Gabija Šiaulytytė. Ar verta paminti šalies suverenitetą dėl bendros Europos Sąjungos gerovės?

Netylančios diskusijos dėl Didžiosios Britanijos sprendimo išstoti iš Europos Sąjungos (ES) užgožė kitas svarbias problemas populiariojoje medijoje. Viena iš jų – Lenkijos sprendimai prieštarauti ES teisei ir eiti prieš teisinės valstybės modelį. Gvildenant problemą kyla klausimas – ar ES galėtų/turėtų svarstyti savo narės vidaus reikalus taip galimai pažeisdama jos suverenumą bei sukeldama antieuropietiškas nuotaikas, ar vis dėlto ji turėtų likti visų pažeidimų stebėtoja. 

Nors euroskepticizmas stiprėja tam tikrose valstybėse narėse, bendras pasitikėjimas ES vis dar yra aukštas. Verta paminėti, jog Lenkijos atžvilgiu pozityvus požiūris kasmet nežymiai silpnėja. Dabartinės Lenkijos valdančiosios partijos „Įstatymas ir teisingumas“ požiūriu, ES kelia grėsmę jų valstybės suverenitetui, kalbėdama apie įvykius, susijusius su Lenkijos teismų sistema. Lenkijos Ministrė Pirmininkė teigė, jog „Lenkija yra suvereni tauta ir atrodo, jog tai buvo pamiršta“. Įstatymas, kurį priėmė Lenkija prieš kelerius metus susijęs su kiek mažiau nei pusės teisėjų pašalinimu iš darbo vietos. Tokiais veiksmai siekta suteikti politikams daugiau galios teismų sistemos sprendimų priėmime. Tai buvo įgyvendinta sumažinant pensinį teisėjų amžių nuo 70 iki 65 metų, kartu atleidžiant tuo metu valdžioje esančius teisėjus, kurie yra vyresni nei 65 metai. 

Reformos šalininkai argumentavo, jog Lenkija kaip ir kitos ES šalys, laikėsi įstatymų ir reforma atitiko jos konstituciją. Savo ruožtu reforma buvo būtina norint paspartinti labai lėtus Lenkijos teismų procesus, kurie toleravo dažnus pažeidimus. Valdančiosios partijos teigimu, Lenkijos teismai jau buvo politizuoti ir valdomi korumpuotų post-komunistinio elito atstovų. Galiausiai – Europos Komisija, pasisakydama prieš Lenkijos veiksmus, sukuria dvigubus standartus, kadangi Lenkijos valdžios vykdomos reformos nesiskyrė nuo Vakarų Europos šalių taikomų praktikų. Dėl šių priežasčių Lenkija kaltina Briuselį šališkumu.

Nepaisant šių dalinai įtikinančių argumentų, ES įsikišimas dėl Lenkijos valdžios teismų reformos bei pasisakymas prieš vykdomus veiksmus visgi atrodo labiau sveikintinas ir atspindintis liberaliosios demokratijos standartus ir vertybes. Pirmiausia, svarbu pripažinti, jog Lenkijos teisinė sistema skiriasi nuo daugumos kitų ES šalių. Taip pat akivaizdu, jog šie veiksmai neatitinka Lenkijos konstitucijos. Pavyzdžiui, viena iš naujai priimtų nuostatų įgalina teisėjus prasitęsti mandatą prezidento sutikimu, tačiau niekaip neapriboja paties prezidento sprendimo. Taip panaikinamas valdžios galios padalijimo principas. Europos Komisija, svarstydama šį potvarkį teigia, jog tokios priemonės kenkia teismų nepriklausomumo principui, įskaitant teisėjų neatšaukiamumą.

Taip pat, palaikant ES pusę, galima paminėti Lenkijos pateiktą siūlymą padidinti teisėjų skaičių ir kartu leisti valdžiai nominuoti dvi trečiąsias teisėjų taip užtikrinant politinę kontrolę. Akivaizdi teismų politizacija neturėtų būti toleruojama, nes tai kelia grėsmę turėti nedemokratinę valstybę po ES skėčiu. Šie principai įtvirtinti Kopenhagos kriterijuose, kuriuos šalis privalo įgyvendinti norėdama tapti ES nare. Numatoma, jog kiekvienai narei yra būtinos stabilios institucijos užtikrinančios demokratiją, įstatymų taisykles ir žmogaus teises. Lenkija pamina šį principą ir nestabdoma ES intervencinių nuostatų galimai taptų nedemokratine šalimi. 

Galiausiai yra ir pačios akivaizdžiausios priemonės einančios prieš įstatymą, kaip Lenkijos sprendimas vykdyti tyrimus prieš teisėjus, kurie dalyvavo debatuose ir pasisakė juose prieš esamą valdžią arba minėjo klausimus apie teisinius pokyčius priverčiančius eiti į pensiją teisėjus ne savo noru. Tai akivaizdžiai iliustruoja šalyje suvaržytą žodžio laisvę bei teisminę nepriklausomybę. 

Taigi, argumentai parodo, kad ES visgi turėtų kištis į šalies vidaus reikalus, net ir rizikuodama euroskepticizmo augimu. Prancūzijos prezidentas E. Macronas siūlė sukurti Europos opozicinių jėgų koaliciją, kuri turėtų padėti lengviau įveikti tokių partijų kaip „Teisė ir teisingumas“ neteisėtą veiklą. Jei naujų institucijų kūrimas ar esamų stiprinimas gali būti kvestionuojami, pagrindinė idėja išlieka svarbia: ES negali ignoruoti rimtų problemų, nes kiekvienas nepadarytas veiksmas gali turėti skaudesnius atoveiksmius. Daugiau nei akivaizdu, jog nedemokratinės Lenkijos susikūrimas tokiu ir taptų, o tai keltų grėsmę ir visam ES stabilumui, ir mums, kaip Lietuvai, kadangi esame Lenkijos kaimynai bei turime glaudžius prekybos ir istorinius ryšius.