Kęstutis Girnius. Ar Nausėda drįs priešintis Baltarusijos vanagams?

Prezidento Gitano Nausėdos patarėja užsienio politikai Asta Skaisgirytė neseniai taikliai pastebėjo, kad Astravas „jau beveik pastatytas. Per 10 metų nekalbėjimo nesugebėjome jo nepastatyti. Nekalbėjimo politika, galima sakyti, nepasiteisino.“

Pats prezidentas yra sakęs, kad jau laikas atsisakyti šios „stručio“ politikos. Atitolimas nuo Grybauskaitės politikos prasidėjo.

Užsienio reikalų ministras L. Linkevičiaus neseniai susitiko su kolega iš Baltarusijos, ko jam neleido daryti Grybauskaitė. Taigi, bus kalbama. Bet neaišku, su kuo bus kalbama, kokiame lygyje, kokiomis temomis, ar bus tik kalbama, ar bus imamasi konkrečių priemonių santykiams gerinti?

Savo Baltarusijos politika Lietuva yra balta varna. Kitos šalys stengiasi gerinti santykius. Akivaizdžiai kinta JAV politika. Abi šalys ruošiasi po dešimties metų pertraukos sugrąžinti ambasadorius į viena kitos sostines.

Rugpjūtį tuometinis prezidento patarėjas nacionaliniam saugumui J. Boltonas Minske susitiko su Baltarusijos prezidentu Lukašenka, išreiškė viltį, kad pavyks rasti tarpusavio supratimą žmogaus teisių ir ginklų neplatinimo klausimais. Atsakingas Valstybės departamento pareigūnas D. Hale’as sakė, kad jei Minskas pademonstruos daugiau pažangos per artėjančius parlamento ir prezidento rinkimus, „galėsime diskutuoti dėl tolesnio sankcijų švelninimo“. Mėnesio pradžioje JAV ambasados Minske charge d’affaires J. Moore tvirtino, kad „per pastaruosius metus pastebėjome reikšmingą mūsų dvišalių santykių pagerėjimą. Tai lemia padidėję Baltarusijos vyriausybės įsipareigojimai išplėsti pagrindinių laisvių ir demokratijos erdvę.“

Kitos šalys elgiasi panašiai. Spalio pabaigoje Baltarusijos užsienio reikalų ministras lankėsi Berlyne. Londonas neslepia savo noro gerinti santykius, pasisako už gilesnį bendradarbiavimą su Baltarusija, ketina deramai atsilyginti už teigiamus Minsko žingsnius. Mūsų artimiausi kaimynai irgi eina šia linkme. Vasarį Baltarusijos parlamento pirmininkas keturioms dienoms lankėsi Lenkijoje, o prieš kelias savaites Lukašenka paskelbė, kad lankysis Latvijoje ir Austrijoje, siekdamas atverti langus į Europą.

Grybauskaitės šalininkai ir kiti Baltarusijos vanagai aiškina, kad Lukašenka esą seniai pardavė Baltarusiją Kremliui, Konstitucijoje formaliai skelbiamas neutralumas nieko nereiškia.

Užsienio politikoje pataikaujama Maskvai, kurios interesams skiriama nemažiau reikšmės negu paties Minsko. Lukašenka neturi nuoširdžių planų gerinti santykius su Vakarais, tik siekia sukurti jų regimybę, kad būtų galima išvilioti nuolaidų. Laikas atsisakyti naivių iliuzijų, užimti griežtą poziciją, vengti kompromisų, taikyti sankcijas.

Padėtis pasikeis tik jei žlugs Lukašenkos režimas ar Kremlius inkorporuos Baltarusiją į savo imperiją.

Vanagai greitai nekeis savo nuostatų, bet tai, kad griežti Rusijos priešai, kaip JAV ir JK, pasuko taikymosi linkme, turėtų priversti juos pagalvoti.

Pokyčiai rodo, kad Vakarų šalys mano, jog galima bent minimaliai paveikti Lukašenką, kad Baltarusijos dar nevaldo Maskva, kad Minskas tebeturi, nors gal ribotą, veikimo laisvę, kurią reikia palaikyti ir skatinti.

Net jei šis optimistinis Baltarusijos padėties įvertinimas nepasiteisintų, mėginimas vykdyti aktyvesnę, atviresnę politiką yra racionalesnis pasirinkimas, negu aklai laikytis prieštvaninių nuostatų ir prietarų. Panaikintos sankcijos gali būti vėl taikomos, o niekas neketina Baltarusijai dovanoti milijardų dolerių paramos.

Astravo atominė jėgainė yra pagrindinis vanagų koziris. Kitos šalys gali svajoti apie geresnius ryšius su Baltarusija, bet jėgainė yra nesaugi, kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui bei aplinkai, tad reikia visomis įmanomomis priemonėmis užkirsti kelią jos eksploatavimui.

Grybauskaitė teigė, kad Astravo atominė jėgainė yra pavirtusi geopolitiniu ginklu. Panašiai griežtos nuomonės pernai laikėsi Nausėda, tvirtinęs, jog „didelė, elektrinė ne šiaip sau statoma 50 kilometrų nuo Vilniaus.

