Pauliau, tradiciškai pirmiausiai klausiame, kaip tave gyvenimas atvedė į institutą? Kada nusprendei, kad nori čia studijuoti ir kodėl?

Girdėjau daug istorijų apie tai, kad žmones stoti į TSPMI įkvėpė dalyvavimas visuomeninėse, pilietinėse veiklose dar mokyklos laikais ar draugai bei šeimos nariai, turėję reikalų su institutu. Mano atveju pirminis impulsas buvo daug banalesnis. Tai maždaug 9-10 klasėje susiformavęs įprotis žiūrėti LRT naujienų laidas. Žiūrimos laidos, viena vertus, mane sudomino Lietuvos ir pasaulio politikos reikalais. Politikos srities išmanymas tada man ėmė rodytis kaip esminis, daugiausiai apimantis visuomenės gyvenime bei daug svarbesnis nei, tarkime, labai iškeliamų informacinių technologijų ar kitų tiksliųjų dalykų. Visa tai, kaip ir istorija, menas ir beveik viskas, gali būti politikos objektas. Tas jokiu būdu nepaneigia jų svarbos, bet politikos laukas tiesiog universalesnis. Antra, suvokęs politikos reikšmę, natūraliai ėmiau kreipti dėmesį į kalbančius apie ją. Televizijos ekrane, šalia šių protingų žmonių vardų (pvz., prof. Ainė Ramonaitė), dažnai šmėžavo nelabai aiškios raidės: „VU TSPMI“. Paieškojęs internete daugiau apie šį, anuomet man painų, pavadinimą supratau, kad ir tie įdomūs asmenys, prie kurių pavardžių tas užrašas nepasirodydavo, susiję su paslaptinguoju „TSPMI“. Čia ypač norėčiau paminėti tada LRT „Pasaulio panoramą“ vedusius ir jai reportažus kūrusius instituto alumnus Algirdą Acų bei Karolį Kaupinį. Pastarojo reportažai – tiesiog meno kūriniai. Taigi, sužavėtas politikos klausimų bei juos bandžiusių atsakyti TSPMI asmenybių nusprendžiau, kad studijuosiu politikos mokslus. Ir tik VU TSPMI. Nusprendžiau tvirtai gal 9-oje klasėje ir nebesukau galvos, kitų alternatyvų kažkodėl (jei atvirai – pats nežinau, kodėl) net nesvarsčiau. O tada tiesiog visas jėgas orientavau į stojimą čia. Taip galiausiai ir atsiradau institute.

Kokios sritys studijuojant politikos mokslus tave domina labiausiai? Ar pradėjęs studijuoti politikos mokslus susidūrei su tikėtasi medžiaga, o gal nustebino kažkurie programos dalykai?

Jei atvirai, tai tik keli per 5 semestrus studijuoti dalykai pasirodė neįdomūs ir praktiškai visi atrodė prasmingi. Bet labiausiai mane domina politinė filosofija, politinės sociologijos, antropologiniai dalykai, idėjų istorija. Man nepatinka, kai politikos mokslai bando apsimesti kone tiksliaisiais ir pradeda per daug skaičiuoti. Skaičiai gal ir yra objektyvesni, bet nedaug tepasako apie žmogaus kaip politinio gyvūno bei politinės bendruomenės vidinius motyvus ir gyvenimą judinančias idėjas, samprotavimo logiką, nekintamus ypatumus. Dėl to man visada maloniausia, kai politikos moksluose suderinamas tikslumas, metodiškumas ir gilus teorinis apmąstymas, nekvantifikuojami paaiškinimai.

Atsakant į antrąją klausimo dalį – mane nustebino beveik viskas. Jau pradėjęs studijuoti supratau, kad ankščiau nežinojau, kas yra politikos mokslai. Tai, ką anksčiau laikiau šia disciplina, iš tikro buvo tik politikos įvykių apžvalga ir komentavimas. Skaitomuose empiriniuose bei teoriniuose seminarų tekstuose ir paskaitose pamačiau išties metodišką, sąžiningą, disciplinuotą, nuoseklų, nebuitinį politinės realybės apmąstymą. Tai tikrasis mokslas. Labiausiai nustebino ir apvertė galvojimą politinė filosofija. Net nemaniau, kad universitete galima taip abstrakčiai, bet esmingai, žvelgti į politinį gyvenimą, peržengti tai, kas regima, ir bandyti prisiliesti prie politiškojo žmogaus prigimties. KPT ir ŠPT kursuose kelti sudėtingi klausimai yra pamatiniai prasmingam galvojimui apie kasdieniškesnę politikos raišką. Dar vis savęs klausiu, kas yra politika.

