Giedrė Biržytė. Ar jau subrendome kaip šalis davėja?

Prieš penkiolika metų Lietuva, tapusi Europos Sąjungos (ES) nare, įgavo šalies – davėjos statusą, reiškiantį, kad turime privilegiją ir pareigą padėti daug sunkiau besiverčiančių pasaulio valstybių gyventojams.

Ši sukaktis – puiki proga refleksijai apie mažai visuomenės ir žiniasklaidos dėmesio sulaukiančią užsienio politikos sritį – vystomąjį bendradarbiavimą. Tyla viešojoje erdvėje neskatina pokyčių, greičiau ji yra patogi nusistovėjusiai gan inertiškai ir pasyviai šios srities šalies politikai.

Pirmiausia apie tai, kas turėtų rūpėti kiekvienam piliečiui. Apie 50 mln. Eur. kasmet arba 18 Eur. iš kiekvieno mūsų, mokesčių mokėtojų, kišenės skiriama pagalbai sunkiai besiverčiantiems. Humanitarinė pagalba skaičiuojama atskirai. Vystomasis bendradarbiavimas turėtų reikštis kaip ilgalaikės, į problemų šaknis nukreiptos pastangos, siekiant išlyginti skirtumus tarp išsivysčiusių ir besivystančių šalių.

Jei tie 18 Eur. būtų tiesioginė ir savanoriška kiekvieno parama, argi nebūtų įdomu, kam tiksliai ji atiteko ir kaip buvo panaudota? Dabar gi, sunku būtų atsekti, kas, ką ir kur nuveikia net ir už tokią nedidelę sumą. Kalbant apie pinigus, kaip ir kitos ES valstybės, Lietuva yra įsipareigojusi didinti paramą: pastaruosius dvylika metų, taigi iš esmės visą narystės ES laikotarpį, sukinėjamės aplink 0,12 proc. nuo bendro nacionalinio produkto (BNP). Tai yra vienas mažiausių skaičių visoje Bendrijoje.

Per ateinantį dešimtmetį turėtume skirti bemaž tris kartus daugiau, t.y. 0.33 proc. BNP. Jau dabar aišku, kad tai neįvyks. Vis atsiranda svarbesnių dalykų. Pavyzdžiui, kitąmet, kaip nutarta Užsienio reikalų ministerijos vadovų, Lietuvos ambasadų Australijoje ir Jungtiniuose Arabų Emyratuose atidarymas. Labiau tikėtinas scenarijus 2030 yra toks: nuosekliai bene mažiausiai reikšminga šalis – donorė ES narių tarpe. Nepaisant augančių nacionalinių pajamų, pastaruosius penketą metų Lietuva ir Kipras labiausiai ignoruoja tarptautinį įsipareigojimą: dvišaliai ir daugiašaliai paramai procentinė dalis nėra didinama.

ES nori būti viena iš pasaulio problemų sprendimo lyderių. Tokią ambiciją palaiko ar bent turėtų palaikyti ES narės. Štai ir naujoji Europos Komisijos (EK) pirmininkė Ursula von der Leyen žada, jog EK trečdaliu daugiau investuos, kad ES pasaulyje lyderiautų socialinių – ekonominių problemų sprendime Europos pietiniuose bei rytiniuose kaimynystės regionuose. Čia rausti neteks skandinavams, Olandijai, Liuksemburgui – tai šalys – pirmūnės, skiriančios daugiausiai (Didžiosios Britanijos jau neminėkime). Iš mums artimesnių šalių politinės valios ir visuomenės paramos nestokoja Airija.

Gi Lietuvos piliečiai bendrame ES kontekste yra tarp mažiausiai empatiškų pasaulio bėdžių atžvilgiu. Paskutinės apklausos duomenimis, net 81 proc. tyrime dalyvavusių lietuvių pritaria teiginiui, kad reikia padėti besivystančių šalių gyventojams. Tačiau šis rodiklis yra vienas mažiausių ES ir dar sumenko 6 procentiniais punktais nuo priešpaskutinio matavimo. Lietuvos gyventojai tarp taip pat nemano, kad skurdo mažinimas turėtų būti vienu pagrindinių mūsų Vyriausybės prioritetų. Visai kitas reikalas, kai klausiama apie ES: dauguma apklaustų lietuvių mano, kad kovoti su skurdu pasaulyje yra ES moralinė pareiga ir, kad tokios pastangos padeda įveikti nelegalią migraciją. Čia jau mes toli gražu ne gale tarp kitų šalių narių.

