Nerija Putinaitė. Kodėl brandos egzaminai neturėtų būti pakeisti mokyklinių vertinimų vidurkiais

Savaitės pradžioje pagrindinės valdžios institucijos, nuo kurių sprendimų priklauso švietimo politika ir jos įgyvendinimas (valstybės Prezidentas, ministras pirmininkas, Seimo Švietimo ir mokslo komiteto pirmininkas, švietimo, mokslo ir sporto ministras), gavo grupės aktyvių žmonių, save bendrai įvardijusių „edukologijos mokslininkais, švietimo ekspertais“, kreipimąsi.

Jame siūloma šiais metais „bent laikinai“ atsisakyti brandos egzaminų organizavimo tvarkos, o brandos egzaminą išduoti „remiantis dvejų paskutinių metų mokyklinių pažymių vidurkiais“.

Viešojo valdymo mokslo požiūriu, tokie laiškai vertinami kaip viešosios nuomonės ištekliaus didinimas. Jie gali būti tam tyčia suorganizuoti (ar paskatinti) sprendimą ketinančios priimti institucijos. Gali kilti ir spontaniškai, tam tikrai grupei žmonių viešai paremiant ar prieštaraujant numanomam sprendimui. Laišku siekiama paremti galimą sprendimą atsisakyti brandos egzaminų.

Apie tokią galimybę kovo pabaigoje užsiminė švietimo, mokslo ir sporto ministras Algirdas Monkevičius. Tam netrukus paprieštaravo ministras pirmininkas Saulius Skvernelis, vėliau kiek sušvelninęs poziciją ir sakydamas, kad ministerija dėl brandos egzaminų apsispręs per dvi savaites. Ši savaitė kaip tik ir yra šio apsisprendimo metas. Tad kreipimasis ir jo pasirodymas būtent šią savaitę taiko į vienokį ar kitokį ministerijoje rengiamą sprendimą.

Kreipimesi pateikti įvairaus pobūdžio argumentai, kad nieko blogo nenutiktų, jei šiemet abiturientams vietoj brandos egzaminų būtų suvestas mokyklinių įvertinimų vidurkis.

Iš tiesų apie mokyklinių pažymių vidurkį ir jų nežalingumą kreipimesi nesakoma beveik nieko, išskyrus tai, kad kituose „demokratinių šalių universitetuose“ mūsų būsimi abiturientai priimami iš anksto remiantis jų mokykliniais vertinimais. Pagrindiniai argumentai liečia negalimybę šiais metais saugiai organizuoti brandos egzaminų, taip pat nurodant į žemą pasitikėjimą brandos egzaminus organizuojančia institucija. Teigiama, kad nuotoliniu būdu organizuoti valstybinius brandos egzaminus yra nerealu ir ydinga, nes ne visi abiturientai turi technines galimybes, o ir ryšys stringa; kad, organizuojant ne nuotoliniu būdu, kiltų pavojus mokytojų ir egzaminuotųjų saugumui, o dalis tėvų abiturientų į tokį egzaminą net neišleistų. Taip pat teigiama, kad Nacionalinis egzaminų centras (toliau – NEC), kuris yra atsakingas už egzaminų organizavimą, „neišbrenda iš gėdingų ir beviltiškų skandalų“, o švietimo bendruomenėse „pasitikėjimas šia institucija yra kritęs“.

Šie argumentai yra silpni. Brandos egzaminus galima nukelti iki to laiko, kol bus atšauktas karantinas. Galima juos organizuoti mokyklų ar miestų stadionuose, atitinkamai išdėstant stalus. Abiturientų, lyginant su kitais mokiniais, yra nedidelis skaičius. Brandos egzaminų kokybė, kaip ir NEC veikla, kritikuojama nuolat, dažnai pagrįstai. Beveik kiekvienais metais kritikuojamas lietuvių kalbos egzamino, kurį laiko visi abiturientai, organizavimas.

Iš brandos egzaminų atsisakymo visai neseka, kad turi būti pasirinkti mokykliniai vertinimai kaip tinkama alternatyva. Mokykliniai vertinimai būtų ypač bloga alternatyva. Tam yra viena pagrindinė priežastis: didelė mokyklų diferenciacija pagal mokinių pasiekimus.