Esi aktyvus TSPMI bendruomenės narys – šiuo metu pirmininkauji Studentų mokslinei draugijai (SMD). Kaip atsidūrei šioje organizacijoje? Ką veikiate su draugija? Kas vienija jos narius?

Pirmame kurse aš buvau mašina. Įsimylėjau VU Centrinę biblioteką ir kasdien ten mokydavausi nuo ryto iki vakaro, išeidamas tik į paskaitas. Toks gyvenimo būdas davė gerus studijų rezultatus, bet greitai pavargau, supratau, kad izoliavausi nuo bendruomenės ir trūko kažkokios kitos rūšies veiklos. Todėl baigęs pirmą kursą nusprendžiau kitais metais jungtis prie SMD. Tiesą sakant, organizaciją pasirinkau atmetimo būdu. Tuo metu man tiesiog ten atrodė tinkamiausia vieta. Be to, domėjausi moksline veikla. Na, o 2019 m. vasarą buvo pritarta mano pirmininkavimui Draugijai. Pusiau juokaudamas, pusiau rimtai noriu pasakyti, kad tiek narystė organizacijoje, tiek pirmininkavimas jai yra savotiška iliuzija ir apgaulė. Nėra nieko iš žemiau išvardytų dalykų, ko negalėtų imtis bet kuris TSPMI studentas ar jų grupė. Iniciatyvos teisę čia turi kiekvienas, o būdamas kokiu nors pirmininku jokios realios galios ar išteklių neįgauni. Tad skirtumas tik tas, kad būdamas organizacijoje kažkaip simboliškai, bet tvirtai įsipareigoji – prieš save ir draugus – pasirinktam tikslui, turi aiškesnes veiklos gaires.

Kalbant apie SMD, mūsų veikla dvejopa: viešojo pobūdžio bei mokslinė. Į pirmąją sritį galima priskirti tokius dalykus kaip Veiksmo savaitė (intensyvus renginių ciklas, jungiamas vienos sąvokos), tradicinės doc. dr. D. Šlekio karybos paskaitos, kiti atviri renginiai. Taip pat svarbu paminėti ir naują iniciatyvą – mėnesio temą. Pirmasis jos bandymas jau vyksta, vasarį kalbame apie apkaltą. Pagrindinė idėja tokia, kad kas mėnesį išsirinksime aktualią politinę problemą, ties kuria koncentruosime savo dėmesį ir veikimą. Ta tema organizuosime atviras paskaitas, diskusijas, seminarus, filmų peržiūras. Kitas įdomus ir jau nemažo populiarumo sulaukęs mėnesio temos aspektas – TSPMI dėstytojų ir kitų ekspertų rekomenduojami šaltiniai (filmai, knygos, straipsniai, teisiniai dokumentai ir kt.) bei komentarai, skelbiami VU TSPMI SMD Facebook‘o puslapyje ir padedantys geriau įsigilinti į problemą. Like and subscribe, kaip sakoma. Mėnesio temos tikslas – SMD narių ir, žinoma, kitų TSPMI studentų bei draugų savišvieta, skatinimas žvelgti giliau nei vien į aktualijų antraštes.

Kertine SMD veiklos sritimi laikau bendradarbiavimą su instituto mokslininkais. Praėjusį pusmetį net 11 SMD narių (visais jais labai didžiuojuosi) įsitraukė į mokslinę veiklą su prof. dr. A. Ramonaite bei dr. J. Ulinskaite (joms esu tikrai dėkingas). Vadovaujami profesorės dirbome su „Lietuvos nacionaline rinkimine studija“. Mūsų sritis – partijų politinė komunikacija bei savivaldybių žiniasklaida. Išmokome gana sofistikuotų „triukų“ su „R“ kompiuterine programa, padedančių rinkti ir apdoroti reikalingus duomenis. Ėmėmės ir informacijos kodavimo, kartu su tyrėjomis diskutavome apie mokslinio darbo metodologiją. Su dr. Ulinskaite dirbusios merginos prisidėjo prie populizmo tyrimų, darė literatūros apžvalgas, bandė suprasti, koks yra lietuviškasis populizmas. Šiuos darbus, įtraukdami dar daugiau žmonių, tęsiame ir šį semestrą. Bet vien tuo neapsiribojame. TSPMI tyrėjus informavome apie SMD siekį tapti organizacija, kuri nuolat sujungia norinčius prisidėti prie mokslinių tyrimų studentus (ne vien iš SMD) bei ieškančius pagalbos tyrimuose mokslininkus. Jau sulaukėme pasiūlymo iš doc. dr. J. Dementavičiaus bendradarbiauti jo atliekamuose centro-dešinės politinės minties tyrimuose. Laukiame ir kitų TSPMI mokslininkų pasiūlymų. Šios veiklos nauda daugeriopa. Darbas su mokslininkais skatina studentus domėtis akademine karjera, gilina įvairiuose studijų kursuose įgyjamas žinias ir kompetencijas, suartina dėstytojus ir studentus, stiprina TSPMI bendruomenę ir kai kuriais atvejais netgi šiek tiek sumažina itin didelį tyrėjams-dėstytojams tenkantį darbo krūvį. SMD narius, man atrodo, labiausiai ir jungia būtent domėjimasis moksline veikla.

