Giedrė Biržytė. COVID-19: ar pavyks Afrikai išvengti juodojo scenarijaus?

Karantinas Afrikoje yra ne tas pats, kas karantinas Vakaruose. Įsivaizduokite, kad, dieną nenuėję į darbą, rytoj jau nebeturėtumėte ką valgyti ir kuo pamaitinti savo šeimą. Tikėtina, kad darbo apskritai neturite (kas trečias asmuo regione jo neturi), o valdžia įsako būti karantine savaitėmis, gal mėnesiais.

Jei išeitumėt į gatvę ieškoti pajamų, policija ir kariuomenė jus baustų, neretai lazdomis bei ašarinėmis dujomis. Tokia yra dabar milijonų žmonių realybė Užsacharės Afrikoje – regione, kuriame telkiasi beveik visos pasaulio skurdžiausios šalys ir gyvena daugiausia žmonių ties ar žemiau absoliučios skurdo ribos, tai yra verčiasi su mažiau nei 1,90 JAV dolerio per dieną.

Net jei ir turėtumėte darbą, ko gero, uždirbtumėte ne daugiau kaip 5,5 JAV dolerio per dieną (tik 15 proc. regione uždirba daugiau), tad vis tiek gyventumėte vargiai patenkindami būtiniausius poreikius. Ko gero, su didele šeima – išplėstine jos samprata – būtumėte susispaudę mažame, neretai palaikiame, bet brangiame nuomoti būste. Mums įprasti gyvenami plotai, kuriuose dabar karantinuojamės, daugeliui prilygtų neįtikėtinai prabangai. Juokai apie išvykas „atostogų“ į balkoną, prie vieno ar kito lango, ko gero, ten, neturint nei didesnio langų pasirinkimo, nei balkono, būtų nesuprasti.

O kas svarbiausia šiuo metu, mes turime šiltus namus su tualeto patogumais, švariu geriamuoju (!) vandeniu, kuo negali džiaugtis net trečdalis, 400 mln., Užsacharės Afrikos gyventojų. UNICEF duomenimis, dėl prastos higienos ir užteršto vandens regione kas valandą miršta maždaug 115 žmonių. Galite paskaičiuoti, kokio masto ta kasdienė pandemija, besitęsianti daugelį metų. Nekalbant apie maliariją, AIDS, tuberkuliozę, cholerą ir daugelį kitų ligų, pareikalaujančių milijonų gyvybių. Tad mūsų krašte dažni nusiskundimai išsausėjusiomis rankomis nuo dezinfekantų ar sunkumais bandant naktį užsisakyti maisto į namus yra palyginti menki nepatogumai, pasaulio privilegijuotųjų bėdos.

Rašant straipsnį, beveik visose 54-iose Užsacharės Afrikos valstybėse užfiksuota COVID-19 atvejų. Laiko klausimas, kada apie virusą praneš likusios keturios „sveikos“ šalys: Komorų salos, Lesotas, Sao Tomė ir Prinsipė ir Pietų Sudanas (pastarajame, tikėtina, trūksta pajėgumų, priemonių ir valios virusą nustatyti). Viruso infekcija iki šiol nustatyta daugiau nei 6 000 asmenų, jau mirė virš 200 žmonių ir 441 pasveiko. Į šiuos skaičius derėtų žiūrėti rezervuotai, turint omenyje, kad dėl kur kas menkiau išvystytos sveikatos apsaugos sistemos tyrimų galimybės yra dar labiau ribotos nei ekonomiškai pajėgesniuose pasaulio regionuose.

Tikėtina, kad dėl turimos patirties su plintančiomis ligomis bei pasimokę iš kovos su ebola, vos išaiškėjus pirmiems atvejams, daugelis Afrikos valstybių ėmėsi griežtų ir greitų priemonių: daugelis po pirmųjų atvejų uždarė išorės sienas, įvedė karantiną. Nigerijos sostinės mokyklos buvo uždarytos esant tik 8 atvejams visoje beveik 200 mln. gyventojų turinčioje šalyje. Uganda uždraudė vestuves, religinius susibūrimus, dar neidentifikavus nė vieno atvejo.

