Teodorai, studijavai institute politikos mokslų bakalaurą, dabar studijuoji tarptautinių santykių ir diplomatijos magistro programoje. Kaip susiformavo tavo interesų kryptis, lėmusi būtent šios magistro programos pasirinkimą? Ar tarptautiniais santykiais domėjaisi jau prieš studijuodamas bakalaurą, ar ši kryptis sudomino jo metu?

Nesakyčiau, kad nuo mažumės domėjausi tarptautiniais santykiais. Turbūt bakalauro antrame-trečiame kurse su tarptautiniais santykiais susiję klausimai pasidarė įdomūs, kartu, aišku, ir reali tarptautinė politika – jos slinktys įkvėpė pabandyti kiek giliau ir nuosekliau suvokti pasaulyje vykstančius procesus. Kartu bakalauro studijų metu gimė nemaža simpatija tarptautinių santykių istorijai, ypač tam tikriems laikotarpiams ir klausimams. Tad ir bakalaurą „pamakliavojau“ iš vieno trumpo diplomatijos istorijos epizodo – Vienos kongreso. Dėl prielankumo istoriniams klausimams rimtai svarsčiau magistrantūros studijoms stoti į istorijos fakultetą. Visgi pamaniau, kad ir čia, TSPMI, bus galimybė rašyti magistrinį labiausiai mane dominančiais, tarp tarptautinių santykių ir istorijos laviruojančiais klausimais. Tad toks buvo pasirinkimo motyvas.

Ar tiesa, kad tavo pagrindiniai pomėgiai sukasi aplink menus, mokslą bei knygas? Ar įtrauktum dar kažką į šią lygtį? Papasakok, kaip atsirado tavo domėjimasis menu, kokiomis pagrindinėmis jo formomis domiesi? Galbūt gali išskirti mėgstamiausią laikotarpį?

Hmm, nežinau, tiesa sakant. Nežinau, ar iš viso tokia lygtis galima, nes juk knygose gali būti rašoma  apie meną ar mokslą, ar, tiksliau, kokią nors mokslo šaką, kaip antai, politikos mokslus. Tas domėjimasis labai varijuoja, bet jei jau klausiat, tai šiuo metu daugiausiai laiko skiriu diplomatijos ir tarptautinių santykių istorijos literatūrai, kalbančiai apie ilgąjį XIX amžių ir XX a. pradžią. Bet stengiuosi neapleisti grožinės literatūros. Dėl meno, turbūt čia kalbame apie vizualiuosius menus, tai tikrai nėra kažkokio nuoseklaus domėjimosi viena ar kita rūšimi. Tiesiog teko augti ir toliau leisti laiką tokioje šeimoje, kur apie meną kalbama daug ir dažnai, nes tėtis yra dailininkas, keletas šeimos narių taip pat viena ar kita forma užsiima menu. Tad kažkoks labai mėgėjiškas supratimas turbūt esti iš buvimo tokioje aplinkoje. Dar gal reiktų žodelį kitą apie muziką pasakyti. Nesinori skambėti snobiškai, bet patinka tam tikros klasikinės muzikos epochos ir džiazas, taip pat.

Kada pradėjai itin domėtis knygomis? Kaip atrenki, kokias knygas skaityti? Ar galėtum įvardinti kelias mėgstamiausias bei papasakoti, kodėl būtent šios?

Man atrodo, kad didžioji dalis TSPMI troboje besilankančių studentų skaito reguliariai, tad tikrai nepretenduoju būti kažkokiu unikaliu bibliofilu. Pas tėvus ir senelius namuose buvo daug literatūros, o daugiausiai, aišku, grožinės. Gal kokioje 11-oje klasėje susipažinau su rimtesniais žmonėmis, kurie galėjo kalbėti apie daug autorių, apie ištisas literatūrines tradicijas, apie civilizacijos istorijoje vertingiausius kūrinius. Visiškai nesigėdydamas sakau, kad pradėjau jiems pavydėti ir norėti būti panašus į juos. Taip ir prasidėjo tas domėjimasis įvairiausia literatūra. Dažniausiai pats atsirenku, ką skaityti, stengiuosi, kiek leidžia galimybės, siųstis knygas, taip pat pirkti iš skaitytų knygų knygynų, kurių Vilniuje yra tikrai nemažai ir savo turiniu turtingų.