Tai buvo tartum prikišamai parodyta, kad „mes statysime čia, kad jūs, litovcai, iš savo televizijos bašnios matytumėte mus“.

Sunku tikėti, kad Baltarusija sąmoningai mėgino potencialiai kenkti Lietuvai, nes kenktų ir sau. Man įtikinamesnis aiškinimas, kad, siekiant užkimšti po Ignalinos uždarymo atsiradusią skylę Rusijos energetiniame žiede, buvo nutarta statyti jėgainę Astrave, o ne kur nors kitur, kur neišvystytos elektros jungtys reikalautų daugiau investicijų.

Nežinau, ar tai tiesa, tad būtų naudinga, kad ekspertai ištirtų šį klausimą ir paskelbtų savo išvadas.

Lietuvos pozicija dėl Astravo nėra susilaukusi platesnio palaikymo. Nors JAV grasina taikyti sankcijas bendrovėms, kurios dalyvauja „Nord Stream 2“ statyboje, Lietuvoje viešėjęs JAV energetikos sekretorius Rickas Perry sako, kad dėl Astravo atominės elektrinės Lietuva turi kalbėtis su Tarptautine atominės energetikos agentūra ir Baltarusija, JAV į derybas šiuo klausimu nesikiš. ES nepalaikė Lietuvos iniciatyvos atsisakyti pirkti elektros iš Baltarusijos, Estija ir Latvija neįsipareigojo to daryti. Ir nematyti, kad keistųsi jų nuostatos.

Apskritai suverenios šalys turi teisę savo nuožiūra tvarkyti savo energetikos ūkį be kitų šalių kišimosi. Lietuva nėra vienintelė šalis, nepatenkinta, kad kaimynėje šalyse veikia ar statoma branduolinė jėgainė.

Praeitą mėnesį Vokietijos gamtos apsaugos ministerija pareikalavo, kad Šveicarija kuo greičiau išjungti Beznau atominę elektrinę netoli sienos su Vokietija, o numatytu laiku kitas branduolines elektrines.

Savo ruožtu Šveicarijos energetikos ministeriją svarsto galimybė pratęsti elektrinių eksploatavimo laiką nuo penkiasdešimt iki šešiasdešimt metų.

Pasak Vokietijos, Šveicarija privalo atsižvelgtų į kaimyninių šalių gyventojus, svarstant šitokius klausimus, nors Berlynas 2011 m. vienašališkai nutarė uždaryti savo atomines elektrines, nepaisant neigiamo poveikio Šveicarijai.

Gal ateityje bus privaloma atsižvelgti į poveikį kaimynams, bet toks susitarimas nebus greitai pasiektas.

Astravo elektrinė pradės veikti po kelių mėnesių, nepaisant, ką Lietuva bedarytų. Dabar svarbiausia, kad ji veiktų kuo saugiau ir atitiktų visus tarptautinius standartus. Prieš savaitę Nausėda pakvietė Suomiją prisidėti užtikrinant Astravo saugumą, pageidavo, kad jos specialistai padėtų Baltarusijai įdiegti visus reikiamus saugiklius.

Šiuo metu Lietuva blokuoja ES ir Minsko susitarimą dėl partnerystės prioritetų, kaip ir susitarimą su NATO. Jeigu Baltarusija atsisakytų įsileisti tarptautinius stebėtojus, Lietuva galėtų Minskui pranešti, kad ji blokuos tuos du susitarimus iki kol Baltarusija nenusileis dėl inspektorių.

Toks pasiūlymas, kaip bet koks kompromisas, ko gero, sulauktų vanagų kritikos. Atėjo laikas jų nebepaisyti, neleisti jiems lemti šalies politiką. Apmaudu, kad Astravo jėgainė pastatyta, nežinia, ar būtų buvę galima ją sustabdyti. Bet atsakomybės tenka visiems.

Per savo valdžios metus konservatoriai pro pirštus žiūrėjo į Minsko planus. 2011 m. pavasarį Energetikos ministras Arvydas Sekmokas dar aiškino, kad „kalbėti apie realias statybas šiandien, matau, rimto pagrindo nėra“, nors V. Putinas, tada Rusijos premjeras, pats nuvyko į Baltarusiją pasirašyti sutartį.

Ir Grybauskaitei galima priekaištauti. Ji, o ne Linkevičius, stovėjo prie valstybės vairo tą dešimtmetį, kai Astravo elektrinė buvo suplanuota ir pastatyta. Be to, ji niekada nesikreipė į Europos vadovų tarybą, reikalaudama, jog būtų imtasi priemonių jėgainės statyboms stabdyti. Mažų šalių balsas nėra nepaisomas.

Reaguodama į Graikijos prašymą bausti Turkiją dėl dujų gręžinių prie Kipro, ES sustabdys aukšto lygio dialogą su Turkija, įšaldys derybas dėl aviacijos sutarties ir mažins pasirengimo stojimui į Bendriją finansavimo fondo 2020 metams.

Perspausdinta iš delfi.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.