Simonas Algirdas Spurga. Koronavirusas ir ekonomika: D. Trumpas mėtys „pinigus iš sraigtasparnio“, o ką darys Europa?

Banali realybė: koronavirusas, kaip ir bet kuri kita panašaus masto tragedija, verčia imtis veiksmų ir reformų, kurios dar taip neseniai atrodė beprotiškos ir jokiu būdu neįgyvendinamos. Taikos metu ginčijamės dėl smulkmenų, įsiręžę giname savo siaurą interesą, skraidome pirmyn atgal su reikalais, kurių, jei šie išgaruotų kaip dūmas, niekas nė nepasigestų. Tai – beviltiškas busy work, tikra „šūdmala“. Tiksliau – toks darbas prasmingas tiek, kiek jis išpurena intelektualinę dirvą tai akimirkai, kai pasaulis ima griūti.

Ir tokios griūties, deja, sulaukėme. Koronavirusas kartu yra ir ekonominis sukrėtimas, ir galimybė realiems sprendimams, kurie „šūdmalos“ dėka jau seniai yra išnarplioti, išanalizuoti ir padėti į stalčių. Euro zonai, o kartu ir Lietuvai, atsirado šansas sustiprinti visos pinigų sąjungos ekonomikos ir finansų sistemos pamatus – ir iš krizės išeiti stipresniems. Pasiūlymas – jungtinė visos euro zonos skolos emisija – iš stalčiaus bus ištrauktas. Kada, jei ne dabar?

Kaip Europa Keynesą ir pamiršo, ir prisiminė

Euro zonos – 19-os eurą įsivedusių šalių – ekonomiką koronaviruso banga nubloškė jai dar net neatsistojus ant kojų po pasaulinės finansų krizės 2007–2008 m. ir vėliau beveik iškart kilusios Europos „valstybės skolos krizės“, kaip ją vadina ekonomistai. Pastaroji, galima sakyti, niekada taip ir nesibaigė.

Kodėl nesibaigė? Euro zona visą pastarąjį dešimtmetį vienaip ar kitaip kamavosi vangaus augimo, nedarbo, menkų investicijų ir ant defliacijos ribos balansuojančio kainų augimo konvulsijose.

Tarkim, infliacija. Kainų augimas gali reikšti, kad gyventojai nori leisti pinigus, kad vartotojai nori vartoti, o verslas – investuoti. Kitaip tariant, kylančios kainos labai dažnai rodo, kad didėja visuminė paklausa, o gamintojams ar paslaugų tiekėjams ją tenka vytis. Tą matėme ir Lietuvoje. Bet, kalbant apie visą euro zoną, grynoji infliacija – kainų augimas, atmetus didelio kainų kintamumo prekes – jau kurį laiką buvo nusistovėjusi ties maždaug 1 proc. Stagnuojančiose šalyse – tokiose kaip Italija, kuriai likimas vis dėlto nepagailėjo rykščių – šis rodiklis buvo mažesnis nei 1 proc. Tai signalas, kad paklausa – menka.

Ekonomikos mokslo klasikas Johnas Maynardas Keynesas XX a. pirmoje pusėje tokiai situacijai pasiūlė receptą – visuminės paklausos skatinimą. Tiek vartotojų ir verslo pesimizmą, tiek optimizmą Keynesas vadino „laukinėmis dvasiomis“ (angl. animal spirits), kurias suvaldyti gali žmogaus valia. Jeigu vartotojai nevartoja, o verslas neinvestuoja – nes, pavyzdžiui, yra paprasčiausiai išsigandę ir bijo ateities – juos galima paskatinti elgtis atvirkščiai. Ištikus krizei, negalima atsitraukti ir laukti, kas bus. Reikia valdžios intervencijos – visuminės paklausos didinimo.

