Kęstutis Girnius. Tiesos matymas

Melai, dezinformacija, suklastotos naujienos vaidina vis didesnį vaidmenį vidaus ir užsienio politikoje. Tiesos nesakymą skatina įvairiausios priežastys, tarp jų ir valstybių noras sukurti įtaigų pasakojimą, kuris pateisintų jos veiksmus ir juodintų priešininko motyvus. Nemenkesnį vaidmenį atlieka interneto ir socialinių medijų plėtra, leidžianti beveik kiekvienam skelbti ir platinti savąjį įvykių ir pasaulio vaizdavimą, net kai tai – akivaizdi nesąmonė. Daugelis laiko JAV prezidentą Donaldą Trumpą uoliausių melagingų naujienų šaltiniu, Rusiją – dezinformacijos meistru. Dienraštis The Washington Post rašo, kad iki šių metų sausio 19 d. Trumpas pateikė 16 241 melagingus ar klaidinančius teiginius, apytikriai 16 per dieną. Nors Trumpas nesidrovi atvirai meluoti ir yra visiškai abejingas tiesai (jam lygiai šviečia, ar jis sako tiesą, ar netiesą), ši statistika sutirština spalvas, nes nemaža klaidinančių žinių dalis susijusi su politikams būdingu polinkiu kelti savo uodegą ir pervertinti savo pasiekimus. Antai Trumpas 257 kartus teigė, kad JAV ekonomika šiandien yra geriausia jos istorijoje, 184 kartų didžiavosi esąs atsakingas už didžiausią mokesčių sumažinimą istorijoje ir t. t. Rusija seniai skleidžia dezinformaciją mėgindama pakirsti žmonių gebėjimą atskirti tiesą nuo netiesos, sukurti regimybę, kad neginčijamų faktų nėra, arba kiekvienas žmogus ar šalis turi teisę į savo faktus. Pastaruoju metu Lenkija tapo ypatingu Kremliaus taikiniu, pabrėžiamas tarpukario metų antisemitizmas, mėginama Lenkijai suversti atsakomybę už Antrojo pasaulinio karo pradžią, teigiama, kad ji buvo nacių Vokietijos sąjungininkė. Kaip visada, esama ir grūdelio tiesos. 1938 m. Lenkija dalyvavo išardant ir padalijant Čekoslovakiją, aneksavo mažą jos teritorijos dalį.

Ne tik Rusija ir kitos autoritarinės šalys meluoja ir skleidžia suklastotas naujienas. Demokratijos irgi meluoja siekdamos įtikinti savo piliečius, kad savo veiksmais jos gina nacionalinius interesus bei taiką, duoda teisėtą atkirtį priešams. Nuosekliai mėginama pateisinti pasirinktus karus, kai imamasi karinių veiksmų prieš šalis, kurios jų nepuola. Kai kurie politologai mano, kad demokratijos meluoja daugiau, nes turi laimėti piliečių pritarimą, kai tuo tarpu autoritarinės valstybės gali lengviau ignoruoti savo pavaldinius. Politologas Johnas Mearsheimeris tvirtina, kad valdžia labiau meluoja savo piliečiams negu užsienio valstybėms iš dalies ir todėl, kad piliečiai labiau patiklūs. 2003 m. JAV invazija į Iraką buvo pagrįsta melais. George‘as Bushas ir jo komanda tvirtino tikrai žinoję, kad Irakas turįs masinio naikinimo ginklų, kad Saddamas Husseinas tvirtai bendradarbiavęs su Osama bin Ladenu. Vašingtonas dar aiškino, kad jis pasiryžęs taikiai išspręsti visus nesutarimus, nors jau buvo tvirtai nutaręs smogti. Vietnamo karo pateisinimas irgi buvo grindžiamas melu. Prezidentas Lyndonas B. Johnsonas sakė netiesą apie tariamą vietnamiečių antpuolį prieš JAV karinį laivą Tonkino įlankoje 1964 m. vasarą, kad laimėtų Kongreso pritarimą pradėti karinius veiksmus su Šiaurės Vietnamu. Tokių atvejų yra ir daugiau.

