Kęstutis Girnius. Nesiųskime Lietuvos karių į Siriją

Lietuvos valdžios ir kariuomenės atstovai svarsto Jungtinių Valstijų prašymą atsiųsti karių į Siriją dalyvauti operacijoje „Įgimtas ryžtas“ prieš ISIS grupuotę.

Trečiadienį Krašto apsaugos ministras Raimundas Karoblis šį klausimą svarstė su Seimo vadovybe. Daug įtakingų politikų ir ministrų mano, kad būtina patenkinti Vašingtono prašymą ir parodyti, kad Lietuva yra ištikimas partneris, pasiryžęs visapusiškai palaikyti šalį, kuri yra pagrindinis Lietuvos saugumo garantas.

Prezidentas Gitanas Nausėda ne kartą yra pasakęs, kad priimant sprendimą, teisiniai aspektai turi būti įvertinti. Tačiau jam daromas spaudimas pritarti misijai, ir neaišku, ar jis gebės atsispirti, juolab kad per balandį BNS organizuotus prezidento rinkimo debatus Nausėda, kaip ir Saulius Skvernelis, neabejojo, kad reiktų pritarti tokiam JAV prašymui.

Reikėtų palaikyti JAV, jei ji prašytų Lietuvą siųsti daugiau savo karių į Afganistaną, Iraką, ar prisidėti prie operacijos užtikrinti komercinės laivybos saugumą Hormuzo sąsiauryje.

Bet prašymas siųsti karius į Siriją yra gerokai sudėtingesnis reikalas.

Per minėtus debatus nei Nausėda, nei Skvernelis, neatsakė į tiesioginį klausimą, kokiu tarptautinės teisės pagrindu būti siunčiami kariai. Ir veikiausiai ne dėl to, kad nenugirdo klausimo. Praeitą trečiadienį per interviu Lietuvos televizijai Karoblis vengė atvirumo, vyniojo žodžius į vatą. Pasak Karoblio, „kalbame apie nenaują misiją.

Kalbame apie jos geografijos, kaip vieną iš sprendimų, išplėtimą į kitą teritoriją“.

Bet turima omenyje, ne kokį nors eilinį išplėtimą į kitą teritoriją, siuntimą karių iš vienos Irako ar Afganistano provincijos į kitą. Šiuo atveju „kita teritorija“ yra kita šalis, kurios suverenumą ir teritorinį vientisumą gerbti reikalauja tarptautinė teisė. Senos misijos tąsa nepateisina suverenumo pažeidimo.

Tarptautinė teisė leidžia šaliai griebtis smurto tik kai ji puolama, arba kai turi Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos leidimą. Išimtinais atvejais pateisinama ir humanitarinė intervencija. Vykstant kariniams veiksmams, kartais leidžiama pažeisti kitos šalies teritorinį vientisumą, kai vejami užpuolikai, kurie stengiasi pasislėpti tos šalies teritorijoje.

Bet Sirija nei puolė JAV, nei Lietuvos. Operacija „Įgimtas ryžtas“ neturi JTO palaiminimo, ją nesiekiama sustabdyti genocido. Net jei prileistume, kad JAV turėjo teisę tęsti karines operacijas prieš ISIS, kai juos daliniai pasitraukė iš Irako į Siriją, ji tuo neįgyja teisės pasilikti Sirijoje, vien dėl to, kad yra tikimybė, jog ISIS atsigaus.

Trumpai drūtai, JAV karas su tarptautiniu terorizmu ir ISIS nesuteikia jai teisės pažeisti suverenių šalių sienų, jų teritorijoje vykdyti karinius veiksmus, net jei šaliai vadovauja nusikaltėliška vyriausybė.

