalumų. Vadovavimas ministerijai leidžia suvaidinti reikšmingesnį vaidmenį, nustatant šalies politiką ir patraukiant žiniasklaidos dėmesį. Antra vertus, rizikinga surišti savo likimą su galimai žlungančia partija. Gal todėl „tvarkiečiai“ atidėjo sprendimą dėl dalyvavimo koalicijoje iki birželio, kada jau turėsime naujausių apklausų duomenis.

Po 2016 m. Seimo rinkimų atrodė, kad valstiečiai gal pakeis Lietuvos politinį peizažą ir taps svarbiausia kairiųjų partija, atimdama šį vaidmenį iš socdemų.

Scenarijus pasidarė labiau įtikinamas, kai socialdemokratai susiskaldė į dvi partijas. Bet Palucko vadovaujama tradicinė partija atsigauna, o valstiečiams gresia Darbo, Tautos prisikėlimo partijų bei „Drąsos kelio“ likimas – išsekimas ir išnykimas.

Per anksti rašyti politinį Karbauskio ir partijos nekrologą. Vyriausybė turi rimtų laimėjimų, o algų, pensijų, vaikų pinigų didinimas neliks nepastebėti. Bet jie nebus visapusiškai išnaudojami, ir ne tik dėl to, kad Karbauskis nevaldo savo liežuvio ir neturi vadovavimo gebėjimų. Kiti partijos nariai irgi nenori žvelgti į tikrovę.

Prieš kelias dienas Seimo narė Agnė Širinskienė aiškino, jog referendumas dėl Seimo narių mažinimo neįvyko „dėl labai sistemingo vienos partijos ar kelių opozicinių partijų klaidinimo“. Atsiprašau. Referendumas neįvyko ne dėl kokių nors „blogiečių“ kėslų, bet dėl to, kad daugelis suprato, kad referendumo įgyvendinimas blogintų, o ne gerintu Seimo darbą. Veiksmingiausias būdas sužlugdyti šį ydingą ultrapopulistinį siūlymą buvo nebalsuoti, ką aš dariau.

Ir kiti valstiečiai mažai išmoko iš savo nesėkmės. Skvernelis ir jo kolegos siūlė Seimui išreikšti nepasitikėjimą Lietuvos banko vadovu, ragino patį Vitą Vasiliauską atsistatydinti, nes jis esą pažemino Seimo reputaciją bei diskreditavo centrinį banką. Jie tai darė, puikiai suprasdami, kad jie nesulauks Seimo pritarimo. Bet valstiečiai nenori ar negeba suprasti, kad šitokie retoriniai žaidimai gal džiugina mažėjantį entuziastingų rėmėjų būrelį, bet atgrasina tuos, kurie mano, jog pagrindinis Seimo darbas – tai „įstatymdavystė“, ne komisijų ar komitetų praeities „tyrimai“, ar bevaisės pastangos suvesti sąskaitas su politiniais oponentais.

Valdančioji koalicija ir Vyriausybė turi nuopelnų, bet apie juos per mažai kalba. Jei partija toliau skirs daugiausia dėmesio smulkioms politinėms kovoms ir nesutramdys Karbauskio, kitą rudenį jį sulauks rinkėjų verdiktą, blogesnį negu ką tik sulaukė Skvernelis.

Partijos gretose bręsta nepasitenkinimas Karbauskiu, kuris nesiteikė tartis su eiliniais valstiečių frakcijos nariais, kurie vargu ar būtų pritarę grasinimams, ir nesiteikė imtis atsakomybės už nesėkmes garbingai atsistatydindamas.

Valstiečių nepasitenkinimas nepereis į viešą sukilimą. Bet veikiausiai bus reikalaujama, kad Karbauskis šnekėtų mažiau, ir kad kalbėtų partijos vardu, tik kai turi partijos pritarimą.

Perspausdinta iš delfi.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.