Deividas Šlekys: Koronos (ne)karas

Stebint, kaip Lietuvoje ir kitose šalyse vyksta pandemijos krizės valdymas, į akis krinta vienas ypatingai svarbus retorinis momentas. Labai daug kas šią krizę vadina „karu“.

Vienos šalies prezidentas sau priskyrė „karo meto“ prezidento titulą, kitos neapsisprendęs ir nuolat susivėlęs premjeras paskelbė, jog jo vyriausybė veikia kaip „karo meto“, o vienas ministras nusprendė į darbo vietą ateiti su uniforma. Kitų šalių lyderiai pandemiją įvardino kaip didžiausią krizę po Antrojo pasaulinio karo. Tačiau, net jeigu pandemijos mastas ir galimos pasekmės prilygsta šiam karui, tai nepadaro pačios pandemijos karu.

Diskusijos socialinėse medijose atskleidė, jog „karo“ metaforą pamėgo ne tik politikai. Mėgsta šią metaforą ir žiniasklaidos priemonės. Žodis „karas“ iš karto patraukia akį ir jį turinčios antraštės tikrai sulaukia daugiau paspaudimų ir peržiūrų. Pastarieji dešimtmečiai tokių antraščių matė ne vieną: karas su skurdu, karas su narkotikais, karas prieš terorą, karas keliuose. Atrodo į šį sąrašą norima įtraukti ir karą su korona.

Toks polinkis ir noras daug kur klijuoti „karo“ etiketę yra suprantamas. Šis žodis turi savyje užprogramuotą dramą, tragizmą, herojiškumą, neeilines aplinkybes. Jeigu norima patraukti kieno nors dėmesį ir sutelkti kažkokiam bendram darbui, „karo“ metafora tikrai atrodo kaip tinkamiausias sprendimas. Tačiau šioje vietoje ir yra padaroma esminė klaida. Žodis „karas“ mus visus paveikia todėl, kad tai yra labai unikali, specifinė ir ne kasdien egzistuojanti būklė. Jeigu pradedama į kairę ir į dešinę švaistytis šiuo žodžiu, mes jį nuvertinam, devalvuojam. Todėl reikia labai atsakingai pažiūrėti, kaip ir kokiomis aplinkybėmis naudojame šį terminą.

Koronaviruso sukelta krizė labai gerai iliustruoja, kokie pavojai slypi neatsakingame šio žodžio naudojime. Iš pradžių „karas“ būna naudojamas kaip metafora, kuria siekiama mobilizuoti žmones. Tačiau tuo pačiu ši retorinė mobilizacija pradeda virsti kūnu, nes žmonės pradeda galvoti, jog egzistuojanti situacija iš tiesų yra karas. Kai sveikatos apsaugos ministras A.Veryga praėjusį savaitgalį spaudos konferencijoje pasirodė su šaulio uniforma, atrodo, kad „karo“ metafora transformavosi į realiai egzistuojantį reiškinį.

Svarbu pabrėžti, jog visi šie pasvarstymai nėra tik kažkoks intelektualinis, semantinis žaidimas. Žodžiai, sąvokos, kurias naudojame, ypač tokios krizės metu, gali sukelti toli siekiančias pasekmes. Klausantis JAV prezidento D.Trumpo, neatrodo, jog jis tik metaforiškai save tapatina su karo meto prezidentu.

Turime atsiminti, kad karas taip pat yra ir teisinė būklė, kurios metu yra taikomi specifiniai teisiniai aktai, kurie leidžia labiau varžyti piliečių teises ir laisves. Jeigu būsime neatsargūs ir švaistysimės lengvabūdiškai tokiomis sąvokomis, pradėję įstatymų projektų siūlymais ribojančiais asmenų laisves ir privatumą, raginimais kariuomenės atstovams perimti krizės valdymą, baigti galime kaip Vengrijoje. Juk karų metu vykdomosios valdžios, Vyriausybės, galia parlamento ir teismų atžvilgiu išauga. Akyliau procesus Lietuvoje stebintys apžvalgininkai jau spėjo išsakyti nuogąstavimus dėl Vyriausybės veiksmų masto ir teisėtumo.

Stebint įvairias diskusijas, kuriose nuskamba žodis „karas“ galima pastebėti dar vieną klaidinantį momentą. Susidaro įspūdis, jog pradėjus kalbėti apie karą, manoma, kad situaciją suvaldys konkreti institucija – kariuomenė, o visi kiti tuo metu galės pailsėti. Turime suvokti vieną dalyką. Karas yra ne tik kariuomenės reikalas. Istoriškai kariuomenių darbas buvo laimėti mūšius, ne karus. Pergalė mūšyje negarantuoja pergalės kare. Vien tik kariuomenės neužtenka. Karas yra visų reikalas. Todėl baikime matyti kariuomenę kaip visų problemų sprendėją ir gelbėtoją. Viena pati, be civilių aktyvios pagalbos ir įsitraukimo ji būtų bejėgė.

Privalome dalykus įvardinti tikraisiais vardais. Koronavirusas yra infekcinė liga, sukėlusi pandemiją, kuri nuvedė valstybes į specifinę krizę ir ekstremalią situaciją. Tačiau tai nėra karas. Šioje vietoje verta prisiminti biblinę liaudies išmintį, kuri kalba apie tris pasaulio negandas: karą, badą ir marą. Protėviai suprato ir gebėjo atskirti šiuos fenomenus ir nesuplakti į vieną.

Karas yra specifinė politinė, teisinė, kultūrinė būklė, kurios metu yra tikslingai naudojama prievarta, praliejamas kraujas siekiant priversti oponentą pasiduoti ir priimti teikiamas sąlygas. Taip, pandemijos metu taip pat miršta žmonės. Tačiau, gal ir skambės ciniškai, tačiau jos metu miestai nevirsta griuvėsiais ir per mėnesį niekas kirviais neužkapoja pusės milijono žmonių.

Pandemija yra taikos meto krizė ir taip ją turime ir įvardinti bei matyti. O žodį „karas“ naudokime taip, kaip prisakoma Jungtinių Tautų Organizacijos chartijoje – kaip paskutinę problemos sprendimo priemonę.

Perspausdinta iš 15min.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.