Kęstutis Girnius. Grybauskaitė kaip diplomatė – 6 balai

Lietuvos užsienio politiką smarkiai veikia keli faktoriai. Lietuva yra maža, gana neturtinga šalis, turi agresyvų kaimyną, priklauso Europos sąjungai (ES) ir NATO, tad turi vykdyti bendrą jų politiką.

Geopolitinė padėtis – Rusijos kaimynystė – turi didžiausią poveikį. Pirmenybė skiriama veiksmams, kurie didina šalies saugumą, tad itin uoliai stengiamasi įtikti JAV ir užsitikrinti Vašingtono palankumą. Todėl kalbėdamas su D. Trumpu NATO aukščiausio lygio pasitarime, prezidentas Nausėda pabrėžė, kad Lietuva perka karinę techniką iš JAV, už ką sulaukė Trumpo pagyrimo.

Galima klausti, kiek veikimo laisvės turi Lietuvos prezidentai, ar jie gali vykdyti savarankiškesnę užsienio politiką. Abejonių kelia tai, kad D. Grybauskaitė ir V. Adamkus vykdė labai panašią užsienio politiką, nors jų asmenybės, gyvenimo patirtis bei prezidento institucijos supratimas smarkiai skyrėsi, o Grybauskaitė itin stengėsi atsiriboti nuo Adamkaus.

Kandidatuodama į prezidentus, Grybauskaitė griežtai kritikavo Adamkaus užsienio politiką. Pasak jos, ES institucijose Lietuva tapusi „vieno klausimo“ šalimi, kuri rūpinasi tik Rytais ir ir Rusija. Lietuva elgėsi kaip „savimi nepasitikinti valstybė“, vykdo vienašališką politiką, esą pasirašinėja draugystės susitarimus su „ubagais“, o konfrontuoja su sprendimus priimančiomis šalimis.

Ji itin demonstratyviai atsiribojo nuo Gruzijos ir jos prezidento M. Saakašvilio. Aiškindama, kad Lietuva ir Rusija turi žiūrėti pirmyn, o ne vien žvalgytis į praeitį, ji stengėsi „perkrauti“ santykius ne tik su Rusija, bet ir su Baltarusija.

Po kelerių metų baigėsi naujumo paieškos bei eksperimentai. Prezidentė tapo bene griežčiausia Putino ir Lukašenkos kritike.

Kadaise priekaištavusi Adamkui, kad jis perdėm palankus JAV ir nepakankamai dėmesio skiria ES šalims, antroje savo kadencijoje prezidentės noras įsiteikti JAV, vėliau Trumpui buvo atviras ir be išlygų.

Jos kadencijos metu Lietuvos santykiai su Vokietija ir Prancūzija nesiskyrė nuo Adamkaus. Tai irgi dėsninga. Abi šalys laiko Lietuvą patikima demokratiška partnere, kuri nekelia didesnių problemų ir iš kurios nieko ypatingo nelaukiama.

Lietuvos užsienio politikai nėra lemta būti tokiai pačiai, nepaisant to, kas yra prezidentas ir kokios yra jo savybės. Prezidentas nėra bejėgis. Lietuva turi daugiau veikimo laisvės, nustatydama savo politiką mažesnių ir mažiau išsivysčiusių šalių atžvilgiu.

Abu prezidentai daug reikšmės skyrė ES Rytų partnerystės programai, palaikė buvusias sovietines respublikas, kurios siekė atsiriboti nuo Rusijos ir artėti prie Vakarų. Grybauskaitė nuosekliai palaikė Ukrainą, o Adamkus tarpininkavo derybose tarp valdžios ir opozicijos per 2004 m. Oranžinę revoliuciją Ukrainoje.

Esu girdėjęs, jog prezidentas Adamkus nemėgo Saakašvilio, buvo nepatenkintas jo užgaidomis, bet suvaldė savo nepasitenkinimą, nes buvo svarbu palaikyti Gruziją. Grybauskaitė nenorėjo ar negebėjo sutramdyti savo antipatijų, ir Gruzija buvo nustumta į Lietuvos diplomatijos užkampį. Tai ne vienintelis toks atvejis.

Šalis, patekusi į Grybauskaitės nemalonę, neturėjo galimybių reabilituotis, nes prezidentė nuosekliai laikėsi savo nuostatų ir nerodė subrendusiems diplomatams būdingo lankstumo.

Santykiai su kai kuriais kaimynais buvo labiau įtempti negu jie turėjo būti. Baltarusija yra vienas to pavyzdys. Pirmaisiais kadencijos metais prezidentė mėgino gerinti ryšius, tarpininkauti tarp Minsko ir ES. Bet Lukašenkos režimui susidorojus su demonstrantais po prezidento rinkimų 2010 m., ji nusigręžė nuo Baltarusijos, nebesusitikinėjo su atsakingais jos pareigūnais, net uždraudė užsienio reikalų ministrui L. Linkevičiui susitikti su savo Baltarusijos kolega.