Neabejoju, kad yra teisininkų, kurie mano, jog JAV veiksmai Sirijoje yra teisėti. Lietuvoje bus galima rasti misiją pateisinančių advokatų. Juk advokatų priedermė – rasti būdų pateisinti savo klientų veiksmus. Teisingumo ministerijos pareigūnas Johnas Yoo aiškino, kad JAV nekankino sulaikytų džihadistų, nes kankinimas įvyksta tik tada, jei jo sukeliamą skausmą lydi „mirtis, organų nepakankamumas ar rimti kūno funkcijų sutrikimai“ bei ilgalaikė mėnesius ar metus besitęsianti psichinė žala.

Tai ne vienintelis toks atvejis, kai pateisinami nepateisinami veiksmai. Buvęs CŽV direktorius J. Brennanas yra tvirtinęs, kad valdžios teisininkai ne kartą nepriėjo išvados, kuri „neleido mums daryti tai, kas, mūsų nuomone, labiausiai tarnavo JAV interesams“. Brennanas gali tuo džiaugtis ir didžiuotis, bet teisininkai turėtų gėdytis.

Esu gana tikras, kad kokie trys ketvirtadaliai tarptautinės teisės žinovų tvirtintų, kad JAV pažeidžia tarptautinę teisę, vykdydama karinius veiksmus Sirijoje, ir kad tą teisę pažeistų Lietuva, jei ji ten siųstų savo kareivius.

Nausėdos laukia nelengvas sprendimas. Jei šio JAV noro patenkinimas nedera su tarptautine teise, tad reikia rinktis tarp pagrindinio Lietuvos saugumo užtikrintojo prašymo vykdymo ir pagarbos tarptautinei teisei ir normoms.

Lig šiol dominuoja akivaizdus polinkis pritarti JAV prašymams, neskiriant daug reikšmės jų teisėtumui. Akivaizdžiausias pavyzdys – entuziastingas neteisėtos Irako invazijos 2003 m. palaikymas.

Suprantamas siekis būti ištikimu JAV partneriu ir sąjungininku. Jei laukiame, kad JAV rizikuotų karu, gindama mus nuo Rusijos invazijos, negalime būti abejingi JAV prašymams, ypač kai jie kuklūs, šiuo atveju gal dešimties kareivių siuntimas į teritoriją, kurioje nėra Rusijos ar Turkijos karių.

Antra vertus, nevalia pažeisti tarptautinės teisės normų. Savo inauguracijos kalboje prezidentas tvirtino, kad „vykdydama užsienio politiką Lietuvos Respublika bus patikimu partneriu, kuris turi vertybinį stuburą, paremtą visuotinai priimtinomis tarptautinėmis teisės normomis“.

Dabar laikas ir proga derinti veiksmus su žodžiais, parodyti tą dažnai linksniuojamą „vertybinį stuburą“, nors jos demonstravimas gali supykdyti mūsų pagrindinį partnerį.

Lietuva yra maža šalis, o mažoms šalims itin svarbu, kad tarptautinė teisė būtų gerbiama, nes ji atlieka svarbią funkciją, siekdama laiduoti, jog galingesnės šalys nemėgintų primesti savo valios silpnesnėms valstybėms, joms nediktuotų.

Jei mažos šalys nenuosekliai ir oportunistiškai interpretuoja tarptautinę teisę, užmerkia akis, kai „draugai“ ją pažeidinėja, tai tarptautinė teisė dar labiau susilpnės.

Nežinia, kaip baigsis Turkijos antpuolis prieš kurdus šiaurės Sirijoje, ir kokie bus tolesni prezidento Trumpo sprendimai.

Padėtis gali taip susiklostyti, kad atkris prašymas siųsti karius į Siriją. Bet tai neturėtų tapti dingstimi atidėti šios opios problemos svarstymo. Ilgainiui Lietuva turės nustatyti gaires karinėms intervencijoms, nubrėžti, kokiomis sąlygomis ji pritartų, ir kokiomis atsisakytų dalyvauti.

Tokiu atveju reikėtų įsiklausyti ir į JAV nuomonę, bet sprendimą turėtų priimti Lietuva, atsižvelgdama ne tik į geostrateginius interesus, bet ir į tarptautinės teisės ir teisingo karo normas.

Perspausdinta iš delfi.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.