Kęstutis Girnius. Ar supriešinta visuomenė atvers dešiniesiems kelia į Seimą?

Nėra abejonės, kad nutarimas nukabinti Jono Noreikos lentą ant Vrublevskių bibliotekos sienos supriešino visuomenę. Pasak prezidento Gitano Nausėdos, tai nebuvo „išmintingas sprendimas, tai yra sprendimas, poliarizuojantis mūsų visuomenę ir turbūt būtų prasminga grįžti į status quo“. Bet išleidus džiną iš butelio, neįmanoma jo sugrąžinti ir atkurti buvusios padėties, ypač kai įvykis sukelia plačios apimties ir itin prieštaringas aistras.

Nežinau, kuo viskas baigsis, kokios ilgainiui bus Remigijaus Šimašiaus nutarimo pasekmės. Bet verta klausti, ar bus atvertas kelias į Seimą radikalesnių dešiniųjų pažiūrų politinėms partijoms.

Per pastaruosius 10–15 metų daugelyje šalių dešinieji radikalai pritraukė platų palaikymą, pateko į parlamentus, net tapo valdančiųjų koalicijų narėmis. Italijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje radikalai laimi šeštadalį ar daugiau balsų.

Net liberaliose Skandinavijos šalyse smarkiai sustiprėjo radikalūs dešinieji. Per pastaruosius tris Suomijos parlamento rinkimus partija „Tikrieji suomiai“ surenka apie 17–18 proc. balsų, šįmet 17,48 proc., tik ketvirtadalį procento mažiau negu daugiausia balsų surinkę socialdemokratai. 2018 m. parlamento rinkimuose Švedijos demokratų partija surinko 17,5 proc. balsų, tapdama trečia didžiausia Švedijos partija.

Prieš imigraciją nusistačiusi Danijos Liaudies partija kokį dešimtmetį surinkdavo beveik šeštadalį balsų, bet per šių metų rinkimus patyrė reikšmingiausią pralaimėjimą nuo 1998 m. Ji surinko tik 8,7 proc. balsų, bet liko trečia didžiausia partija.

Ir Estijoje įsitvirtina dešinieji radikalai. Prieš ketverius metus parlamento rinkimuose Konservatorių liaudies partija (EKRE) laimėjo 8,1 proc. balsų, šįmet net 17,8 proc. ir tapo valdančiosios koalicijos nare. EKRE partijos narys Hennas Polluaasas buvo išrinktas Parlamento pirmininku, o prieš mėnesį jis pritarė partijos aktyvistų raginimui pastatyti paminklą estų 20-osios „Waffen SS“ divizijos kariams.

Visos minėtos partijos atkakliai priešinasi imigracijai, kalba apie Europos islamizacijos grėsmę, joms nesvetimos ksenofobiškos nuotaikos.

Šiuo atžvilgiu Lietuva yra balta varna, šalis, kurioje radikalūs dešinieji negeba surinkti net dviejų procentų balsų. 2012 m. Seimo rinkimuose Tautininkų sąjunga dalyvavo keturių partijų koalicijoje, ir surinko 0,94 proc. balsų nuo dalyvavusių rinkėjų. 2016 m. rinkimuose S. Buškevičiaus ir Tautininkų koalicija laimėjo 0,54 proc. balsų. Totali nesėkmė.

Būtų klaida sureikšminti lietuvių politinį santūrumą, o net didesnė jį nuvertinti. Kai kuriais atžvilgiais Lietuvai susiklostė palankios aplinkybės. Daugelyje šalių radikalams didelį postūmį davė neeuropiečių ir nekrikščionių migrantų ir pabėgėlių banga. Į Lietuvą atsiunčiami ar atvykę pabėgėliai greitai patys išvyksta, o ukrainiečiai, kurių skaičius smarkiai didėja, kol kas priimami gana draugiškai.

Negalima neigti, kad esama antisemitizmo, nepakantumo, kad dar kreivai žiūrima į gėjus (nors gerokai mažiau negu prieš penkerius metus). Negalima pro pirštus žiūrėti į tokius reiškinius, bet kalbos apie grėsmingą visuomenės radikalėjimą ar vos valdomą ksenofobijją neturi pagrindo. Lietuva nėra tokia tamsi šalis, kaip kartais madinga ją vaizduoti.

Yra nemaža tikimybė, kad radikalesnių dešiniųjų badmetis gali baigtis kitais metais. Į prezidentus kandidatavęs ir judėjimui „Lietuva yra čia“ vadovavęs Arvydas Juozaitis surinko 4,69 proc. balsų, gerokai mažiau negu jis ir kai kurie apžvalgininkai, tarp jų ir aš, tikėjosi. Bet Juozaičio ir jo komandos įdirbis yra nemažas, jie turi kontaktų ir šalininkų daugelyje Lietuvos vietovių bei realią rinkimų kompanijoje dalyvavimo patirtį. Seimo rinkimuose nebus tokių „žvaigždžių“, kaip Nausėda ir Šimonytė, tad bus daugiau iš anksto neįsipareigojusių rinkėjų.