Ebolos neturėjusi, bet turistų gausiai lankoma Pietų Afrikos Respublika nedelsdama uždarė oro uostus orlaiviams ir keleiviams iš didelės rizikos šalių ir greitai atidarė 67 pravažiuojamus viruso testavimo punktus, kurie gali testuoti 30 000 kasdien. Uždrausta bėgioti, vedžioti šunis, pardavinėti cigaretes ir alkoholį, o to nesilaikantiems gresia kalėjimas ir didelės baudos. Dar vasarį tik ši ekonomiškai stipriausia regiono šalis ir Senegalas testavo galbūt sergančius, dabar, su Pasaulio sveikatos organizacijos pagalba, tai daro jau 47 valstybės iš 54. Pastebima, kad Afrikoje virusas plinta kol kas kur kas lėčiau nei kituose pasaulio regionuose. Spėjama, kad virusas žemyne piką pasieks vasarą. Yra nuomonių, kad virusas lėčiau plinta galbūt dėl to, kad Afrikoje, priklausomai nuo klimato zonos, karštas bei drėgnas arba karštas ir sausas oras, tačiau ryšys tarp viruso ir klimato dar nėra nustatytas.

Beveik visi užfiksuoti infekuotųjų atvejai kol kas – atvežtiniai. Tai primena pirminę Lietuvos situaciją. Tik atvežė juos ne savi, o užsieniečiai, dažniausiai baltosios rasės žmonės, taip kilo dar viena pykčio banga buvusiems kolonistams plačiąja prasme. Senegale pirmasis oficialiai patvirtintas užsikrėtimo atvejis – Prancūzijos pilietis, apsistojęs sostinės viešbutyje, Nigerijoje – Italijos, Kongo Demokratinėje Respublikoje – Belgijos. Manymas, kad prie užkrato plitimo daug prisidėjo kinai, nepasitvirtino. Nors jų aktyviai eksploatuojame regione gyvena ir dirba per vieną milijoną, daugiausia koronaviruso atvežėjų – iš Vakarų. Nepaisant to, ne tik baltiesiems, bet ir kinams gatvėse skanduojama: „Tu – koronavirusas.“ Kaip būdinga Afrikai, krizė apauga gandais. Kaip ir ebolos atveju, sklinda gandai, kad virusu specialiai užkrėsti afrikiečius Vakarams tikslinga. Su virusu kovojanti valdžia greitai imama kaltinti išdavikišku elgesiu, o gydytojams iškyla net mirtino susidorojimo pavojus.

Koks galimas koronaviruso pandemijos poveikio Afrikai scenarijus? Pirmiausia regiono likimas priklausys nuo didžiausių eksporto ir importo partnerių – ES, Kinijos, Indijos, JAV – sėkmės įveikiant virusą ir atsigaunant nuo pandemijos sukeltų pasekmių. Vien Kinijos ekonomikos sulėtėjimas ir kritusi naftos kaina per metus gali kainuoti 4 mlrd. JAV dolerių pajamų iš eksporto arba 0,3 proc. viso regiono BNP, skaičiuoja ekspertai. Grėsmė yra labai reali, turint omenyje, kad daugelis Afrikos valstybių gyvuoja priklausydamos nuo vieno kurio naudingojo resurso prekybos ir yra itin pažeidžiamos kainų svyravimo rinkoje. Tačiau pavojus neapsiriboja suirusia gavybos–prekybos grandine. Žemės ūkio ir gyvulininkystės produkcijos eksportui taip pat iškilo grėsmė ilgam sustoti. Pavyzdžiui, Namibija turėtų skubiai rasti naujų rinkų jautienos eksportui, Ruanda – kavai, Kenija – avokadams, PAR – citrusiniams vaisiams. Mes, Europoje, nustoję pirkti gėles, parklupdysime visą Kenijos ir Etiopijos ekonomikos sektorių.