Jei Lietuvoje mokyklų lygis būtų daugmaž panašus ar jei jose besimokančių mokinių pažymiai būtų indeksuojami pagal mokyklos lygį, kaip tai daroma kai kuriose šalyse, valstybinių brandos egzaminų veikiausiai būtų galima atsisakyti. Tačiau viena pagrindinių Lietuvos švietimo problemų, nurodomų tarptautinių ekspertų ataskaitose ir Valstybės kontrolės audituose, yra didžiulis skirtumas tarp mokinių pasiekimų skirtingose mokyklose Lietuvos mastu.

LAMA BPO po 2019 m. priėmimo politikos formuotojams buvo pateikusi skaičiavimus, rodžiusius skirtumus tarp mokyklinių vertinimų ir valstybinių egzaminų pažymių. Skirtumai yra didžiuliai. Ministras A. Monkevičius anksčiau minėtame pasisakyme kalbėjo apie „pasitikėjimą mokytojais“. Gražūs žodžiai, bet realybė yra ta, kad metinis pažymys vienoje mokykloje reiškia ką kita nei metinis pažymys kitoje. Dažnai reikliausiose mokyklose metiniai pažymiai bus mažesni. Gali būti nemažai atvejų, kai labai gabūs abiturientai gali turėti daug žemesnius metinius pažymius nei vidutiniokai.

Dedant dideles pastangas, per kelis metus skirtumus tarp skirtingų mokyklų pasiekimų būtų galima sumažinti. Tačiau kol kas tos pastangos, jei ir dedamos, neduoda aiškių rezultatų. Jei šiais metais stojant būtų remiamasi mokyklinių įvertinimų vidurkiais, nukentėtų abiturientai iš mokyklų, kuriose daug reikalaujama. Tai būtų neteisinga abiturientų atžvilgiu.

Ministras A. Monkevičius yra minėjęs, kad mokykliniai vertinimai galimi todėl, kad šiemet atsiranda labai daug studijų vietų abiturientams. Tačiau, kad ir kiek daug būtų studijų vietų, yra ir bus specialybių ar net atskirų programų, į kurias vyks realūs ir dideli konkursai. Abiturientai renkasi ne šiaip studijų vietą, o konkrečią, ir į kai kurias iš jų labai sunku patekti. Čia objektyvus žinių lygio palyginamumas tampa ypač svarbus. Mokykliniai vertinimų vidurkiai to toli gražu negarantuoja.

Negalima ginčytis, kad tokiu atveju į aukštąsias mokyklas, ir ypač universitetus, įstotų daugiau akademiškai silpnų stojančiųjų, kai kurie jų – iš socialinės atskirties šeimų. Jiems atsirastų didesnės galimybės tapti studentais. Tačiau, net jei įstotų, ar jie pajėgtų studijas baigti? Ypač tų specialybių, į kurias įstoti ir jose mokytis labai sunku, kaip į mediciną. Jų iškritimas reikštų ir valstybės lėšų švaistymą, neteisingumą stipresnių kandidatų atžvilgiu ir asmeninę be pagrindo įstojusiųjų nesėkmę.

Priėmimo procedūros, per kurias objektyviai nepatikrinami ir nepalyginami stojančiųjų rezultatai, manytina, prieštarauja ir Konstitucijos nuostatoms. Konstitucija numato, kad valstybės finansavimą studijoms gauna stojantieji, kurie gerai mokosi, tai yra tie, kurie vertinami pagal akademinius, o ne socialinius kriterijus. Net jei ir norėtume socialiai orientuoto priėmimo į aukštąsias, Konstitucija Lietuvoje sako ką kita. Pagal Konstitucinio Teismo išaiškinimus, ir rezultatai turėtų būti palyginami, nes „gerai besimokantis“ negalėtų reikšti skirtingo žinių lygio.

Rimtai svarstytinas klausimas, ar ateity nereikėtų atsisakyti valstybinių brandos egzaminų būtent tokių, kokie jie šiandien yra. Tačiau kaip objektyviai ir teisingai žinias patikrinti, kai stojama į aukštąsias mokyklas, ypač – į konkurencingas specialybes? Tam yra kelios alternatyvos: organizuoti kitokio pobūdžio nacionalinį mokinių patikrinimą; sugrąžinti egzaminavimą stojant į aukštąsias mokyklas, kaip yra buvę ir kaip iš dalies vyksta šiandien stojant į menų specialybes.