Žmogus meluoja, kai jis kitam pristato kaip tiesą tai, kas, jo manymu, yra klaidinga informacija, ketindamas suklaidinti klausytoją, įtikindamas jį, kad tai tiesa. Melavimu siekiama apgauti klausytoją tikrovės neatitinkančiu pasakojimu, arba neigiant tai, ką žinai ar tiki, kad yra. Žmogus gali meluoti ir sakydamas tiesą, jei jo teiginio turinys atspindi tikrovę, jam to nežinant. Antai siekdamas išprovokuoti konfliktą, šalies X vadovas praneša kaimynui Y, kad šalis Z ketina jį pulti, nors jis mano, kad Z neturi tokių kėslų. Net jei Z slapta rengtųsi pulti ir X teiginys atspindėtų tikrovę, tai X vis dėlto meluotų. Melas yra apgaulė, bet apgaulė nėra būtinai melas. Galima nesakyti tiesos arba vengti sakyti ją, nutylint ar pagražinant faktus ir tikrovę. Klasikinis nutylėjimo pavyzdys – per Kubos raketų krizę slaptas JAV įsipareigojimas SSRS iš Turkijos pašalinti vidutinio nuotolio raketas „Jupiter“. Prezidentas Johnas F. Kennedy neigė, kad buvo bet koks susitarimas, tad šiuo atveju nutylėjimą lydėjo melas. Politikai dažnai mini tuos faktus ir įvykius, kurie juos puošia, juos sureikšmina ir pervertina. Politikas gali išvardyti savo partijos pasiekimus, nurodyti, kiek sukurta naujų darbo vietų nutylėdamas, kad darbo vietos – itin prastai apmokamos arba laikinos. Rusija ir anksčiau SSRS nuolat pabrėždavo, kiek lėšų buvo investuojama į Lietuvą, kiek gamyklų pastatyta, nė žodžiu neminint okupacijos, ištremtų ir nužudytų žmonių, žalos gamtai, ar kad dauguma sukurtų
prekių buvo išvežama iš Lietuvos, ką ir kalbėti apie tai, kokiu mastu visa ta pramonė buvo karinė.

Egzistuoja polinkis atlaidžiau vertinti politikus ir valstybininkus, kurie meluoja siekdami valstybės, o ne savo asmeninės gerovės. Nors sąžiningi politikai yra vertinami aukštai, daugelis rinkėjų kreivai žiūri į idealistus politikus, kaip antai JAV prezidentą Jimmy Carterį, kuris buvo laikomas naivuoliu, atsisakiusiu griebtis tinkamų priemonių JAV interesams ginti, ypač po to, kai Iranas sulaikė ir įkaitais laikė JAV ambasados darbuotojus. Politikai esantys įpareigoti užtikrinti valstybės saugumą, piliečių gerovę ir kitus svarbius siekius – net jei dėl to reikėtų nepaisyti įprastų dorovės normų. Įgydamas teisę ir pareigą ginti savo šalies interesus, politikas neturi prabangos rūpintis tik savo sąžinės grynumu, jam suteikiama platesnė veikimo laisvė negu eiliniams piliečiams, kurią jis turi panaudoti esminiams tikslams įgyvendinti. Niccolo Machiavelli seniai aiškino, kad geras valdovas gali pažeisti dorovės normas. Savo pjesėse Jeanas Paulis Sartre‘as ir Albert‘as Camus vaizdavo vadinamąją suteptų rankų dilemą, būtent poreikį dėl kilnaus tikslo griebtis bjaurių priemonių, pavyzdžiui, nužudyti tironą, kad laisvė klestėtų.
Prelatas Mykolas Krupavičius tariamai yra sakęs, kad dėl Lietuvos laisvės sudarytų sandėrį ir su velniu. Perdėtas rūpinimasis savo sąžinės grynumu esą nepuošia politiko, nepaisant to, kad Immanuelis Kantas tvirtino, jog šeimininkas, kurio rūsyje slapstosi kaimynas, privalo sakyti tiesą atėjusiam ginkluotam bepročiui, net kai šis klausia, ar šeimininko namuose yra tas kaimynas, kurį anas ketina nužudyti. Yra manančių, kad ir doroviniu požiūriu reikia skirtingai vertinti eilinius mirtinguosius ir valstybininkus, kurie turi daugiau reikšmės skirti savo nutarimų pasekmėms, nepaisyti kai kurių eiliniams žmonėms galiojančių apribojimų, net pažeidinėti tradicines dorovės normas. Prie suteptų rankų dilemos dar sugrįšiu.