Keinsistai kalba apie dvi pagrindines antikrizines priemones: skatinančioji pinigų politika ir skatinančioji fiskalinė politika. Pinigų politika – pinigų kiekio ir jų kainos reguliavimu – rūpinasi centriniai bankai. Fiskalinė politika – mokesčiai ir valdžios išlaidos – yra vyriausybių rankose. Keinsistų manymu, krizės laikotarpiu pinigų ir fiskalinė politika turi veikti išvien. Centriniai bankai turi didinti pinigų kiekį ir mažinti palūkanų normas – pinigų kainą. Valdžios sektorius turi didinti valstybės išlaidas ir mažinti mokesčius.

Tiesa, pats Keynesas galvojo, kad fiskalinė politika krizės įkarštyje gali būt efektyvesnė nei centrinių bankų veiksmai. Įsibėgėjus nuosmukiui, pinigų politika rizikuoja atsidurti „likvidumo spąstuose“ (angl. liquidity trap): jei palūkanos nukrenta arti nulio, o lūkesčiai dėl ūkio augimo perspektyvų vis tiek išlieka prasti, dingsta paskatos lėšas skolinti – net jei tų lėšų (centrinio banko duotų pinigų) netrūksta. Kodėl? Nes niekas nesitiki grąžos. Be to, krentant aktyvumui ir visuminei paklausai, ekonomika gali įsisukti į defliacijos spiralę. Ir jei kainų lygis mažėja, pinigo vertė didėja! Garantuota grąža tiesiog padėjus pinigą po čiužiniu. Įsigalėjus būtent tokiam mintijimui, fiskalinė politika turi įsigalėti visu pajėgumu.

Taip galvojo Keynesas, ir jo pasiūlytas sprendimas metams bėgant suveikė ne kartą.

Vis dėlto Keyneso idėjos, praėjus krizės įkarščiui, euro zonoje buvo nustumtos į antrą planą – visų pirma politikų ir sprendimų priėmėjų. Europos centrinis bankas (ECB) – o tiksliau, Eurosistema, kuriai dabar priklauso ir Lietuvos bankas – nėrėsi iš kailio, kad toliau skatintų ekonomiką. Gyvenome neigiamų palūkanų aplinkoje. Vis dėlto vyriausybės – ir net kai kuriais atvejais patys piliečiai – iš esmės pasirinko strategiją, nutolusią nuo Keyneso mokymo.

Ši strategija buvo grįsta technokratiškai skambančia „išorės konkurencingumo“ koncepcija, o ji reiškia: turime prekiauti užsienyje, eksportuoti savo prekes ir tokiu būdu užtikrinti ekonomikos augimą.

Toks planas geriausiai suveikė Vokietijoje, kuri pastarąjį dešimtmetį džiaugėsi nuolatiniu prekybos balanso pertekliumi (eksportas viršijo importą). Vokietijoje matėme unikalų reiškinį: profsąjungos pačios priešinosi pernelyg sparčiam atlyginimų kilimui. Didelės algos reikštų brangstančias prekes, taigi – prarastą išorės konkurencingumą. Tai suvokė patys darbuotojai.

Federalinė Vokietijos vyriausybė savo ruožtu griežtai laikėsi biudžeto pertekliaus politikos. Argumentuota, jog reikia kaupti rezervą iššūkiams, kuriuos kelia visų pirma visuomenės senėjimas.

Ir iš tiesų demografija Vokietijoje, taip pat ir visoje euro zonoje vaidino ir tebevaidina didžiulį vaidmenį. Senstančios visuomenės yra linkusios taupyti, t. y. atidėti savo vartojimą ir kaupti ateičiai. O verslas irgi būna toliaregiškas. Kai vartotojai taupo, o jų atlyginimai nekyla, akivaizdu, kad paklausos potencialas šalies viduje – menkas. Dėl to tos pačios Vokietijos privatus sektorius vangiai investavo į fabrikus ar įrengimus. Užtat vokiečių gamintojai savo lėšas mielai nukreipdavo į užsienį – ten, kur paklausos potencialas yra didesnis.