Turime ir daug kitų idėjų, planų: leidinys su patarimais pirmajam rašto darbui, lėtas ir nedidelį tekstą giliai nagrinėjantis filosofinių seminarų ciklas, vasaros ekspedicija (darant kokybinius interviu Lietuvos regionuose) su prof. A. Ramonaite ir kt.

Beje, studijų rezultatai dėl veiklos organizacijose tikrai nesuprastėjo.

Apibendrindamas dar galiu pasakyti, kad šiuo metu vyksta savotiškas SMD atsinaujinimas, savęs ir savo misijos institute permąstymas.

 Be SMD priklausai ir instituto Šv. Tomo Moro klubui. Ką veikia klubas? Ar, tavo manymu, institute per įvairias organizacijas atliepiami studentų poreikiai?

Klubo nariu tapau taip pat antrame kurse. Prisijungti į jo gretas paskatino prasmingumo ir tikrumo paieškos politikoje ir šiaip gyvenime. Po kelių susitikimų ir pokalbių su klubo nariais ėmiau suprasti, kad jie kalba kažkaip substancialiau nei dauguma kitų žmonių, vartoja mažiau klišių, mąsto kitaip ir kitokiomis, aukštesnėmis kategorijomis nei dabar įprasta. Pajutau, kad su Šv. Tomo Moro Klubu yra tas tikrumas ir dvasinis pilnumas, kurio ieškojau. Todėl, nuo paauglystės bandęs save priskirti prie įvairių politinių ir pasaulėžiūrinių grupių, galiausiai sugrįžau ten, kur pradėjau, kur buvau išauklėtas vaikystėje – tarp katalikų.

Klubas yra labai gyvybingas, šiuo metu apima apie 40 asmenų, tad sunku viską ir išpasakoti. Orientuodamiesi į katalikybės tematiką mes organizuojame atviras paskaitas (pvz., didelio populiarumo sulaukęs Socialinio Bažnyčios mokymo ciklas), diskusijas (pilną 402 aud. surinkę debatai apie tai, ar religija yra ideologija), filmų peržiūras-aptarimus (pvz., apie serialą „Jaunasis popiežius“), viešus seminarus (neseniai pakvietėme visus norinčius kartu aptarti vieną iš filosofo S. Šalkauskio tekstų). Be to, Klubo nariai rašo straipsnius į portalą Bernardinai.lt. Džiaugiamės ir didžiuojamės, kad mūsų akademinis globėjas – prof. Alvydas Jokubaitis. Su juo maždaug kartą per mėnesį turime uždarus seminarus filosofijos ir teologijos temomis. Su klubu taip pat dalyvaujame visuomeninėse akcijose, atstovaujančiose katalikišką poziciją. Kiekvieno mėnesio antrąjį antradienį einame savanoriauti (o ir visus jus pakviečiame) į labdaros valgyklą, kur ateina gyvenimo nuskriausti, vieniši žmonės. Dažnai atrodo, kad į šią vietą jie ateina ne tiek dėl maisto, kiek dėl galimybės būti išklausytiems, pasikalbėti. Siekdami stiprinti bendruomeniškumą laikas nuo laiko organizuojame vakarienes pas vieną iš Klubo narių. Tačiau turbūt esminė Klubo misija yra tikėjimo stiprinimas. Trečiaisiais mėnesio pirmadieniais Šv. Kazimiero bažnyčioje vyksta visiems atviros Klubo šv. Mišios, aukojamos mūsų gero draugo, VU kapeliono Eugenijaus Puzynios SJ. Drauge su juo jau trečius metus iš eilės organizuojame Gavėnios rekolekcijas VU studentams. Kartu meldžiamės ir per jėzuitiškas maldos pratybas.