Gana plačiai rašyta apie politikų polinkį ar poreikį meluoti tėvynės labui. Išskyrus ypatingus atvejus, nutardami meluoti jie mažiau ar daugiau žino faktus, kas yra tikrovė. Jie pažeidžia normą, kad žmogus turi sakyti tiesą, tiksliai pasakyti tai, ką jis mato. Bet poetas Charlesas Peguy pastebėjo, kad, visų pirma, ir tai yra svarbiau, mes visada turime matyti tai, ką mes matome. Peguy peršamą maksimą suprantu kaip skatinimą įveikti išankstines nuostatas ir prietarus, neleisti jiems užtemdyti mūsų regėjimo. Mes privalome matyti dalykus ir juos įvardyti jų tikraisiais vardais, nepasiduoti tikrovę slepiantiems ar iškreipiantiems epitetams ar vaizdiniams. Jei melu siekiama apgauti kitus, tai nusigręždami nuo to, ką matome, atsisakydami reiškinį vadinti tikruoju jo vardu, mes sau meluojame, save apgaudinėjame, kad nereikėtų žvelgti nemaloniai tikrovei į akis. Ko gero, tiesos matymas reikalauja didesnių pastangų ir dorovinio principingumo negu tiesos sakymas, nes esame linkę nematyti tų reiškinių, kurių pripažinimas griautų mūsų savivaizdį, neigtų normas ir vaizdinius, kurie didele dalimi nustato mūsų gyvenimo gaires.

Per Antrąjį pasaulinį karą JAV numetė atomines bombas ant Japonijos miestų Hirošimos ir Nagasakio, nužudydamos nuo 130 000 iki daugiau negu 200 000 žmonių. Dar dešimtys tūkstančių mirė nuo sužalojimų arba spinduliuotės sukeltų ligų. Aukų dauguma buvo civiliai – senukai, moterys ir vaikai, mat suaugę vyrai tarnavo kariuomenėje. Nors tai buvo masinės nekaltų žmonių žudynės, tada ir vėliau buvo vengiama antpuolį vadinti tikruoju vardu, nurodyti, kad tai buvo akivaizdus karo nusikaltimas. Lankydamasis Hirošimoje 2016 m. JAV prezidentas Barackas Obama neatsiprašė už bombardavimus. Jo nuomone, nors anuomet Harry Trumanas nuvokė, kiek gali žūti per antpuolį, jis esą priėmė sprendimą dėl teisingų priežasčių, siekdamas užtikrinti nacionalinius interesus ir užbaigti nuožmų karą. Ne visi užmerkė akis ir reikalus vyniojo į vatą. Dar 1956 m. filosofė Gertrude E. M. Anscombe išspausdino pamfletą „Mr. Truman‘s Degree“ protestuodama prieš Oksfordo universiteto nutarimą Trumanui suteikti garbės doktoratą. Ji ironiškai klausė, ar atsakomybė už dvejas masines žudynes nėra priežastis atsisakyti ketinimo pagerbti Trumaną tvirtindama, kad „nutarimas nužudyti nekaltus žmones kaip priemonė savo tikslams pasiekti visada yra žmogžudystė”. Trumanas ne tik klydo, bet ir nusikalto.