Istorijos atomazgą nuspėti lengva: nepakankamas vartojimas ir menkos investicijos sukėlė žemą infliaciją. Tarptautinės institucijos išsijuosusios kalė prie kryžiaus Europos ekonomikos garvežiu vadintą Vokietiją: jūs galite augti greičiau, jūsų infrastruktūra nusidėvėjusi, jums reikia investicijų!

Ką gi, toks jau modelis buvo pasirinktas iš esmės visos euro zonos mastu. Bet problema ta, kad, pavyzdžiui, Italijoje ši strategija įspūdingai žlugo. Vokietija, kurios vidaus vartojimas ir investicijos buvo žemiau potencialo, negalėjo importuoti tiek itališkų prekių, kiek italai pageidautų. Be to, lėtas kainų augimas Vokietijoje ar Nyderlanduose reiškė, kad italams buvo sudėtinga atkurti santykinį „išorės konkurencingumą“ – ir konkuruoti su tais pačiais vokiečiais ar olandais.

Situaciją dar labiau paaštrino tai, kad per visą šį laikotarpį neišnyko euro zonos vyriausybių skolinimosi kaštų skirtumai. Italai iš esmės neturėjo galimybės patys imtis fiskalinio skatinimo. Kadangi Italijos ekonomika stagnavo, rinkos Italijai skolinti bijojo.

Nepadėjo ir griežtos Europos Sąjungos (ES) fiskalinės taisyklės, liepusios mažinti biudžeto deficitus ir valstybės skolą. 2018 m. užteko Europos Komisijos pagrūmojimo pirštu ir pagrasinimu sankcijomis, kad rinkos stotų piestu ir Italijos skolinimosi kaštai šoktų į viršų.

Bet šios taisyklės pastaruoju laikotarpiu buvo susilaukusios nemažai kritikos. Savo esme jos yra prociklinės, ne anticiklinės. Keynesas ragino įgyvendinti anticiklinę ekonominę politiką – jeigu patiriamas nuosmukis, būtina išlaidas didinti, o ne atvirkščiai. Vis dėlto ES fiskaliniame reguliavime yra užprogramuotas procikliškumas: jeigu ekonomika stagnuoja, taisyklės skatina… Išlaidų mažinimą! Toks yra metodologijos, grindžiančios ES fiskalines taisykles, algoritmas. Ne veltui Bendrijos fiskalinės taisyklės buvo de facto atšauktos ir išmestos pro langą vos prasidėjus pandemijai.

Ginčai dėl ES fiskalinių taisyklių atspindėjo tai, kad Europoje Keyneso idėjos jau pradėjo išgyventi savotišką renesansą. Ėmė girdėtis vis daugiau balsų, teigiančių, kad euro zonoje būtinas fiskalinis skatinimas, kad ekonominė stagnacija savaime nesibaigs. Šie balsai darėsi vis skardesni tuomet, kai ir taip vangus euro zonos augimas pradėjo lėtėti.

Kartu suprasta ir tai, kad pinigų politika pati viena problemų neišspręs, ypač jei sukuriami pinigai nepasiekia realios ekonomikos. Centrinio banko pinigų politika veikia įvairiais kanalais, bet naujos lėšos visų pirma pasiekia finansų sistemą – komercinius bankus ir investuotojus. Finansų rinkos dalyviai šių lėšų neskolins verslui, jei nematys ekonomikos augimo potencialo. O augimo potencialo nebus, jei visuminė paklausa bus menka. Atsiduriame Keyneso „likvidumo spąstuose“. Kas tuomet gali paskatinti visuminę paklausą? Fiskalinė politika – valdžios sektoriaus išlaidos ir mokesčių mažinimas.

Taigi, Europoje prasidėjo diskusija dėl fiskalinio skatinimo reikiamybės.

Ir tada ištiko koronavirusas

Naratyvo kaita prisidėjo prie to, kad šią akimirką jau niekas nesiginčija: pasitelkti visus viešųjų finansų pajėgumus ir tokiu būdu paskatinti ekonomiką yra tiesiog būtina.