Mažiau sekėsi kitam Sąjūdžio veteranui ir nenuoramai Vytautui Radžvilui, kuris kandidatavo į Europos Parlamentą. Jo visuomeninis rinkimų komitetas „Vytautas Radžvilas: susigrąžinkime valstybę!“ surinko 3.17 proc. balsų. Net devynios partijos ar visuomeniniai komitetai stipriau pasirodė.

Ginčai dėl istorinės atminties gali sustiprinti abiejų politikų šansus. Abu daug reikšmės skiria tautinės kultūros ir tautinės valstybės puoselėjimui, įtariai vertina įvairius globalizacijos aspektus, Europos Sąjungą (ES) įsivaizduoja kaip tėvynių Europą, o ne federalizuotą vienetą, gina „tradicines“ vertybes.

Pasak Juozaičio, prezidentas turi „puoselėti ir ginti šalies bei tautos tapatybę, istorinę atmintį ir savimonę, kovoti dėl palankių sąlygų tautos kūrybinių galių saviraiškai“.

Prezidentas turi skirti pagrindinį savo dėmesį vidaus politikai, nacionalinės kultūros išsaugojimui ir skatinimui, nes užsienio politika „tėra pagrindinės misijos vidaus politikoje pratęsimas“. Ypatingas dėmesys turi būti skiriamas švietimui, ir jaunosios kartos auklėjimui, tradicijų ir istorinės atminties tąsos užtikrinimui. Potekstėje duodama suprasti, kad ne taip svarbu, ką politiškai korektiški ES politikai galvoja.

Vytautas Radžvilas atvirai stoja į kovą su Noreikos ir Škirpos oponentais. Jo nuomone, Kremlius ir jo agentai siekia diskredituoti 1941 m. birželio sukilimą, apšmeižiant pagrindinį jo organizatorių Kazį Škirpą, jį vaizduojant nacių parankiniu ir užkietėjusiu antisemitu. Pasak Radžvilo, šliaužianti okupacija jau prasidėjo ir vis labiau įsibėgėja. Kremlius panaudos Škirpą, Noreiką ir kitus patriotus smerkiančius pasisakymus, kaip „argumentus“, kuriais Vakarų šalių vyriausybės ir viešoji nuomonė prireikus teisins „nesikišimo“ politiką net tuo atveju, jeigu Lietuva bus atvirai užpulta ir okupuota.

Ginčai dėl atminties politikos suteikia puikiausią tribūną Radžvilui, kuris nuolat įžvelgia Kremliaus, kadaise ir ES, kėslus, siekiančius naikinti Lietuvos valstybingumą.

Dabartinėmis sąlygomis jo balsas bus lengviau girdimas, nors po kiek laiko jo apokaliptinės pranašystės gali labiau atgrasyti negu pritraukti rinkėjus, ypač jei jis jas kartos be jokių išlygų. Juozaičio retorika panašiai kovinga, nors dedami kiti akcentai.

Jeigu tik vienas iš šių judėjimų kandidatuotų į Seimą, tikimybė įveikti penkių procentų barjerą būtų nemaža, nes Lietuvoje nėra ryškiai dešiniųjų partijų. Nors kai kurie konservatoriai yra kovingi dešinieji, kurių nuostatos mažai kuo skiriasi nuo Radžvilo ir Juozaičio, partijos vadovybė stengiasi būti priimtina visiems, tad partija lieka bespalvė. Pakso, kaip ir partijos „Tvarka ir teisingumas“ saulė seniai nusileido ir nebetekės. Taigi, niša yra atvira, bet tarpusavyje besivaržančios partijos gali perpus pasidalyti balsais ir tuo užkirsti viena kitai kelią į Seimą.

Vargu, ar Juozaitis ir Radžvilas suvienys savo judėjimus ir kartu eis į rinkimus. Abu linkę vadovauti, o dviem vadovams ankšta po vienu stogu. Be to, jie pabrėžia savo idėjų svarbą ir unikalumą, tad nelinkę eiti į kompromisus, kurie lyg sukompromituotų jų nuostatas. Abu aikštingi. Per rinkimų kampaniją Juozaitis paliko debatus, kurį laiką juos boikotavo. Nepatenkintas rinkimų rezultatais, jis neatėjo į numatytą spaudos konferenciją. Radžvilas panašiai kaprizingas ir priekabus, ką rodė jo nesibaigiantys ginčai su TSPMI vadovybe.

Ir Juozaitis, ir Radžvilas turi prisiekusių rėmėjų, gal net garbintojų. Bet jų asmeninės savybės daugelį atbaido, tad gali smarkiai pakenkti jų rinkimų kampanijoms. Bet vargu, ar tokia „smulkmena“ skatintų juos keisti ar švelninti savo viešąją personą. Jei kitais metais nė vienas nepateks į Seimą, tai bus galima gana drąsiai teigti, kad radikalesnės dešiniųjų partijos neturi ateities Lietuvoje.

Perspausdinta iš delfi.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.