Mažvydas Jastramskis. Ar konservatoriai grįš į valdžią koalicijoje su Uspaskichu?

Politinis sezonas prasidėjo, o su juo – kalbos apie koalicijas po rudenį vyksiančių Seimo rinkimų.

Premjeras Saulius Skvernelis užsimena apie bendradarbiavimo su socialdemokratais galimybę. Socialdemokratų lyderis Gintautas Paluckas šios galimybės neatmeta. Liberalų sąjūdžio pirmininkas Eugenijus Gentvilas turi vilties dėl tradicinių partijų koalicijos. Sklinda gandai, kad konservatoriai sugrįžimo į valdžią planus stato ant liberalų ir Roko Masiulio.

Kalbų būta visada.

Prieš praėjusius Seimo rinkimus apie bendrą koaliciją visai palankiai atsiliepė konservatoriai su valstiečiais. Tikriausiai nereikia priminti, į ką šie planai pavirto po antrojo turo.

Dar anksčiau, prieš 2004 metų Seimo rinkimus, parlamentinės partijos kone pečius surėmusios kovojo prieš populistus. Netilo kalbos apie vaivorykštinę (kad ir ką tai reikštų) koaliciją.

Galiausiai Darbo partija susitarė su socialdemokratais. Mainais į antrą Algirdo M. Brazausko pabuvimą premjero poste.

Pamoka yra aiški – Lietuvoje viščiukai, tai yra koalicijos, skaičiuojami po rinkimų antrojo turo. Ne anksčiau.

Dabartiniai svarstymai yra pagrįsti prielaida, kad pažiūrėję į einamuosius reitingus ir turėdami galvoje, kaip vyko pastarieji Seimo rinkimai, galime daugmaž primesti, kas bus parlamente.

Ši prielaida stovi ant molinių kojų.

Bet kokie planai dabar yra šnekos apie briedį girioje, delne neturint net žvirblio. Koalicijos tarp socialdemokratų ir valstiečių galimybė yra tiek reali, kiek konservatorių su Viktoru Uspaskichu.

Taip, reitingai parodo partijų populiarumą. Tačiau jie Lietuvoje gana prastai prognozuodavo rinkimų rezultatą. Ypač situaciją, kuri susidėliodavo po antrojo turo vienmandatėse apygardose. O ir antrasis turas nebūtinai vyks pagal tokią logiką kaip 2016 metais – prieš tai dvejus rinkimus baigtis buvo kitokia.

Šiuo metu be rizikos ryžčiausi lažintis tik dėl vieno. Kad konservatoriai bus Seime. Gal dar dėl socialdemokratų. Visa kita – įvairūs scenarijai, o rezultatas gali ženkliai skirtis nuo to, ką matome dabar.

Kalbos apie socialdemokratų ir valstiečių bendradarbiavimą nieko nereikš, kai viena iš partnerių net neperžengs penkių procentų barjero. Tikrai „labai stipri“ koalicija būtų iš, pavyzdžiui, 3 ir 29 mandatų.

Tai nėra prognozė. Tačiau tokio scenarijaus su fragmentuotu politiniu peizažu, kuriame absoliuti dauguma rinkėjų yra seniai pametę partinę tapatybę, o valdantieji klimpsta į klaidas, atmesti nereikia.

Kaip ir kitokių scenarijų. Pavyzdžiui, kad nesusiformavus antrai stipriai opozicinei jėgai, o Gitanui Nausėdai susipratus, kad į partinę politiką prezidentui Lietuvoje kištis aktyviai neapsimoka, konservatoriai laimės Seimo rinkimus su saugiu atstumu nuo antrosios vietos. Kad ir kas joje bebūtų.

Apie tokį scenarijų galimai mąstė Ramūnas Karbauskis, siekdamas rinkimų kartelės sumažinimo. Kad į Seimą praėjus daugiau mažų partijų, būtų atimti mandatai iš laimėtojo ir sudaryta jį apeinančią koaliciją.

Tokie ir panašūs svarstymai paremti prielaida, kad konservatorių norimų partnerių ratas yra apribotas – liberalai, gal kokia nauja jėga (kaip Arūno Valinsko „prisikėlėliai“), ir realiai viskas. Kita vertus, su pačiais konservatoriais (bent jau viešai) irgi ne visi nori bendradarbiauti.

Tačiau faktai yra tokie, kad kai konservatoriai laimėdavo pirmą vietą, norinčių būdavo. Aišku, tada (1996 ir 2008 m.) jų atotrūkis prieš antrą vietą buvo didelis ir partneriai ateidavo iš centro ir dešinės.

Bet žvelgiant į politikos turinį, o ne nominalias etiketes, tokių partnerių pilna ir dabar. Ir tai ne vien liberalai.

Partijų lyderiai kartoja burtažodžius apie kairiąsias ir dešiniąsias koalicijas. Tačiau realioje ekonominėje ir socialinėje politikoje esminių skirtumų tarp pastarųjų vyriausybių nebuvo. Programų akcentai irgi labai nesiskirdavo. Juk ne šiaip kalbama apie tradicinių partijų koalicijos galimybę.

Taip, jei socialdemokratai laikysis kairiosios pakraipos, linijų tarp jų ir konservatorių atsiras. Tačiau daugelis kitų partijų, įskaitant valstiečius ir net Darbo partiją, neturi aiškių programinių vektorių. Ypač ekonomikoje, kuri įprastai yra ašis, ant kurios statomos koalicijos.

Aišku, reikalus komplikuoja tai, kad santykiuose tarp Lietuvos partijų ideologines linijas pakeičia asmeninės nesantaikos ir (įtariamas) santykis su sovietmečiu (Rusija).

Pavyzdžiui, žvelgiant ideologiškai, Darbo partija neturi aiškios vietos ir laisvai galėtų būti bet ko, įskaitant ir konservatorius, partneris. Tačiau problema tame, kad Uspaskicho partiją remia posovietinės transformacijos pralaimėtojai ir tautinės mažumos – rinkėjai, tarp kurių ir konservatorių meilės rasta mažai. Atsiranda ir geopolitinis prorusiškumo argumentas. Jeigu Uspaskichas koaliciją savo rinkėjams gal ir paaiškins, kaip paaiškinti konservatorių elektoratui?

Čia svarbi prielaida, kad ėjimas į koaliciją su vienais ar kitais partneriais atbaidys rėmėjus. Tačiau tam didelių įrodymų nėra. Įrodymai tokie, kad rinkėjus visų pirma atbaido ėjimas į valdžią ir sprendimų priėmimas joje. Su kuo ten esi – antraeilis dalykas, nebent partneris jau dirbdamas pridaro skandalų, į kuriuos įvelka ir kitus.

Konservatoriams trečia kadencija iš eilės opozicijoje būtų stiprus smūgis. Todėl galima tikėtis, kad pragmatiškumas ims viršų ir partija derėsis jei ne su visais, tai su didele dalimi patekusių į Seimą. Kaip ir kiti.

O kas ten pateks ar nepateks – dar labai neaišku.

Perspausdinta iš delfi.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.