Kol kas stipriausią atsaką pateikė JAV ir Jungtinė Karalystė. Donaldas Trumpas žada vadinamuosius „sraigtasparnio pinigus“ (angl. helicopter money) – gyventojams išsiuntinėti čekius, kad šie galėtų palaikyti savo vartojimą. Jungtinė Karalystė daliai pandemijos paveiktų verslų, ypač paslaugų sektoriuje, tiesiog mokės dotacijas.

Euro zonos vyriausybės kol kas atsilieka. Dalis paskelbė ambicingesnius planus, dalis – mažiau ambicingus. Žvelgiant į jų bendrą apimtį, dabartinės fiskalinės priemonės neturės bendrą paveikslą keičiančios įtakos ekonomikai. Numatoma pagalba namų ūkiams, bet kaip bus su verslu – neaišku. Vokietija ar Prancūzija siūlo valstybės garantuojamas paskolas privačiam sektoriui. Žada jų suteikti tiek, kiek tik reikės.

Bet paskola nėra išmoka – paskolas reikės grąžinti. Paskolos nekompensuoja prarastų pajamų. Tai yra laikina prieiga prie likvidumo, o ne reali parama ekonominio kracho akivaizdoje. Paskolos žadamos dalinti su nedidelėmis, bet vis dėlto teigiamomis palūkanomis. Jas teikiantys mechanizmai – pavyzdžiui, valstybiniai investiciniai bankai – iš šių paskolų galbūt tikisi ir uždirbti.

Taigi, istorija kartojasi? Euro zona kaip ir pasaulinės finansų krizės metu atrodo lėtesnė už anglosaksus. O pasaulinė recesija, nieko nedarant, būtų didžiulė – galbūt net gerokai didesnė nei 2009 m., sprendžiant iš išankstinių duomenų, kuriuos skelbia Kinija.

Dėl to euro zonai vertėtų pagalvoti apie stiprų ir valingą smūgį – tikrą fiskalinį skatinimą. Apie padidintas nedarbo išmokas, mokesčių mažinimą (ne atidėjimą). Įmonių išgelbėjimą, žalias technologijas, galų gale – malūnsparnio pinigus.For the many, not the few. Kad lėšos pasiektų ne vien finansų sistemą.

ECB jau žengė savo žingsnį: naktį iš trečiadienio į ketvirtadienį (kovo 19 d.) Lietuvos laiku priimtas sprendimas gerokai padidinti euro zonos valstybių obligacijų (t. y. – šalių skolos) supirkimo apimtis antrinėse rinkose (skolą perkant ne tiesiai iš vyriausybių, bet „išperkant“ finansų rinkose). Dar svarbiau: ECB akcentuoja, kad centrinis bankas, jei tik reikės, neatsižvelgs į limitus, taikomus kiekvienos euro zonos šalies obligacijoms įsigyti. Pasiųstas aiškus signalas: vyriausybės, leiskite pinigus. Paleiskite fiskalines vadžias. Investuotojai, skolinantys jums lėšas, gali būti ramūs. Jei reikės, jie galės atgauti savo pinigus – ir parduoti jūsų obligacijas mums, centriniam bankui.

Taigi, kamuolys – politikų, premjerų, prezidentų pusėje. Teksto autorius jau laukia pervedimo. Duokite ne 1 proc. BVP – tokia dabar yra bendra žadamo fiskalinio skatinimo apimtis euro zonoje. Duokite 5, duokite 10 proc. Internetas mums padės, ir galbūt žmonės bus ekonomiškai aktyvūs nuotoliniu būdu. Vartojimas sudaro didžiąją dalį modernaus ūkio. Tad prijunkime ekonomiką prie ventiliatoriaus.

Ir vis dėlto ar išmintingas bus tokio masto skatinimas – jeigu jis toks bus? Pagrindinis argumentas prieš fiskalinį skatinimą – tai, kad į viršų šoks infliacija. Bet infliacijos rizika kol kas yra nedidelė. Pastarąjį dešimtmetį euro zonoje problema buvo ne per greitas, bet per lėtas kainų augimas. Ir fiskalinis skatinimas tai galėtų išspręsti.

