Tomas Janeliūnas: Quo vadis, Ukraina?

Gruodžio 9 d. Paryžiuje numatytas Vokietijos, Prancūzijos, Rusijos ir Ukrainos vadovų susitikimas vadinamuoju Normandijos formatu. Tai pirmas kartas nuo 2016 m., kai valstybių vadovai mėgins tartis dėl Rusijos ir Ukrainos konflikto sprendimo būdų. Vos po kelių dienų, gruodžio 12 ir 13 d., vyks Europos Vadovų Tarybos susitikimas Briuselyje, kur vėl bus sprendžiama, ar pratęsti 2014-aisiais įvestas ekonomines sankcijas Rusijai. Jos iki šiol buvo konsensusu pratęsiamos kas pusmetį.

Abu šie įvykiai kartu žymi esminę kryžkelę Ukrainai, kurios naujasis prezidentas Volodymyras Zelenskis ieško būdų, kaip įgyvendinti rinkimų pažadus nutraukti karą ir grąžinti taiką valstybei. Nuo to, kaip pasisuks viršūnių susitikimas Paryžiuje ir kokiomis nuotaikomis susirinks ES lyderiai, gali priklausyti, į kurią pusę pasuks Ukraina artimiausiu metu.

Prancūzijos ir JAV prezidentai neslepia noro grąžinti Rusiją į didžiųjų valstybių G 8 klubą. Vokietija sugebėjo įtikinti ES, kad dujotiekis su Rusija „Nord Stream2“ yra reikalingas, nors ilgainiui atims iš Ukrainos rusiškų dujų tranzito galimybę ir atitinkamai paliks ją beginklę derybose dėl šių dujų tiekimo. JAV Baltuosiuose rūmuose Ukraina tapo vidaus politikos problema, apie kurią net sukasi galimos apkaltos prezidentui Donaldui Trumpui temos, o ne sąjungininke, kurią reikia remti. Beveik visiems svarbiausiems pasaulio žaidėjams norisi nusikratyti Ukrainos problemos ir grįžti prie įprastinių reikalų su Rusija.

Tiek JAV, tiek Prancūzijoje ar Vokietijoje į pasaulį žvelgiama kiek kitaip nei Lietuvoje. Vakaruose jau kurį laiką Rusija nebėra esminė problema. Kad ir kaip stengtųsi Kremlius pateisinti savo kaip blogiuko vardą (kištis į Vakarų šalių rinkimus, nuodyti kitų valstybių piliečius, skleisti įžūliausią melą ir dezinformaciją apie Vakarus ir 1.1.), Vakarai šiuo metu bijo kitų dalykų. Nerimaujama dėl neaiškių „Brexito“ padarinių, lėtėjančios ekonomikos, vėl atsinaujinančių migrantų srautų, branduolinio susitarimo nesilaikančio Irano, klimato kaitos. Bet labiausiai-vis labiau galią demonstruojančios Kinijos.

Kinijos baiminasi tiek europiečiai, tiek amerikiečiai. Rusijos grėsmė tampa antraeilė. Todėl geriau Rusiją turėti kaip potencialią sąjungininkę prieš Kiniją nei nuolatinį galvos skausmą. Ukraina šioje dėlionėje yra kliuvinys, kurį pagaliau reikia kaip nors pašalinti. O kad jau ir pats V.Zelenskis nori „pabaigti karą“, reikia jam paplekšnoti per petį ir dar labiau paraginti priimti tas Rusijos sąlygas, kad pagaliau būtų galima padėti kryželį ties šia problema.

Spaudimas V.Zelenskiui sutikti su Maskvos sąlygomis bus milžiniškas. Jis spaudžiamas ne tik iš Vakarų, bet ir pačioje Ukrainoje. Štai Ukrainos milijardierius Ihoris Kolomoiskis, grįžęs iš „savanoriškos tremties“ po V. Zelenskio pergalės, labai aiškiai pareiškė interviu „The New York Times“: „Jūs, Vakarai, Ukrainos vis tiek nepriimsite į ES ir NATO. Jūs, amerikiečiai, stumiate mus į karą, bet net neduodate tam pinigų. <…> Mes paimsime lOOmlrd. JAV dolerių iš Rusijos. Manau, ji mielai mums juos šiandien duotų. <…> Kaip greičiausiai išspręsti problemas ir atkurti santykius? Pinigais.“ Dar 2014 m.

I. Kolomoiskis buvo Dniepropetrovsko gubernatorius ir savo pinigais regione finansavo pasipriešinimą Rusijos agresijai. Dabar jis kviečia susitaikyti su Maskva, nes Vakarai Ukraina tik naudojasi. Niekas tiksliai negali pasakyti, kokia šiandien I. Kolomoiskio įtaka Ukrainos prezidentui, bet V.Zelenskis smarkiai išpopuliarėjo dėl to, kad buvo nuolat rodomas šio milijardieriaus valdomame televizijos kanale. Prorusiškų ar „taikos siekiančių“ jėgų Ukrainoje tikrai netrūksta, tad pačiam V.Zelenskiui išlaikyti tvirtą stuburą gali būti labai sunku. Ypač nežinant, kokia jo pozicija dėl santykių su Rusija.

Jei Ukraina išties ranką Rusijai po viršūnių susitikimo Paryžiuje, kodėl tos rankos negalėtų ištiesti ES lyderiai? Šiuo metu vis daugiau diplomatų pripažįsta, kad palaikyti sankcijas Rusijai nebėra politinės valios. Jos neišvengiamai bus pradėtos mažinti. Ir tai bus gėdingas Europos atsitraukimas nuo savo principų, tarptautinės teisės ir moralinės atsakomybės stabdyti agresorius.

Po 2008 m. Rusijos ir Gruzijos karo buvo praėjęs vos pusmetis, kai imtasi vėl gerinti santykius su Maskva, atsisakyta Rusiją net simboliškai suspenduoti tarptautiniuose forumuose. Šį kartą Kremliaus tramdymo režimas užtruko bemaž penkerius metus, bet greičiausiai baigsis taip pat- Rusijai taip ir nepripažinus, kad elgėsi neteisėtai. O tai reiškia, kad Kremlius bus paskatintas naujoms agresijoms, su dar didesniu pasitikėjimu, kad galiausiai viskas bus atleista.

Perspausdinta iš IQ.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.