Linas Kojala. Nestandartinės reakcijos į Trumpo sprendimą, arba kaip prezidentą bara savi

„Mano išminčiai niekas neprilygsta“. Taip šią savaitę socialiniame tinkle „Twitter“ pareiškė Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentas Donaldas Trumpas, nors su tokiu teiginiu sutiktų ne visi.

Tebesitęsiant batalijoms dėl apkaltos proceso, netikėtai dėmesio centre atsidūrė Turkija ir Sirija. D. Trumpas po telefoninio pokalbio su Turkijos prezidentu Recepu Tayyipu Erdoganu pareiškė nebekliudysiantis šios šalies vadovo siekiams sukurti buferinę zoną Turkijos–Sirijos pasienyje. Praktiškai tai reiškia, kad amerikiečių kariai iš šio ruožo pasitrauks, o turkai – veikiausiai jėga – išstums ten dabar esančias Sirijos demokratines pajėgas.

Pastarąsias sudaro dvi pagrindinės grupės – nuosaikesni ankstesnio Sirijos režimo likučiai ir kurdai. Būtent dėl pastarųjų verda didžiausios aistros, mat tai – didžiausia etninė grupė pasaulyje, neturinti savo valstybės. Be to, kurdai užsitarnavo amerikiečių palankumą, mat reikšmingai prisidėjo prie kovos su „Islamo valstybės“ teroristais, kurių pajėgumai pastaraisiais metais gerokais sumenko. Visgi kita NATO valstybė, Turkija, kurdų organizacijas laiko ne sąjungininkėmis, o teroristinėmis bei keliančiomis grėsmę nacionaliniam saugumui; todėl neslepia siekio jas išstumti iš geopolitinio žaidimo lauko.

Žinant tai nenuostabu, kad Turkija jau ilgą laiką spaudė Jungtines Valstijas nekliudyti sukurti buferinę zoną. Anot Ankaros, ji ne tik užtikrins pasienio ruožo saugumą, bet ir leis sukurti pabėgėlių stovyklas už Turkijos ribų. R. T. Erdoganas ketina buferinėje zonoje investuoti kone 30 milijardų eurų tam, kad būtų pastatyta dešimt miestų ir 140 kaimų. Juose turėtų įsikurti dalis iš pusketvirto milijono pabėgėlių, šiuo metu esančių Turkijoje ir keliančių vis didesnį kai kurių politinių grupių nepasitenkinimą.

Visgi tokius planus Vakarų šalys kritikuoja. Baiminamasi, jog Turkijos kariuomenės įsiveržimas atitrauks kurdų dėmesį nuo kovos su „Islamo valstybės“ teroristais, o šie, savo ruožtu, ims atgauti jėgas. Be to, pabėgėlių perkėlimo planai gali virsti humanitarine tragedija ir naujų susirėmimų priežastimi, nes naujoje teritorijoje bus sunku išvengti etninės bei religinės maišalynės.

D. Trumpo tokie nuogąstavimai neįtikino. Prezidentas džiaugiasi, kad Turkija prisiima didesnę atsakomybę už karą, kuriame prezidentas (kaip, beje, ir kadaise jo pirmtakas Barackas Obama) mato ribotą JAV strateginį interesą; negana to, tokiu žingsniu sudaromos prielaidos įgyvendinti svarbų D. Trumpo priešrinkiminį pažadą – išvesti amerikiečių karius iš šio konflikto. Galiausiai Turkija sutinka prisiimti už būsimojoje buferinėje zonoje sulaikytus „Islamo valstybės“ kovotojus; dalis jų turi Vakarų Europos valstybių pilietybes, bet jų sugrįžimo niekas nelaukia – netgi priešingai, tam kliudoma įvykti.

Visgi bene labiausiai netikėta tai, kad šis D. Trumpo sprendimas susilaukė abiejų – ir Respublikonų, ir Demokratų – partijų kritikos. Senato Respublikonų daugumos lyderis Mitchas McConnellis, prieš kelias dienas žadėjęs ištikimybę D. Trumpui apkaltos procese, ne tik išbarė tokį žingsnį, bet ir pagrasino Turkiją už karinius veiksmus bausti griežtomis ekonominėmis sankcijomis. Artimas prezidento bendražygis, kitas Respublikonas Lindsey O. Grahamas pavadino sprendimą „absurdišku“. Ką jau kalbėti apie Demokratus, kurie trina rankomis kartodami, jog tai – dar vienas prezidento impulsyvumo ir neatsakingumo įrodymas.

Labiausiai D. Trumpui kliūna dėl to, kad JAV atsisako toliau remti kurdus – tuos pačius, kurie padėjo įgyvendinti amerikiečių tikslus kovoje su „Islamo valstybe“. Kritikai teigtų, kad tokio dalyko kaip „kurdai“ apskritai nėra – šį etninį apibrėžimą apima daugybė skirtingų karinių bei politinių grupuočių, kurių interesų suderinamumas su Vakarų šalimis, taigi ir Jungtinėmis Valstijomis, ženkliai skiriasi. Visgi akivaizdu, kad D. Trumpo bandymas pasiekti greitą pergalę užsienio politikoje gali atsisukti prieš jį patį, mat šio žingsnio nepalaiko net savi.

Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.

Perspausdinta iš lrt.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.