O šiuo metu, kol fiskalinio skatinimo trūksta, rinkos tikisi, kad infliacija tiktai mažės. Galima sakyti, susiduriame su defliacijos – kainų mažėjimo – rizika. Jeigu sumažės visuminė paklausa, jeigu vartojimas ir investicijos kris, kainų lygis ims mažėti. Fiskalinis skatinimas padidintų visuminę paklausą – kitaip tariant, atsvertų defliacinį spaudimą.

O infliacija bet kuriuo atveju yra geriau negu defliacija. Defliacija reiškia tai, kad turimų pinigų vertė didėja. Vadinasi, atsiranda visos paskatos nevartoti ir neinvestuoti dabar, laukiant, kol tavo perkamoji galia išaugs. Dėl to valstybės taip vengia kainų mažėjimo, kuris gali priversti ekonomiką nuspausti stabdžio pedalą.

Dar pora kontrargumentų dėl infliacijos. Pirma, infliacija juk didėja tada, kai pasiūla nespėja paskui paklausą. Kai našumas nedidėja kartu su gyventojų ir verslo išlaidomis. Šiuo metu sunku įsivaizduoti, kad pandemijos sąlygomis gyventojų vartojimas ir verslo investicijos padidėtų taip smarkiai, jog pasiūlos pusė nesusitvarkys, nebespės ir bus priversta itin agresyviai didinti kainas.

Antra, infliacija gali padėti sutramdyti gresiantį nedarbą. Ekonomistai seniai tvirtino, kad nominalių algų mažinimas yra retas reiškinys. Dėl psichologinių, teisinių ir kitų veiksnių darbuotojo „kaina“ net sunkiausio sukrėtimo laikotarpiais nemažėja. Įsivaizduokite: pasiūlytų jums kas susimažinti atlyginimą. Keinsistai šį reiškinį pavadino „lipšniomis algomis“ (angl. sticky wages). Jei obuolių paklausa sumažėja, kas atsitinka su obuoliais? Jie atpinga. Bet tai nevyksta su darbuotojais – užuot sumažinus atlyginimus, jie yra atleidžiami. Infliacija galėtų pasitarnauti sumažinant realius darbuotojų atlyginimus – tuo atveju, jei kainos augtų, o nominalūs atlyginimai nebūtų didinami. Galbūt tai leistų įmonėms išlaikyti daugiau darbuotojų.

Žinoma, koronavirusas kartu yra ir visuminės paklausos, ir visuminės pasiūlos šokas. Keynesas sprendžia visuminės paklausos šokus – išlaidų sumažėjimą. Būtent tai dabar ir vyksta: ne tik dėl to, kad dalis gyventojų praranda pajamas, bet ir dėl „laukinių dvasių“ – nežinomybės jausmo ir baimės.

Tačiau ekonominė politika yra mažiau veiksminga sprendžiant pasiūlos pusės sukrėtimus, kurie reiškia, kad susitraukia ekonomikos pajėgumai gaminant prekes ir paslaugas. Jei darbuotojas negali ateiti į darbą ir pagaminti prekės, niekas jos ir neįsigis.

Vis dėlto – pandemija kažkada nuslūgs, o ekonomikos krumpliaračiai turės vėl įsisukti. Fiskalinis skatinimas padės užtikrinti, kad būtent tuo metu, kai ateis palankesni laikai, būtų tokių, kurie galėtų įsigyti vėl pradėtas gaminti gėrybes.

Galimybė euro zonai

Taigi koronavirusas gali priversti visą euro zoną pakeisti savo veikimo mechanizmą – ne tik kalbant apie atskirų vyriausybių fiskalinės politikos vaidmenį, bet ir apie visos euro zonos bendrą fiskalinę politiką.