Norėčiau pastebėti, kad Klubas, būdamas katalikiškas, nėra užsidaręs nuo kitų pasaulėžiūrų ir nuomonių žmonių ar jiems priešiškas. Per neilgą mūsų istoriją esame nuoširdžiai ir pagarbiai bendravę ir su dešiniaisiais, ir su kairiaisiais, su tikinčiais ir netikinčiais. Klubas jungia ne tik katalikus, bet ir katalikybe besidominčius žmones. Tuos, kurie norėtų prisidėti prie mūsų, bet nėra tikri dėl savo įsitikinimų, norėčiau padrąsinti: Klubas turi kertinius ir nepajudinamus principus, tačiau neturi vienos griežtos idėjinės linijos, kurią būtina atitikti. Pasikalbėti ir būti drauge kviečiame visus.

Nors kiti TSPMI bendruomenės nariai galbūt to nelabai mato ir jaučia, per 3 egzistavimo metus Klubas tapo svarbia ir gerą vardą turinčia katalikiškojo Vilniaus (kažkuria prasme ir krikščioniškosios Lietuvos) dalimi. Netgi platesniuose laukuose nei tik Ateitininkų federacijoje. Patikėkite: katalikiškieji tinklai yra labai glaudūs ir stiprūs. Čia visi visus pažįsta, vieni kitus remia ir vieni kitiems padeda.

Kaip ir kitos studentų organizacijos, Šv. Tomo Moro klubas yra geras pavyzdys, kad TSPMI išties yra gera terpė burtis žmonėms, kuriuos vienija panašus pasaulio matymas, bendri dvasiniai ir kultūriniai siekiai. Čia ne iš viršaus nuleidžiama tai, ko, esą, reikia studentams, bet tiesiog paliekama laisvė ir atsakomybė patiems veikti ir kurti. Taip ši bendruomenė gali gerai atliepti įvairius savo poreikius.

Ar turi pomėgių bei užsiėmimų ne studijų metu?

Nieko originalaus čia nepasakysiu. Laisvalaikiu man patinka skaityti. Ypač tai, kas susiję su politika, netolima istorija, politinėmis idėjomis. Vieni iš mėgstamiausi autorių: Fiodoras Dostojevskis ir Svetlana Aleksijevič. Būdamas rašytoju, Dostojevskis yra didesnis filosofas nei kai kurie filosofai. Man įžvalgi ir teisinga atrodo jo komplikuota žmogaus samprata: šis yra labai ribotai racionalus, idealistas, bet blaškomas aistrų, laisvas pats spręsti, bet varžomas nepermaldaujamos prigimties, neleidžiančios lengvai ištrinti ribos tarp gėrio ir blogio. Aleksijevič taip pat yra geniali rašytoja. Jos knygose pasakojama mikrolygmens istorija per pokalbius su paprastais ir įvairiais žmonėmis leidžia itin gerai suvokti sovietinį ir posovietinį gyvenimą, vidines žmonių prieštaras ir skausmus. Tragiško sovietinio žmogaus supratimą – štai ką duoda Aleksijevič knygos. O kai supranti, sunku ir pykti. Norisi padėti. Geriau suprasti „susovietintą“ asmenybę man padėjo ir Czesławas Miłoszas bei Ričardas Gavelis. Kaip matote, man įdomiausios knygos apie tikrus žmones. Kai pagalvoji, tai tik žmogus (nes Dievui šis epitetas kiek per paprastas) ir yra iš tikro įdomus, tik žmogus padaro ir kitus dalykus įdomius.

Be to, man labai patinka ilgi ilgi pasivaikščiojimai.

Ar turi planų, ką veiksi po bakalauro studijų? Galbūt ketini studijuoti magistrantūrą?

Kuo toliau, tuo labiau jaučiu mokslinio darbo trauką. Todėl tikrai galvoju ir apie magistrantūrą, ir dar daugiau. Visgi prieš tai norėčiau atlikti pareigą Tėvynei. Mano galva, šiek tiek nenuoseklu studijuoti politikos mokslus, aiškinti kitiems apie pilietiškumą, bet nenorėti paaukoti 9 savo gyvenimo mėnesių pasirengimui nuo barbariškumo ginti viską, kas išties brangu: šeimą, bendrapiliečius, savą kultūrą, tikėjimą, laisvę. Po to grįžčiau čia. Tikriausiai rinkčiausi TSPMI magistro programą „Šiuolaikinės politikos studijos“.