Tebesistengiama pateisinti Japonijos civilių žudynes. Argumentuojama, kad bombos panaudojimas paskatino Japoniją pasiduoti, taip netiesiogiai „išsaugant“ milijonų JAV ir Japonijos kareivių bei Japonijos civilių gyvybes. Karui užsitęsus ir japonams fanatiškai besipriešinant, būtų žuvę gerokai daugiau civilių, negu žuvo Hirošimoje ir Nagasakyje, ir dėl tolesnio Japonijos miestų naikinimo konvencinėmis bombomis, ir dėl masinių savižudybių (vien Okinavoje ir kitose salose nusižudė dešimtys tūkstančių civilių). Kai kurie filosofai, utilitarizmo ir kitų vadinamųjų „pasekmistinių“ teorijų šalininkai mano, kad elgesio priimtinumas priklauso vien nuo sukeliamų pasekmių, tad jei savo elgesiu politikas sukelia daugiau gėrio negu bet kuriuo kitu veiksmu, tai jis turi ne vien teisę, bet ir pareigą pažeisti įprastinę dorovės taisyklę, kaip antai: nežudyk, nenaudok smurto! Nors normaliomis aplinkybėmis tradicinių dorovės normų gerbimas sukelia daugiau gėrio negu jų vengimas, šios normos neturi savarankaus autoriteto, reikia jų nepaisyti, kai jų pažeidimas yra žmonijai naudingesnis. Tad branduolinio ginklo panaudojimas buvusi doroviškai priimtina priemonė, nes ji ilgainiui išgelbėjo daugelio žmonių gyvybes.

Manęs netenkina šitokios teorijos, grindžiamos empiriniais pasekmių apskaičiavimais, kurie pranoksta paprastų mirtingųjų gebėjimus. Net jei būtų galima pateisinti šitokias teorijas, vis tiek reikėtų įvardyti, kas daroma. Nebūtų gana sakyti, kad stengiamasi priversti Japoniją pasiduoti. Nebūtų gana, jei ne tik spėtume, bet ir žinotume (nors nesuvokiu kaip), kad atominių bombų
panaudojimas sutrumpintų karą. Reikėtų sakyti, kad naudojame ginklą, kuris nužudys dešimtis tūkstančių nekaltų, kariauti nepajėgių civilių gyventojų. Dar reikėtų savęs klausti, ar manytume, kad elgiamės dorai, jei, užuot nurodžius juos pribaigti su viena bomba iš dangaus, įsakytume juos nužudyti pavieniui, kaip darydavo Einsatzkommando žudikai. Būtų žmonių, kurie ryžtųsi tai daryti. Teisindamas Drezdeno antpuolį 1945 m. vasario 13–15 d., per kurį žuvo apie 25 000 žmonių, Jungtinės Karalystės Bombonešių pajėgų (Bomber Command) vadovas Arthuras „Bomber“ Harris tvirtino, kad „asmeniškai nemanau, jog visi likę Vokietijos miestai būtų verti vieno brito Grenadieriaus kaulų“. Kiti galvojo kitaip. Winstonas Churchillis, ilgai pritaręs vadinamajam strateginiam bombardavimui, kurio vienas pagrindinių tikslų buvo nužudyti kuo daugiau vokiečių, idant teroro įbauginti likusieji gyvi darytų spaudimą naciams pasiduoti, buvo tiek sukrėstas Drezdeno sunaikinimo, kad kovo 28 d. ragino pagalvoti, ar „verta tęsti Vokietijos miestų bombardavimą vien siekiant didinti terorą, nors jis teisinamas kitais pretekstais“. Tuo momentu jis iš dalies matė tai, ką matė. Kariškiams protestuojant, po kelių dienų jis žengė žingsnį atgal konstatuodamas, jog Vokietijos miestų bombardavimą reikia vertinti atsižvelgus į savo interesus, nustatant, kaip apgyvendinsime savo ir sąjungininkų karius visiškai nuniokotoje ir sugriautoje žemėje. Esą reikia pasirūpinti, kad britų išpuoliai ilgainiui nepadarytų daugiau žalos jiems patiems, nei priešui. Bet liko kaltės jausmas, nuojauta, kad miestų ir žmonių naikinimas buvo nepriimtinas. „Bomber“ Harris nesulaukė kai kurių pageidaujamų apdovanojimų, paminklas pagerbti „Bomber Command“ žuvusiuosius buvo atidengtas tik 2012 m.