Po krizės netrūko diskusijų, kad euro zonos architektūra – nepatvari ir pažeidžiama. Patirtis parodė, kad Italija, Graikija ar beveik bet kuri kita Vokietija ar Nyderlandais nesivadinanti šalis, pasikeitus aplinkybėms, gali prarasti prieigą prie finansų rinkų. Iki šiol net po visų ECB sprendimų rinkos akylai stebi vadinamuosius spredus – tai, kiek skiriasi atskirų euro zonos šalių skolinimosi kaštai, palyginti su Vokietijai tenkančiomis sąlygomis.

Dėl to pradėta diskutuoti, kad euro zoną sustiprinti galėtų bendros skolos emisija. Būtent – jungtinė skola.

Tai reiškia, kad skolinasi ne Vokietija, ne Lietuva, ne Italija. Skolinasi visa euro zona kaip vienas darinys. Kiekviena valstybė garantuoja viena kitos skolą, kurią galbūt galėtų leisti, pavyzdžiui, bendras euro zonos biudžetas. Sakykime, tai aukščiausio lygio europietiškas solidarumas – žengiam į finansų rinkas kartu, petys į petį. Kartu skolinamės, kartu ir grąžinsim.

Žinoma, toks instrumentas turėtų savų rizikų, ypač taikos metu. Tokia šalis kaip Italija galėtų skolintis pigiau – juk už skolą atsako ne ji viena pati! Kas uždės apynasrius Italijos išlaidavimui?

Vokiečiai iki koronaviruso priešinosi tokio instrumento sukūrimui, nes pavienės neatsakingos vyriausybės savo išlaidavimu galėtų užsukti tikrą infliacijos verpetą visai euro zonai. Vėlgi, pasitikėjimo trūkumas stabdė integraciją. ES nėra federacija, todėl be tarpusavio pasitikėjimo jungtinės euro obligacijos atrodė kaip tolima fantazija.

Ir vėl – tada ištiko koronavirusas. Europa kariauja. Angela Merkel jau pasisakė, kad yra atvira bendros skolos emisijos idėjai.

Tebūnie tai koronaobligacijos, kad ir kaip pavadinsi. Bendra skola užtikrintų, kad finansų rinkų jautrumas („laukinės dvasios“) nesutrukdys ekonominiam atsakui į krizę. Jungtinė skola reikštų, kad išnyktų finansinė euro zonos fragmentacija – tiek obligacijų rinkose, tiek bankų sektoriuje. Galėtume suduoti bendrą ir koordinuotą fiskalinį smūgį visos euro zonos mastu.

Lėšas skolinantis visai pinigų sąjungai, šalims surėmus pečius, padidėtų bendri skolinimosi pajėgumai – būtent tai, ko šiuo sunkiu metu labiausiai reikia. Kodėl? Tikimybė, kad Italija bankrutuos ir išeis iš euro zonos, turbūt egzistuoja. Tikimybė, kad sugrius visa euro zona, yra neapskaičiuojamai mažesnė. Todėl mažesnė būtų ir kredito rizika, kurią prisiimtų investuotojai – ir dėl to jie euro zonai skolintų ir daug, ir pigiai.

Tokios saugios turto klasės šiuo metu finansų rinkoms trūksta (juk vokiečiai skolinasi mažai – t. y. leidžia mažai obligacijų, kurias galėtų įsigyti investuotojai). Jungtinė euro zonos obligacija būtų likvidus (lengvai parduodamas) finansinis instrumentas. O tai toliau mažintų skolinimosi kaštus eurą įsivedusioms valstybėms.

Tokiu būdu atrištume rankos tikram ir dabartinei situacijai adekvačiam fiskaliniam skatinimui. Keynesas triumfuotų, o italai būtų didžiausi naudos gavėjai – investuotojai finansų rinkose Italijos dar iki koronaviruso buvo pradėję bijoti net labiau nei Graikijos.

Taigi, simbolizmo netrūksta. Svarbiausia, kad toks instrumentas – bendra euro zonos skola – neabejotinai praverstų ir ateityje. Ne tik pandemijoms atremti, bet apskritai siekiant užtikrinti viešųjų finansų tvarumą ir finansinį stabilumą.

Perspausdinta iš bernardinai.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.