Tadai, esi trečiakursis, bet sugrįžkime į laiką prieš studijas. Kaip sužinojai apie VU TSPMI ir kodėl pasirinkai čia studijuoti?

Tiesą pasakius, prieš stodamas per daug nesukau galvos, kur stoju, ir nesidomėjau studijų programomis. Vienuoliktoje-dvyliktoje klasėje galvojau stoti į vaidybą LMTA (Lietuvos Muzikos ir Teatro Akademijoje), bet dvyliktos klasės viduryje supratau, kad nenoriu viso savo gyvenimo leisti teatre. Kurį laiką stojimo klausimas kabėjo ore, tada mano draugas, ilgametis bendražygis ir klasiokas Marijus Plakys pasakė, kad ,,Va, iš mūsų gimnazijos Edvinas Jusis studijuoja tarptautinius santykius ar kažką tai tokio, gal ir tau vertėtų pabandyt“. Tokia rekomendacija man visai patiko, nes politika man visada buvo įdomi, ir nusprendžiau stoti į TSPMI. Pamenu, kai jau atvykau į ,,Fuxų“ stovyklą, visi kiti pirmakursiai klausinėjo apie Radžvilus, Jokubaičius ir Jastramskius, o aš buvau nieko nesidomėjęs ir jų išvis nežinojau. Iš esmės, galima sakyti, kad likimas mane atnešė į šitą galerą, bet, manau, kad geresnio pasirinkimo ir nebūčiau sugalvojęs, todėl džiaugiuosi, jog galėjau dvyliktą klasę baigti su pasimėgavimu, o ne nuolat pergyvendamas dėl to, kaip čia viskas

Ar tęsi savo pomėgį dalyvauti protmūšiuose bei intelektiniuose žaidimuose? Ar esi dalyvavęs kokioje nors laidoje?

Protmūšiuose dabar esu padaręs priverstinę pertrauką, nes pagal mainų programą studijuoju Zagrebe, tačiau grįžęs į Vilnių tikrai grįšiu ir į protmūšius. Tiesa, Kroatijoje irgi teko sudalyvauti viename protmūšyje, kuriame tarsi ir gerai sekėsi, užėmėme trečią vietą, pritrūko vos dviejų teisingų atsakymų iki pirmos vietos, bet sugebėjau susimauti ties klausimu apie Lietuvą. Jaučiausi kaip iš po krepšio prametęs Lebronas (juokiasi). TV laidose stengiuosi vis pasivaidenti, bet ne todėl, kad sulaukčiau kažkokio įspūdingo dėmesio, bet tam, kad galėčiau pasivaržyti jausdamas didesnį spaudimą, nei kassavaitiniuose žaidimuose. Dažniausiai aš tų savo laidų net nežiūriu, tačiau visada smagu sulaukti gerų atsiliepimų iš kitų žmonių. Štai po pergalės ,,Tūkstantmečio vaikuose“ nepažįstami žmonės Kėdainiuose vis užkalbindavo mane – yra ir nusifotografuoti prašę ir tostą bare už mane sakę (vis dar juokiasi).

Kodėl pasirinkai pagal Erasmus programą vykti į Kroatiją ? Kaip sekasi ten studijuoti ir kuo universitetas kitoks ar panašus į VU TSPMI?

Kroatiją pasirinkau todėl, kad man visada labai įdomios buvo slavų šalys ir jų kultūros; Vidurio slavai man atrodė per arti, į Rytų slavus manęs neišleido mama (valiūkiškai nusišypso), tad liko Pietų slavų šalys, iš kurių buvo galima vykti tik į Kroatiją. Patys Balkanai man visada atrodė įdomūs – jie turi puikias sporto komandas, į Euroviziją siunčia gražias balades, turi labai gražią gamtą bei įdomią ir vis dar karštą istoriją. Tiesa, pats gyvenimas Kroatijoje nelabai kuo skiriasi nuo Lietuvos, tik labai erzina keli dalykai: jokioje viešojo maitinimo įstaigoje negalima atsiskaityti kortele, tad reikia nešiotis pundus grynųjų, absoliučiai visur rūkoma viduje ir visos durys atsidaro į vidų (čia toks variantas, su kuriuo nesusidūręs net nepamąstytum, kaip tai gali erzinti, bet iš tikro, durims atsidarant į vidų, visada viskas visur kliūna). Kas patinka Kroatijoje, tai kad šalia tavęs 100 metrų spinduliu visada bus kepyklėlė ir palyginti šiltas klimatas. Studijuoti sekasi gerai, bet dėl to, kad dėstytojai spaudžia gerokai mažiau. Pagal dėstymo kokybę Zagrebo Universitetas man labiau primena mokyklą, o ne TSPMI. Dėstytojų dažnai nebūna, kaip taisyklė jie visada vėluoja bent 15 minučių, niekam nerūpi, ar tu skaitai literatūrą, nes per visus seminarus žiūrim kitų studentų pristatymus. Tačiau pats fakultetas pakankamai jaukus. Jis įsikūręs kiek atokiau nuo centro, daugiabutyje. Jei ieškotume analogų Vilniuje, tai įsivaizduokit, jog TSPMI būtų kokiame pilsudskiniame daugiabutyje Antakalnyje. Kas man labai patinka, kad fakultetas turi savo kavinę/barą, kurioje savanoriauja studentai, ten galima ateiti, pasėdėti ir išgerti arbatos už 40 euro centų. Beje, Politikos mokslų fakultetas Zagrebe, visai kaip ir TSPMI, turi labai šiltą ir artimą bendruomenę, galbūt tai būdinga visiems politikos mokslų studentams.