Pavadinimai ir apibūdinimai svarbūs, jais galima atskleisti, nutylėti, paslėpti faktus ir tikrovę. Karai yra nepopuliarūs, tad kariniai veiksmai yra perkrikštijami. Vykdomos „humanitarinės intervencijos“, kartais jos pavadinamos „humanitarinėmis karinėmis intervencijomis“, siunčiami „taikos palaikymo“ ar „taikos įtvirtinimo“ daliniai, vartojami įvairūs terminai, kuriais stengiamasi nuslėpti, kad bus kariaujama. Išties būna karinių intervencijų, kuriomis siekiama įgyvendinti humanitarinius siekius, bet jos retos. Dažnėja pastangos nekaltais žodžiais ir posakiais teisinti tai, kas sunkiai pateisinama. JAV pareigūnai įtariamų teroristų kankinimą vadino sustiprintu tardymu (enhanced interrogation), tarsi tai būtų tik griežtas pokalbis su belaisviu. Pernai JAV Valstybės departamentas pirmą kartą savo istorijoje paskelbė, kad suverenios šalies karinis padalinys, būtent Irano revoliucinė gvardija, yra užsienio teroristų organizacija. Pagal tarptautinę praktiką, teroristinės organizacijos yra laikomos nevalstybinėmis grupuotėmis. Šitokia ekvilibristika atveria duris smurto taikymui ir pateisinimui. Jei kovojama su terorizmu, galima lengviau pateisinti gvardijos vadovo Qasemo Soleimani nužudymą, nors paprastai nevykdomi atentatai prieš žinomą kitos šalies, su kuria oficialiai nekariaujama, karo vadą, kai jis lankosi trečioje šalyje jos valdžios pritarimu arba jai neprieštaraujant jo buvimui. Gal kas nors mano, jog Soleimani nužudymą galima pateisinti teisės, dorovės ar geopolitiniu požiūriu, bet tuo atveju reikia savęs paklausti, ar ir JAV ypatingų pajėgų vadovai netampa teisėtais taikiniais? O jei ne, tai kodėl Soleimani yra išimtis? Aišku tik tiek, kad atentatas Bagdado oro uoste nebuvo eilinio teroristo „neutralizavimas“.

Veiksmai gali būti apibūdinami įvairiai, vis sudėtingiau. „Jis tris kartus pakėlė savo dešinę ranką“, „Jis davė ženklą savo draugui“, „Jis įspėjo draugą, kad gresia pavojus“. Visi trys apibūdinimai gali būti teisingi, trečiasis – informatyviausias. Galima tenkintis minimaliu, fizinius judesius pabrėžiančiu aptarimu, nutylint ar nenurodant platesnio konteksto. „Aš nurodžiau, kur jis yra“: vienas veiksmas, kai taip atsakai į praeivio klausimą, visai kitas, kai, vykstant trėmimams, praneši stribams, kur gyvena ar slapstosi stambus ūkininkas. Pirmu atveju perduodi nekaltą informaciją, antru atveju prisidedi prie žmogaus sulaikymo, gal net susidorojimo. Minimaliais apibūdinamais dažnai mėginama išvengti atsakomybės už nedorus ar neteisėtus veiksmus. Jais pasikliaujama, siekiant neigti dalyvavimą Holokauste. Kai kurie lietuviai pareigūnai aiškino nedalyvavę žydų žudyme, nes jų tiesiog nešaudė, nenuvarė į egzekucijos
vietą. Jei iki 1941 m. rugsėjo pradžios dar buvo galima manyti, kad getai kuriami, mėginant žydus laikinai izoliuoti ir bausti už įtariamą bendradarbiavimą su komunistais, tai prasidėjus masinėms žudynėms, greitai paaiškėjo, kad getas ar kalėjimas buvo tik stotelė pakeliui į sunaikinimą. Net jei žydą policijai ar gestapui pristatęs žmogus manė, kad jis atlieka savo pilietinę pareigą, jis turėjo suprasti, jog išduoda jį mirčiai. Vokiečiai geležinkeliečiai, vežę žydus iš Varšuvos į Treblinką, žinojo savo keleivių likimą. Juk joks žydas iš Treblinkos nesugrįžo į sostinę. Net jei jie save teisino, aiškindamiesi neturėję pasirinkimo arba kad karo metu privalu vykdyti įsakymus, jie turėjo matyti, ką jie matė, suprasti, ką jie darė, būtent, kad jie vežė žmones į naikinimo stovyklas.

