Marijuš Antonovič. Esminė „Teisės ir teisingumo“ revoliucija

Šių metų spalio 13 d. vyks Lenkijos parlamento rinkimai. Juose valdančioji „Teisės ir teisingumo“ partija (lenkiškai Prawo i Sprawiedliwość – PiS) bandys išsaugoti dabar turimą daugumą tiek žemesniuosiuose rūmuose Seime, tiek aukštesniuosiuose rūmuose Senate. Natūralu, kad baigiantis kadencijai pastarąjį pusmetį, ypač po Europos Parlamento rinkimų, suintensyvėjo diskusijos, apžvelgiančios pastaruosius 4 metus Lenkijos politikoje ir jų palikimą.

Pirma mintis, kuri šauna į galvą pašaliniam stebėtojui vertinant PiS valdymą, yra padidėjusi nacionalistinė retorika, paskui kurią sekė veiksmai užsienio politikoje, ir reformos švietimo sistemoje, Lenkijos valstybinėje televizijoje TVP ir teisėsaugoje, kas sukėlė konfliktą su Europos Komisija. Šios temos iš tiesų egzistuoja Lenkijos priešrinkiminėse diskusijose, tačiau tai nėra pagrindinis besibaigiančios parlamento kadencijos palikimas.

Lenkijos politinėse diskusijose vyrauja konsensusas, kad esminis pokytis, kurį padarė PiS partija yra 500+ programa. Jos esmė – valstybė moka po 500 zlotų (apie 120 eurų) kas mėnesį už kiekvieną vaiką jo tėvams ar globėjams iki kol jam sukanka 18 metų. Tai nebuvo vienintelis PiS socialinės politikos išplėtimo pavyzdys: buvo sumažintas pensinis amžius, jaunesni nei 26 metų darbuotojai buvo atleisti nuo pajamų mokesčio, padidinta minimali alga. Nepaisant to, 500+ programa tapo visos PiS socialinės politikos simboliu, todėl būtent ji sulaukė daugiausia svarstymų Lenkijos viešojoje erdvėje.

Ši programa yra vienas iš esminių PiS rinkiminės kampanijos ramsčių. Partijos atstovai ir jai prijaučiančios žiniasklaidos priemonės giriasi, kad programa ištraukė iš skurdo daugybę šeimų ir sumažino nelygybę, suteikė galimybę papildomai lavintis vaikams, daugelis šeimų galėjo sau leisti pirmą kartą išvykti atostogų. Tokiu būdu daugybė žmonių iš Lenkijos provincijos įgavo orumą. Be to, PiS akcentuoja, kad ši programa yra geriausias įrodymas, jog partija laikosi savo priešrinkiminių pažadų. Verta pridėti, kad PiS atstovai visiškai nekalba apie gimstamumo rodiklius, kurių programa nepaveikė, nors tai buvo pirminė jos idėja.

Neabejotinai 500+ turi ir nemažai kritikų. Dalis tos kritikos įgauna gan radikalias formas: esą tamsūs lenkai už 500 zlotų pardavė Lenkijos demokratiją ir europietišką tapatybę. Kai kurie Lenkijos politiniai apžvalgininkai teigia, kad toks kultūrinių elitų, didmiesčių gyventojų požiūris primena XVIII–XIX a. egzistavusią Abiejų Tautų Respublikos bajorijos neapykantą ir panieką savo valstiečiams, kurių ji netraktavo kaip sau lygių žmonių. Matyt, dėl panašių priežasčių Varšuvos miesto aktyvistas ir buvęs kandidatas į merus Janas Śpiewakas išvadino garsią aktorę Krystyną Jandą rasiste. Esą jos veikla socialiniuose tinkluose, kur ji tyčiojasi iš 500+ programos gavėjų, rodo, kad ji dalį lenkų tautos priskiria žemesnei žmonijos rūšiai.

Apart to egzistuoja ir nuosaiki programos 500+ kritika, kurią galima aptikti daugiausia liberaliuose Lenkijos sluoksniuose. Portalo ir žurnalo „Kultura Liberalna“ apžvalgininkas Łukasz Pawłowski neneigia programos teigiamų pokyčių, kuriuos akcentuoja PiS. Vis dėlto, anot Pawłowskio, pinigus, išleistus 500+ finansavimui, valstybė galėjo investuoti į švietimą, sveikatos apsaugą, valstybės institucijų kokybės gerinimą. Tai yra sritys, kurioms labai trūksta lėšų, ką pripažįsta ir patys valdančiosios partijos atstovai. Dabartinėje situacijoje nemažai tėvų gaunamus vaiko pinigus išleidžia papildomoms korepetitorių paslaugoms, privačiai medicinai, brangiems būreliams. Šitaip valstybė atideda švietimo ir sveikatos apsaugos problemų sprendimą ir dar labiau skatina šių sferų privatizaciją.