Tavo facebook paskyroje dažnai galima rasti ir komentarų apie sportą, ir apie Euroviziją, ir apie politinius procesus ir naujienas. Kaip kiekviena iš šių temų atsirado tavo interesų zonoje? Ar matai sąryšį tarp sporto ir politikos bei Eurovizijos ir politikos?

O taip. Manau, visos šios temos susijusios. Ypač Eurovizija. Greičiausiai toks didelis domėjimasis konkursu ir gimė iš domėjimosi politika, sportu, geografija ir muzika. Visi šie dalykai tarsi susijungia Eurovizijoje. Paaiškinti, kodėl domiuosi politika, sportu ar muzika, galima tuo, kad man nuo vaikystės buvo įdomu, kaip žmonės gyvena, mane visada labiausiai domino kultūrinis šių dalykų aspektas. Būdamas mažas, dienų dienas leisdavau žiūrėdamas į žemėlapius ir įsivaizduodamas, kaip gyvena žmonės skirtingose šalyse. Aišku, tie įsivaizdavimai dažniausiai buvo neturintys nieko bendro su realybe. Pamenu, su močiute dažnai piešdavom Ameriką, nes Amerika – tai geriausia valstybė! Aš nupiešdavau medinę pirkią ir prūdą, o močiutė gulbę jame. Tad Amerika mums būdavo visai ne Amerika, o Lietuvos kaimas (šmaikštauja). Tas įsivaizdavimas, kaip žmonės gyvena, kilo ir iš kitų minėtų šalių – žiūri, kaip futbole kietai su savo šalmu atrodo Petras Čechas ir galvoji: ,,Oho, matyt, Čekijoj jie visi tokie įdomūs, vadinasi ir šalis gera“. Taip iš esmės iš vieno giluminio polinkio ir gimė domėjimasis visais jūsų klausime išvardintais dalykais.

Praktiką atlikai Energetikos ministerijoje. Kas paskatino rinktis būtent šią vietą? Ar tavo moksliniai interesai susiję su energetika? Kaip pradėjai tuo domėtis?

Antro kurso gale stebėdamas, kaip kiti kursiokai ar tai jau kokioj partijoj darbuojasi, ar Seime praktiką atlieka, pradėjau galvoti, kad ir man jau pats laikas paragauti protinio darbo. Skelbimą praktikai Energetikos ministerijoje radau per TSPMI, kadangi tai buvo vienintelis tokio pobūdžio skelbimas tuo metu, aplikavau. Niekada nebuvau ir nesu kažkoks energetikos specialistas, bet ši tema man visada buvo artima. Domėjausi Černobyliu ir atominėmis elektrinėmis dar iki serialo, teko ir į pačią Pripetę nuvažiuoti. Esu skaitęs knygų apie Putiną, Gazpromą, Chodorkovskį, tad neatėjau visai žalias. Pats domėjimasis irgi kilo veikiau iš kultūrinio-politinio aspekto, nei domėjimosi energetika per se. Ką išmokau praktikos metu, kad ta energetika, kuria užsiima ministerija, yra gerokai labiau politika, nei energetika, bet tuo nenoriu pasakyti nieko blogo. Man atrodo, kad daugelis žmonių galvoja, jog energetika yra: ,,pasižiūri į skaičius ir darai, nėra čia ką politikuoti“ – tačiau taip toli gražu nėra ir šioje srityje reikia labai daug politinio supratimo ir valios.

Papasakok apie savo meilę kinui. Kaip pradėjai domėtis kinu? Ar turi mėgstamiausią režisierių?

Meilė kinui yra tik viena iš mano meilių (juokiasi). Gali būti, kad tris mėnesius nepažiūrėsiu nei vieno filmo, bet tada ateis tarpsnis, kai po filmą pažiūrėsiu kasdien, skaitysiu straipsnius apie kiekvieną iš jų ir domėsiuosi režisieriais. Būna, kad toks potraukis atsiranda filosofijai, muzikai, kažkokiam tai istoriniam laikotarpiui. Būtent kinu pradėjau domėtis gana vėlai, man buvo septyniolika. Pamenu, pradėjau kas vakarą žiūrėti po filmą, iki tol kažkodėl buvau susigalvojęs, kad man nepatinka žiūrėti filmus. Pirmi filmai buvo kažkokios tai plintuso lygio komedijos, Sandleris ir panašiai. Tada man atrodė, kad ,,cho cho, koks juokingas filmas. Man patiko.“ Tačiau po poros savaičių tokio žiūrėjimo atradau Nolaną, pažiūrėjau tokius filmus kaip ,,Gladiatorius“ ar ,,Forrestas Gumpas“ ir pamačiau, kad šiaip jau tarpas tarp gero ir blogo kino yra gana platus. Pradėjau skaityti, domėtis. Sakyčiau, kad man labiausiai patinka draminiai filmai su tam tikromis filosofinėmis temomis. Dažniausiai nemėgstu filmų, grįstų tikromis istorijomis – mane jos tarsi atitolina nuo personažų, nes supranti, kad tai kažkieno kito istorija ir ji niekada nebus tavo. Sakyčiau, du mėgstamiausi mano režisieriai yra Stanley Kubrickas ir Andrejus Tarkovskis. Kubrickas buvo iš Vakarų, Tarkovskis iš Sovietų Sąjungos ir jo kūryba buvo labiau poetiška, o Kubrickas labiau primena kino prozą, bet iš esmės jų kūryba ir jos tematikos labai puikiai susikalba. Kiekvienam mąstyti ir filosofuoti mėgstančiam žmogui rekomenduočiau pažiūrėti ,,2001 m. Kosminę Odisėją“ ir ,,Stalkerį“.