Ne taip lengva nustatyti, ką žmogus iš tiesų mato, kaip tiksliausiai apibūdinti konkrečius veiksmus. Kai kurie miestus bombardavę lakūnai, puikiai žinodami, kiek nekaltų civilių jie nužudė, galėtų teigti, kad išsamus jų veiksmų apibūdinimas turi nurodyti, jog antpuoliais buvo siekiama išsaugoti daugelio žmonių gyvybes. Kai kurie atsakingi pareigūnai, administravę Vakarų
Europos šalis per nacių okupaciją, buvo valstybiniai kolaborantai (collaborateur d’état), nuoširdžiai siekę išsaugoti valstybę ir tautą nuo okupantų kėslų. Tarkime,
kad jie tik šitokiais sumetimais bendravo su naciais. Ar negali jie sakyti, kad jie matė tai, ką jie matė, būtent, kad jų atsisakymas dirbti su naciais būtų atvėręs duris į didesnę priespaudą ir smurtą? Tad norint tiksliau apibūdinti veiksmą, negana pažymėti, kad pirmuoju žvilgsniu jis smerktinas (žudomi nekalti žmonės, bendraujama su blogiu), esą reikia žiūrėti plačiau ir vertinti
siekius bei pasekmes. Taigi sugrįžta suteptų rankų dilema, susikirtimas tarp pasekmių svarbą pabrėžiančių teorijų ir tų, kurios teigia, kad kai kurie poelgiai savaime lieka anapus dorovės, kad žmogui nevalia daryti kai kurių dalykų, nors taip ir sukurtų daugiau gerovės. Neabejoju, kad nevalia kankinti mažų vaikų, nors tuo kankinimu apsaugomas didesnis vaikų skaičius,
kad niekada negalima naudoti branduolinių ginklų. Bet kaip galiu užtikrinti, kad šitokios nuostatos yra teisingos, kad jos iš tiesų atitinka dorovės reikalavimus? Kaip aš žinau, kad tai, kuo esu įsitikinęs, kad matau, yra tai, ką turėčiau matyti, kad aš tiksliau matau negu kaimynas, o ne tik arogantiškai įsivaizduoju, jog gebu
tiksliau įžvelgti ko dorovė reikalauja? Nuoširdumas ir gera valia nesuteikia jokių garantijų, nes nei viena, nei kita neapsaugo žmonių nuo klaidų. Nematau, kaip galima numaldyti šitokias abejones, bet Peguy raginimas suabejoti, ar viskas taip paprasta, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio, verčia giliau pamąstyti, kritiškai pažvelgti į savo ir savo aplinkos įsitikinimus.

