Linas Kojala. Pozityvo!

Stichinės nelaimės, politikų tarpusavio vaidai, susirėmimai gatvėse ir atviri kariniai konfliktai – tokios naujienos neretai dominuoja viešajame diskurse, kurdamos chaotiško ir neramaus pasaulio įvaizdį.

Tam, atrodytų, yra pakankamai pagrindo. Jungtinėse Amerikos Valstijose šiuo metu vyksta prezidento apkaltos procesas; tik trečią kartą istorijoje Atstovų Rūmai apkaltino aukščiausią valstybės pareigūną šiurkščiai pažeidus Konstituciją. Europoje šalyse nesiliauja protestai – prancūzai barasi dėl pensijų sistemos reformų; britai ieško išeities iš „Brexito“ labirinto; Vokietijoje auga nepasitenkinimas lėtėjančia ekonomika ir imigracijos politika. Galiausiai Ukrainoje tebesitęsia karas, jau nusinešęs mažiausiai 13 tūkst. gyvybių. Jo pabaigos, deja, nematyti.

Kita vertus, ne viską turėtume piešti tamsiomis spalvomis. Ypač metų, o kartu ir antrojo šio tūkstantmečio dešimtmečio, pabaigoje.

Pavyzdžiui, reguliariai kartodami, kad demokratijai net ir Vakarų pasaulyje yra iškilusi grėsmė, negalime nepastebėti ir to, kad visuomenės negatyvioms tendencijoms priešinasi. Viešai matomi protestai kuria nerimo atmosferą, tačiau kartu yra atsvara potencialiems laisvės suvaržymams. Ir tai vyksta ne tik senosiose demokratijose, bet ir Honkonge, Sudane, Alžyre, Čilėje, Irake. Kartais – net ir Rusijoje. Vis aktyvesnė ir Lietuvos pilietinė visuomenė, primenanti valdžios institucijoms, kad atskaitingumas visuomenei būtinas ne tik rinkimų metu.

Pro akis praleidžiame ir tai, kad daugybė tendencijų gerina mūsų gyvenimo kokybę – ir trukmę. Prieš daugiau nei pusę amžiaus vidutinė globali gyvenimo trukmė tesiekė 46-erius metus. Dabar ji yra perkopusi 72 metų ribą ir daugelyje valstybių kryptingai didėja. Tą lėmė ir ženkliai sumažėjęs žūstančiųjų kariniuose konfliktuose skaičius, ir geresnė sveikatos apsauga, ir pakankamai efektyvi kova su maisto ir vandens stygiumi. Lietuvoje vidutinė gyvenimo trukmė yra ties 75-erių metų riba – ir tikrai galėtų būti aukštesnė, atsižvelgiant į šalies išsivystymo lygį.

Vis jautriau žiūrima į globalias problemas. Klimato kaita tapo kone atskaitos tašku bet kuriai tarptautinės politikos diskusijai. Žinoma, galima teigti, jog tai aktualiausia Vakarų gyventojams, o tokios šalys kaip Kinija ir toliau vysto aplinkai nedraugišką energetikos politiką. Bet postūmių į priekį yra. Pavyzdžiui, pasaulis tampa tiesiogine to žodžio prasme žalesnis. 1990–2015 metais miškais dengiama pasaulio teritorija išaugo analogišku Portugalijos valstybei dydžiu. Be abejo, vargu, ar jaunuolynai gali pakeisti šimtmečius skaičiuojamus ir tebekertamus miškus, bet tai yra svarus būdas prisidėti prie neigiamo klimato kaitos poveikio.

Net ir ekonomikoje ne viskas taip blogai. Nors dominuoja tezė, kad vidurinės klasės pajamos Vakarų šalyse jau kelis dešimtmečius iš esmės neauga, o dėl to kyla socialinis nepasitenkinimas, kai kurie tyrimai tokį argumentą kvestionuoja. Pavyzdžiui, vertinimai, kiek per pastaruosius septyniasdešimt metų didėjo amerikiečių pajamų mediana, yra tokie skirtingi, kad varijuoja tarp 8 ir 51 proc. Kitaip tariant, galima teigti, kad pajamos visgi didėjo itin ženkliai; be to, technologijų plėtra ir prieinamumas sukūrė terpę kur kas geresniam gyvenimo galimybių pasiskirstymui visuomenėje nei bet kada anksčiau.

Tai anaiptol nereiškia, kad ima trūkti iššūkių. Ir Lietuva, ir visas pasaulis jų turi daugiau, nei reikėtų. Bet sėsdami prie šventinio stalo neturėtume pamiršti, ką rašė dar Viljamas Šekspyras; savaime nei blogų, nei gerų dalykų iš esmės nėra – viską lemia tai, kaip juos apmąstome.

Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.

Perspausdinta iš lrt.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.