Lukašenka yra diktatorius (nors mažiau nuožmus negu prieš 20 metų), o Baltarusija yra Rusijos sąjungininkė (nors vis labiau pabrėžia savo suverernumą), bet jei neturi ryšių su šalimi, tai neturi jokios įtakos ar poveikio, ir turi tenkintis stebėtojo vaidmeniu.

Atkaklus reikalavimas, kad Astravo atominė jėgainė būtų uždaroma, buvo tiek nerealistiškas, kad ES šalys jį faktiškai ignoravo.

Mažiau kraštutinis reikalavimas, pvz., kad jėgainės darbą nuolat stebėtų tarptautiniai ekspertai, būtų sulaukęs ES šalių palaikymo, tad, nors ir kukliai, padidinęs Lietuvos saugumą.

Esu linkęs daugiau atsakomybės už pašlijusios Lietuvos ir Lenkijos tarpusavio santykius priskirti Varšuvai. Itin neigiamą vaidmenį suvaidino tuometinis užsienio reikalų ministras R. Sikorskis, kuris per priešrinkiminius Lenkijos prezidento debatus pareiškė, jog tapęs prezidentu nevyks vizito į Vilnių, kol Lietuva neįgyvendins prisiimtų įsipareigojimų lenkų mažumai svarbiais klausimais.

Lietuva irgi nebuvo nekalta avelė. Nors įtampos prasidėjo Adamkui prezidentaujant, jos įgijo pagreitį, kai 2012 m. Grybauskaitė du kartus nutarė nevykti į Varšuvą.

Balandį ji atmetė prezidento B. Komorovskio pakvietimą atvykti į Varšuvą kartu su Estijos bei Latvijos prezidentais aptarti pasirengimą NATO viršūnių susitikimui, o lapkritį nevyko į Lenkijos nepriklausomybės šventę dėl „neatidėliotinų su vidaus politika susijusių klausimų“.

Net po Krymo aneksijos ir padidėjusios grėsmės iš Rusijos, santykiai negerėjo, Grybauskaitės rūstybė neatlyžo, nors NATO planuose apginti Lietuvą Lenkijai buvo skirtas itin svarbus vaidmuo. Santykius išjudino ne prezidentė, bet premjeras S. Skvernelis savo vizitu į Varšuvą 2017 m. rugsėjį.

Grybauskaitės nutarimus veikė įsitikinimas, jog per ankstesnį vizitą su ja nebuvo pakankamai pagarbiai elgiamasi. Tai nebuvo vienadienis pyktis. Daugiau negu penkerius metus asmeniškumai ir nuoskaudos turėjo ne mažesnį vaidmenį negu politiniai ir geopolitiniai interesai, lemiant Lietuvos santykius su didžiausia mūsų kaimyne.

Lietuvos prezidentai turi ribotas galimybes nustatyti santykių su galingomis šalimis trajektorijas, bet jų veikimo laisvė gerokai didesnė, formuojant santykius su mažesniais kaimynais. Grybauskaitė neišnaudojo šių galimybių, jos politika Baltijos šalių atžvilgiu buvo bevaisė.

Ji teisino sprendimą nesusitikti su jų prezidentais Varšuvoje, nes esą tuo klausimu jau kalbėjo su Latvijos prezidentu (nors nesitarė nei su Estijos, nei su Lenkijos vadovais).

Gal susitikime Varšuvoje nebūtų buvę priimta svaresnių sprendimų, bet tai neatbaidė kitų prezidentų. Grybauskaitė nebuvo tiek užsiėmusi, jos laikas ne toks brangus, kad ji negalėjo paskirti pusės dienos, gal net visą dieną pabendrauti su artimais kaimynais ir sąjungininkais.

Tokie akibrokštai (kitaip negalima apibūdinti jos elgesio), ryžtas rizikuoti santykių pablogėjimu mažiau ko reikštų, jei būtų rimtai stengiamasi pašalinti nesutarimus, išvystyti bendrą politiką. To nebuvo. Grybauskaitė neslėpė, kad save laikė pranašesne, savotišku vyresniuoju broliu, nesistengė derinti pozicijų su kitomis Baltijos šalimis.

Lietuva priėmė įstatymą dėl Astravo be konsultacijų su Latvija, bet laukė, kad Ryga ją palaikytų. Nepasisekė susitarti dėl bendro dujų terminalo, tad kainos dujoms ir elektrai Lietuvos vartotojams yra gerokai didesnės negu galėtų būti.

Negalima suversti visos atsakomybės Grybauskaitei. Ir kitų šalių laikysena nebuvo nepriekaištinga, bet prezidentė net nemėgino formuoti visoms trims šalims naudingos bendros politikos.

Galima išnaudoti visas progas santykiams gerinti, arba pasidavus ambicijoms ir asmeniškumams leisti jiems blogėti ar merdėti. Visais minėtais atvejais prezidentė Grybauskaitė nepasuko santykių teigiama linkme, tad jos darbas vertas tik šešių balų.

Perspausdinta iš delfi.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.