Dar daugiau pasakanti yra neseniai pristatyta Vystomojo bendradarbiavimo platformos užsakyta ir „Spinter“ atlikta kiekybinė apklausa: į klausimą, ar pritartumėte, kad dalis jūsų sumokėtų mokesčių būtų skiriami mažinti skurdą labiau nepasiturinčiose pasaulio šalyse, teigiamai atsakė 44 proc., o 56 proc. – kategoriškai arba labiau nepritaria.

Taigi, nedegame noru prisidėti ir tais 18 Eur. mokesčių arba septyniais – aštuoniais puodeliais kavos kasmet prie to, ką laikome teisingu dalyku iš principo bei moraline ES pareiga. Tik vargu ar tuo vadovaujasi atsakantys už šios politikos formavimą ir įgyvendinimą. Štai Estijos gyventojai dar skeptiškesni, bet vyriausybė skiria 0,04 proc. daugiau. Nors skirtumas nėra didelis, estai turi sėkmingos šalies įvaizdį šioje srityje.

Kuo dėl visuomenės požiūrio dėta tyla viešojoje erdvėje ir vos apčiuopiamos globalaus švietimo pastangos? Yra pagrindo manyti, kad nemažai. Ir apie Lietuvos pastangų rezultatus ligi šiol nedaug kam teko išsamiau girdėti. Atsakingoji institucija – Užsienio reikalų ministerija – progai pasitaikius vis pabrėžia, kad buvome (jau buvome, nes kitąmet milijonu eurų paramą ketinama mažinti) dideli Ukrainos rėmėjai, anksčiau – Afganistano Goro provincijoje intensyviau darbavomės kaip patikimi JAV sąjungininkai. Kartais tenka nugirsti, kad Sakartvele, Moldovoje, Azerbaidžane ir kitur, kur Rusijos įtaka nenorima, mūsų valstybės institucijų žmonės dalinasi patirtimi, kažkiek remiame demokratizacijos pastangas Baltarusijoje.

Kitose, iš tiesų stokojančiose taikos, stabilumo ar gerovės pasaulio kraštuose daugiausia nevyriausybinių organizacijų pastangomis darome vieną kitą eksperimentą, bet ir tiek. Fragmentuotai padaliname tuos keliolika milijonų, laikomų dvišale parama, kai Lietuva pati sprendžia, kam ir kaip tuos pinigus panaudoti. O 80 proc. nuo visų Lietuvos skiriamų biudžeto pinigų oficialiai pagalbai vystymuisi savo pasirinkimu įmokame į ES fondus ir bendrą ES biudžetą. Pastangų, žinių, gebėjimų beveik nekainuoja, bet ir pasigirti neturime kuo: kažkas kažką kažkur padaro už mus. Taip ir sukamės uždarame rate: kaip šalis donorė iš esmės nebręstame, nesimokome, visuomenė apie tai žino ir palaiko mažai, politikai ir valstybės vadovai domisi ne ką daugiau už statistinį pilietį. Na, ir kas čia tokio, ne vienas tikriausiai paklaustų?

Žiūrint iš trumpesnio laiko perspektyvos – nieko baisaus. Iš ilgesnio – jau klausimas. Globalus pasaulis vystosi ir toliau gyvuos kaip gyvavęs be mūsų. Pajėgūs ir norintys spręsti aktualiausias problemas gauna ir gaus iš to įvairiausių naudų: išprususius, įvairios tarptautinės patirties bei įgūdžių įgijusius piliečius, ryšius ir praskintus kelius viešojo ir privataus sektoriaus bendradarbiavimui su partnerėmis šalyse – gavėjose, sunkiai įkainojamą valstybės vardą ir reputaciją ne tik artimiausioje kaimynystėje.

Štai vienas lietuvių verslininkas, atstovaujantis norvegų kapitalo įmonei Lietuvoje, diegiančiai skaitmeninius sprendimus visame pasaulyje, pripažino: norėdami sėkmingai startuoti Afrikoje ar Azijoje, veikia tuo tikslu įsigytos Estijos įmonės vardu. Mat estus toliau į Pietus ir į Rytus žino, o Lietuvos didžioji pasaulio dalis nėra girdėjusi.