Nemanau, kad galėčiau įvardinti mėgstamiausią ar kelias mėgstamiausias knygas, nes labai daug didingų dalykų dar neperskaityta. Galiu pabandyti įvardinti kelis autorius – pirmiausia, Thomas Mannas. Ypač pastaruoju metu. Ne taip seniai teko perskaityti tris iš keturių jo svarbiausių kūrinių, tad jo prozos turiningumas, įvairiapusiškumas, bet kartu ir estetiškumas yra labai vertingas. Vienu metu teko perskaityti kone visą Gintaro Beresnevičiaus eseistiką. Nors ir ne be savų trūkumų (o kas gi be jų?), Beresnevičius, man regis, buvo vienas originaliausių šio ir praėjusio amžiaus sankirtos Lietuvos mąstytojų. Nepaisant asmenybės kontraversiškumo, patinka Henry Kissingerio svarstymai. Tiesa, ne dėl jo analitinės prieigos, bet kiek dėl labai sofistikuotos tarptautinės politikos suvokimo pretenzijos. Jis sako, kad norint suvokti pasaulio politikos reiškinius, reikia studijuoti valstybių istoriją ir idėjų istoriją. Nors tai tik labai pirminė, abstrakti nuostata, bet man patinka Kissingerio ambicija.

Jau kelerius metus vyksta „Slėnio sueiga“ Alantoje. Kokio tipo tai sueiga? Apie ką diskutuojate? Kas joje dalyvauja? Kodėl pasirinkta būtent Alanta?

Tai toks, sakyčiau, akademinis savaitgalis, prieš kurį suorganizuojame sueigos programą, paskirstome tekstus, atrenkame dalyvius ir rugpjūčio viduryje susitinkame Alantoje, Trumponių kaime. Vieta pasirinkta grynai dėl praktinių sumetimų – tai mano tėvų ir šeimos sodyba, į kurią kasmet ir suvažiuoja kelios dešimtys tekstus, pokalbius ir gėrimus mėgstančių žinduolių. Jokios vieningos temos nebūna, stengiamės, kad tai būtų akademine prasme kuo laisvesnis savaitgalis. Dažniausiai būna vienas tekstas iš klasikinių didžiųjų filosofų – Platono, Tomo Akviniečio ar dar ko. O kitas tekstas – grožinės, istorinės ar politikos mokslų literatūros. Pavyzdžiui, šiais metais skaitėm jau minėtą Thomą Manną, prieš keletą metų – Hayeką, Maceiną, Oakeshottą ir pan. Visada programoje yra numatyta gabalas laiko dalyvių pranešimams pagal jas dominančią sritį, temą, klausimą. Jeigu kas kokį įdomesnį bakalauro ar magistro darbą rašė, būna, kad sueigoje jį pristato. Taip pat, dažniausiai būna diskusijų, atliepiančių zeitgeistą. Dalyvius atrenka kelių žmonių, sakykim, organizacinis komitetas.

Atlikai praktiką ES Parlamente Briuselyje. Ar sieji savo ateitį su Europos Sąjungos politika, jos formavimu? Kodėl šią instituciją rinkaisi praktikai? Ko per atliktą praktiką išmokai bei ką galėtum iš šios patirties rekomenduoti esamiems VU TSPMI bakalauro (o gal ir magistro) studentams?

Taip, atlikau trijų mėnesių praktiką Europos Parlamente. Viskas tarsi buvo neblogai. Visai smagu buvo pamatyti tą demonizuojamą biurokratijos mechanizmą iš vidaus. Normalu, kad (vis dar) 28 skirtingų valstybių interesus bandanti suderinti institucija turi turėti milžinišką biurokratinį mechanizmą. Ir tas biurokratinis mechanizmas, kaip bebūtų, veikia.

Nemanau, kad savo ateitį sieju su ES politika, tiesiog pasitaikė proga, tad ir vykau į praktiką. Be jokių grandiozinių tolimesnės karjeros planų. O ateitis parodys, kur norisi būti.

Jeigu jau klausiat, tai studentams galėčiau parekomenduoti vykti ne vien dėl patirties tokioje institucinėje mašinoje, o dėl kultūrinių lobių, kurie ten, Beneliukse, ranka pasiekiami: nuostabiausi miestai, didingos katedros, puikios parodos, koncertai ir t.t.