Idėja apie kaupiamąjį nacionalinį vertinimą kartkartėmis pasirodo, bet vis išnyksta iš viešojo akiračio. Tam vis pritrūksta politinio dėmesio ir valios. Daug dažniau pastaruoju metu kalbama apie galimybę leisti patiems universitetams priimti stojančiuosius. Tai galėtų būti nebloga alternatyva dabartiniams valstybiniams egzaminams. Tačiau… tam esama kelių sąlygų.

Pirmoji – Lietuvoje per daug aukštųjų mokyklų ir per daug panašių studijų programų. Centralizuota priėmimo į aukštąsias mokyklas sistema leidžia stojančiajam pasirinkti kelias norimas studijų programas keliose aukštosiose. Jei universitetai ir kolegijos organizuotų egzaminus, stojantieji, jei liktų panašus pasirinkimų skaičius, turėtų keliauti per kelias priėmimo komisijas, laikyti gal net keliolika stojamųjų egzaminų. Su tuo susijusios ir logistinės problemos: stojančiųjų apgyvendinimas, komisijų darbo organizavimas.

Žinoma, aukštosios mokyklos galėtų tarpusavyje susitarti, kad kai kuriuos egzaminus vykdo bendrai. Tačiau ar tuo atveju brandos egzaminų sistema nebūtų paprastesnis variantas? Jei Lietuvoje būtų du universitetai, ko gero, būtų galima atsisakyti brandos egzaminų. Tačiau tai jau būtų visai kitas modelis, nei egzistuoja šiandien. Jam reikėtų rimtai pasiruošti. O ir karantinas neleistų, kad minios abiturientų blaškytųsi po visą Lietuvą, siekdami laiku atsidurti skirtingose priėmimo komisijose.

Antroji problema – korupcija pačiose priėmimo komisijose. Šiandien jau neprisimename, kiek įvairių nusiskundimų dėl neskaidraus priėmimo, „klanų“ viešpatavimo sklandydavo po kiekvieno priėmimo, kai egzaminuodavo pačios aukštosios. Kalbama būtent apie prestižines specialybes, ir neskaidrumo užkardymas yra vienas pagrindinių rūpesčių ir dabartinėse kai kurių specialybių priėmimo komisijose.

Tad brandos egzaminų atsisakyti galima pateikiant įvairių alternatyvų: pradedant kitokiu nacionaliniu žinių patikrinimu ir baigiant priėmimo organizavimu universitetuose ir kolegijose. Tačiau tam reikia rimtai pasiruošti, suformuoti ir išbandyti alternatyvas. Pirmu atveju – suvienodinti mokyklų lygį, antru – optimizuoti aukštojo mokslo tinklą. Apie tai verta diskutuoti, svarstyti, gal net pasirinkti kurią alternatyvą ir jos siekti. Ateičiai.

Brandos egzaminų pakeitimas mokykliniais vertinimais yra didelis neteisingumas abiturientų ir mokytojų atžvilgiu. Tų, kurie stengėsi, formavo savo tikslus, dėjo dideles pastangas. Mokytojų, kurie su savo mokiniais dirbo papildomai, juos motyvavo. Būtent tai griautų pasitikėjimą valstybės institucijomis. Priėmimo sąlygas abiturientai žinojo jau prieš dvejus metus, staigus jų keitimas būtų didelis šokas jaunimui. Nesutvarkyta švietimo sistema, dėl kurios labai skiriasi mokinių pasiekimai, negali tapti našta ir rykšte geriausiems abiturientams, kuriems Konstitucija ir numato teisę į nemokamas valstybės finansuojamas studijas.

Net jei dalis švietimo bendruomenės nepasitiki NEC, tai yra pagrindinė už saugų ir skaidrų valstybinių egzaminų organizavimą atsakinga institucija. Ministras A. Monkevičius už tai atsakingas politiškai. Mokyklinių vertinimų pasitelkimas vietoj valstybinių brandos egzaminų veikiausiai būtų rinkiminis dabartinių valdančiųjų žingsnis: tai mažina galimybes į universitetus įstoti „elitui“, kad ir kaip jis suprantamas, ir didinantis tiems, kurie šiaip neįstotų.

Vis dėlto toks „prieinamumo“ didinimas sukurtų daug neteisingumo, nepasitikėjimo švietimu, ko gero, kirstųsi su Konstitucija ir tai atneštų didelę žalą švietimo sistemai, o tai būtų nepalyginama su trumpalaike politine nauda.

Perspausdinta iš lrt.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.