Na, ir su verslo įtraukimu susijusi situacija daug pasakanti: jei nevyriausybinės organizacijos dar gauna kuklią kelių procentų dalį nuo minėtų 50 mln. eurų raumenims šioje srityje auginti, tai verslas gauna lygiai nulį. Sako, kad dėl to nepergyvena, nes tokie pinigai – tik centai, daugiau vargo nei naudos. Norėdami sukasi patys, bet štai dėl tos nesamos Lietuvos reputacijos yra kiek apmaudu.

Taigi, branda vėluoja, bet be pastangų ir neatsiras. Susidaro įspūdis, kad šia prasme kol kas europiečiais taip ir netapome. Su naryste įgytas valstybės davėjos statusas beveik visą laikotarpį išliko daugmaž simbolinis. Beveik neįmanoma ką nors šia tema aptikti ir partijų, pretendentų į valstybės lyderius rinkiminėse programose. Na, nebent žodį kitą apie klimato kaitą, darnų vystymąsi – ir tai reiktų sakyti – pagaliau. Ką jau ten savivaldos lygmeny, nors šios turi pilną teisę, įtvirtintą Vystomojo bendradarbiavimo įstatymu, taip pat megzti ryšius su besivystančių valstybių vietos valdžia ir bendruomenėmis.

Kol neturime gilesnio susivokimo, esame reaktyvūs. Prieš keletą metų migracijos banga iš Sirijos ir Šiaurės Afrikos, atsiritusi iki mūsų kaip būtinybė priimti keletą šimtų pabėgėlių, kaipmat įsiūbavo diskusijas situacijos pietinėje Europos kaimynystėje klausimais. Visi ėmė reikšti nuomonę, kurstomą labiau ne išmanymo, o svetimų ir nežinomo baimės.

Panašiai ir su klimato kaita: tai atrodo labai jau teorinis dalykas, kol nepaliečia mūsų pačių saugumo, pasėlių ir derlių. Kasdien milijonams badaujančių dėl sausrų ar potvynių, periodiškai ir vis dažniau netenkantiems namų ar net visų miestų esame abejingi. Pasirodo vienas kitas reportažas žinių laidose ar naujienų portaluose. Klausant ar žiūrint, pavyzdžiui, BBC atrodo, kad gyvename skirtingose realybėse.

Kas ir kaip turėtų politinę valią pabudinti iš miego ir patraukti tautiečių dėmesį? Kol kas nematyti, kas galėtų imtis lyderystės: kviesti diskusijai, telkti, raginti veiksmui. Norint sėkmės šioje srityje, reikėtų kartą išdiskutavus susitarti iš tikrųjų: taip, kad gimęs susitarimas didinti skiriamus pinigus ir efektyviausiai kaip įmanoma juos panaudoti nebūtų nustumtas kokiam nors kabinete į paraštes ar išvis nenugultų jo stalčiuose.

Čia praverstų rimtas ir pagarbus požiūris pirmiausia į save kaip galinčią kai ką naudingo duoti pasauliui ir užsienio partneriams valstybę. Mums turėtų rūpėti iš tikrųjų. Rūpestis atsiranda iš dėmesingo žvilgsnio: domėjimosi, žinių gilinimo, akiračio plėtimo. Turėtume nevengti įsipareigojimų. Deja, kol kas atrodo, kad noriai jų vengiame, nes galime – niekas mums bausmėmis negrasina. Užtat buvome labai motyvuoti, kai pačius spyrė pirmiausia pamatinis saugumo poreikis: prieš dvidešimtį metų pasiraitoję rankoves darėme namų darbus, idant taptume ES bei NATO nariais. Ir ačiū tiems, kurie dirbo iš peties. Per penkiolika metų Lietuva patyrė didžiulį ekonominį augimą: nuo 48 proc. iki 78 proc. ES vidurkio pagal BVP vienam gyventojui, ir tai yra didžiausias spurtas tarp visų 28 ES valstybių po Airijos. Tai ne tik tiesioginių išmokų iš ES fondų ir biudžeto pasekmė, bet ir to, kad galime naudotis integruotos saugios šalių bendrijos privalumais.

Ne veltui sakoma, kad duodantys gauna daugiausiai. Klausimas, kada jau būsime pasirengę duoti iš tikrųjų? Kada ir ar išvis ateis laikas džiaugtis saugesne, klestinčia ir todėl patrauklesne kaimynyste už Europos sienų bei kokį indėlį dėl to darome mes šiandien? Beliek viltis, kad bent ES narystės ir valstybės davėjos trisdešimtmečio sukakties proga jau turėsime daugiau ką aptarti ir kuo pasidžiaugti.

Perspausdinta iš lrt.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.