Lengviau deramai matyti ir vertinti įvykius, kai žinoma, kas gali iškreipti regėjimą. Ne vienas mokslininkas yra tvirtinęs, kad pasaulietiškos ir religinės ideologijos gali skatinti saviapgaulę, polinkį nematyti to, kas stovi prieš akis. Patriotai esą linkę tiek susitapatinti su šalimi, kurioje jie augo ir brendo, kuri nuspalvino jų žvilgsnį į pasaulį bei nulėmė jų vertybes ir vertinimus,
kad prisirišimas prie tėvynės tampa jų kolektyvinės tapatybės ašimi. Aš esu visų pirmiausia savos tėvynės sūnus, mano pirminė ištikimybė ir įsipareigojimai skirti jai. Šis emocinių ryšių palaikomas susitapatinimas veikia, kaip patriotas mato ir vertina tėvynę, skatina ja didžiuotis ir palaikyti. Bet dažnai patrioto norai bei vaizdavimai labiau negu faktai ir tikrovė lemia tėvynės
ir tautiečių vertinimą, neleidžia jam matyti ir pripažinti jų silpnybių bei suklupimų. Nacionalistai, panašiai kaip patriotai, linkę rožinėmis spalvomis vaizduoti savo tautą, pripažinti tik smulkias, nereikšmingas ydas, ignoruoti įvykius ir reiškinius, kurie griauna jų sukurtą vaizdavimą. George‘as Orwellas yra rašęs, kad nacionalistas ne tik nesmerkia savo pusės įvykdytų nusikaltimų, bet ir turi puikių gebėjimų apie juos nė negirdėti. Ar tai vadintume kurtumu ar aklumu, bet kai kuriems nemaloniems faktams ir reiškiniams taikomas minties karantinas, elgiamasi, lyg jų nebūtų. Turbūt nebuvo nė vienos šalies, nė vienos tautos Europoje, kuri nebūtų mėginusi menkinti savųjų dalyvavimą Holokauste, vaizduoti jį kaip kelių fanatikų ir nusikaltėlių darbą. Net Vokietijoje, kuri stengėsi atvirai pripažinti savo nusikaltimus, ilgai nebuvo įveiktas polinkis nematyti tiesos, dar paskutiniame XX a. dešimtmetyje daugelis
aiškino, kad eiliniai Vėrmachto kariai, skirtingai nuo Waffen-SS, elgėsi garbingai ir nedalyvavo žudynėse. Retas izraelietis pripažins, kad 700 000 palestiniečių buvo išvaryti iš savo tėvynės ir kad jiems buvo uždrausta sugrįžti į savo namus.

Ne kuo skiriasi ir pasišventę socialistai bei komunistai. Pokario metais daugelis prancūzų inteligentų atsisakė tikėti, kad SSRS vyko masinės represijos, jog milijonai kalėjo koncentracijos stovyklose, jog šeimos be teismo buvo tremiamos į Sibirą. Komunistų valdžia esą taip nesielgianti. Kai nebebuvo įmanoma nuneigti Gulago arba groteskiškai neįtikinamų parodomųjų
komunistų veikėjų teismų, buvo peršami įmantrūs aiškinimai ir pateisinimai. Nes komunizmo teroras esąs vienintelis, kuriame glūdinti galimybė save įveikti, komunizmas esanti vienintelė viltis įkūnyti tikrąjį humanizmą. Žmonės turi tikėti istorijos racionalumu, tad nėra aplinkybių, kuriomis būtų pateisinama atsisakyti tikėjimo komunistine ateitimi. Kad ir kiek būtų įvykdyta nusikaltimų prieš individus, jų nepakaktų įrodyti, jog pati sovietinė sistema yra neteisinga. Pasak Sartre‘o, nėra leistina kalbėti apie neteisybę komunistų valstybėje, nes taip tik skatinamas priešiškumas proletariatui, taigi ir pačiam teisingumui. Didysis kairiųjų terorizmo apologetas aiškino, kad socializmą reikia vertinti pagal tai, ko jis siekia, o jo priemones – pagal skelbiamus tikslus; kitus judėjimus gi vertiname pagal tai, ką jie atsisako daryti, kuo nesirūpina, ką neigia. Pro pirštus buvo žiūrima į augantį antisemitizmą, kurį Prancūzijos kairieji nuo Dreyfuso bylos dienų nuosekliai smerkdavo; aiškinta, kad pavieniai individai nesvarbūs. Šiuo atveju nepatogūs faktai nei neigiami, nei nutylimi, bet jiems taikomi kiti tiesos ir doros kriterijai; pripažįstama, jog egzistuoja normos, bet skelbiama, kad jos skirtingai ar visai negalioja komunizmui ir SSRS.

Peguy neklydo. Svarbu sakyti tiesą, sunkiau ir svarbiau ją matyti.

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.