Programą 500+ kritikuoja ir liberalūs ekonomistai. Buvusio Lenkijos finansų ministro Leszeko Balcerowicziaus vadovaujama idėjų kalvė „Pilietinio vystymosi forumas“ šių metų gegužę paskelbė tyrimą, kuriame įvertino programos efektyvumą. Paaiškėjo, kad 500+ neturėjo jokios įtakos gimstamumo rodikliams, išstūmė 100 000 moterų iš darbo rinkos, uždėjo didelę naštą valstybės biudžetui, programos finansavimui valdžia palaipsniui didina mokesčius, o vaikų skurdo mažinimui būtų užtekę 12 proc. ligšiolinio programos biudžeto (nuo 500+ pradžios 2016 m. jau išleista daugiau nei 70 milijardų zlotų). Anot tyrimo autorių, nemažą programos lėšų dalį gauna šeimos, kurios galėtų išsiversti ir be tokios paramos.

Būtent šį aspektą pažymi Lenkijos kairieji, kurie jį vertina teigiamai. Pavyzdžiui, Maciejus Szlinderis iš kairiosios partijos „Razem“ teigia, kad programa 500+ savo struktūra primena besąlygiškų bazinių pajamų idėją. Anot Szlinderio, programą reikia tęsti, dar labiau išplėsti ir ji turi apimti visus, nepriklausomai nuo jų ekonominio statuso. Esą Vakarų valstybių gerovės politikas sužlugdė pradėta diferenciacija pagal pajamas. Šitaip atsirado psichologinė stigma tarp socialinės paramos gavėjų ir daugelis jų, net jei pagalba jiems buvo reikalinga, pradėjo jos vengti, idant įrodytų sau ir kitiems, kad gali savimi pasirūpinti ir nėra valstybės išlaikytiniai. Tad, anot Lenkijos kairiųjų, 500+ turės gauti ir patys turtingiausi, nes kitu atveju programa neįgyvendins jai nubrėžtų tikslų.

Nepaisant šių diskusijų, visų pažiūrų Lenkijos politikos apžvalgininkai sutaria, kad 500+ programos dėka PiS sukūrė naują Lenkijos viduriniąją klasę, kuri ilgai bus dėkinga partijai už jų pagerėjusią padėtį ir už tai atsidėkos balsais rinkimuose. Tad net jei PiS ir nelaimės kitų rinkimų (kas yra mažai tikėtina), nauja valdžia negalės atsisakyti šios programos, nes tai būtų politinė savižudybė.

Ši transformacija patvirtina tai, ką pastebėjo Pawełas Musiałekas iš Jogailaičių Klubo. Anot jo, PiS pakeitė Lenkijos politikos paradigmą. Lenkija nebetraktuoja savęs kaip šalies, esančios transformacijoje po komunizmo, kuriai reikia daug dirbti ir taupyti, kad pasivytų Vakarų pragyvenimo lygį. Po PiS kadencijos Lenkija pradėjo save pozicionuoti kaip valstybę, kuri užbaigė transformaciją ir jau gali sau leisti išlaidauti gerovei. Kadangi Lenkija jau baigė vytis Vakarus, iš to seka išvada, kad Lenkija taip pat nebeprivalo sutikti su Vakarų valstybių požiūriu į dalį politinių ir ekonominių klausimų.

Vis dėlto lieka atviras klausimas, kurį savo tekste palietė ir P. Musiałekas – ar Lenkija ne per anksti nusprendė pereiti prie plačios socialinės išlaidos programos, ar vis dėlto nereikėjo susitelkti dar bent kurį laiką ties ekonominių pajėgumų didinimu. Šią dilemą dar labiau užaštrins artimiausiu metu greičiausiai pablogėsianti pasaulinės ekonomikos padėtis. Vienintelis aiškus dalykas, kad šį testą turės išlaikyti patys Lenkijos socialinės ir politinės revoliucijos kūrėjai: visos apklausos prognozuoja būtent PiS pergalę Lenkijos parlamento rinkimuose spalio 13 d.

Perspausdinta iš lrt.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.