Turizmas į Afriką pastaraisiais metais vis augo. 2018 m. žemyne apsilankė 67 mln. turistų, 7 proc. daugiau nei metais anksčiau, taip regionas patenka į antrą pagal turistų skaičiaus augimą vietą tarp regionų. Tad priklausomai nuo to, kaip seksis žemyne užkardyti viruso plitimą, priklausys didelis ekonominis sektorius daugeliui saugesnių valstybių. Blogiausiu atveju, išsigandę suirutės bei likti be padorios medicinos prieigos, jau galintys keliauti tikriausiai rinksis patikimesnius šiltuosius kraštus.

Jei koronavirusas plis eksponentine progresija, sunku net įsivaizduoti humanitarinės krizės apimtis ir chaosą, kuris gali ištikti jau nualintas žlugusias valstybes, tokias kaip Pietų Sudanas, Somalis, Čadas. Jei kova su koronavirusu užtruks ilgai ir bus neefektyvi tiek pasaulyje, tiek regione, tai silpnas Užsacharės Afrikos valstybes, kurių yra dauguma, parklupdys ir dar galbūt ne vienetai, o dešimtys jų taps žlugusios. Tai reiškia, kad valdžia nesugebės užtikrinti tvarkos ir esminių valstybės funkcijų vykdymo.

Tokiose valstybėse įsivyraus chaosas, prasidės humanitarinė krizė, sustos bet kokia ekonominė raida, dar daugiau milijonų žmonių bus nustumti į santykinį ar absoliutų skurdą, vyks daugiau ar mažiau organizuotas konfliktas su valdžia, valstybės praras skolintojų pasitikėjimą, didės infliacija, ir taip silpnos valstybės institucijos nebesugebės bent minimaliai rūpintis sveikatos apsauga, švietimu, socialine apsauga. Valstybės bus priverstos dar daugiau skolintis, nors jau dabar daugelio skola viršija BNP. Tik kas joms norės skolinti, esant visuotinei recesijai, kai ir skolų mokumui bus iškilusi rimta grėsmė. Kraštutiniu atveju įsikiš Tarptautinis valiutos fondas (TVF) ir „gelbės“ bankrutuojančias šalis. Tik, deja, istorija rodo, Afrikos šalims TVF ir Pasaulio banko „gelbėjimas“ ne kartą smarkiai atsirūgo.

Jau dabar yra žinių, kad kai kur, pavyzdžiui, Ganos sostinėje Akroje, imant tuštėti bankomatams, prasideda gyventojų panika. Kaip visada, atsiranda agresyviai už išgyvenimą nusiteikusių kovoti vyrų, nebijančių oficialių struktūrų. Globalios Šiaurės valstybės, kurios pačios bus atsidūrusios recesijoje, reikalingos humanitarinės pagalbos negalės teikti. Išsipildžius blogiausiam scenarijui, prasidės dar nematyto masto migracija Europos link, masiškai nelegaliai bus kertamos sienos ir desperatiškai rizikuojama gyvybėmis. Tai kraštutinai blogas scenarijus, kuris tikriausiai neišsipildys. Bet pasaulinė pandemija yra gera proga vėl prisiminti, kad Afrika – itin problemiška Europos kaimynė ir esame labiau susiję su ja, nei kartais norėtume manyti.

Koronaviruso didelio paplitimo scenarijaus tikimybę patvirtina RAND tyrimų centro vertinimas, kad iš 25 pandemijos pažeidžiamiausių valstybių 22 yra Afrikoje. Jas tokiomis pažeidžiamomis daro alinantys konfliktai, kitos nuolatinės ar periodinės bėdos, tokios kaip sausros. Dauguma šių šalių rikiuojasi žemiau Sacharos nuo Afrikos Vakarų kranto iki vadinamojo Afrikos rago Rytuose, kuriame yra Somalis. Sienų pralaidumas šiose valstybėse riziką plisti pandemijai daro dar didesnę. „Didžiausią susirūpinimą kelia viruso plitimo potencialas silpniausią sveikatos sistemą turinčiose valstybėse“, – sakė Pasaulio sveikatos organizacijos vadovas Tedrosas Adhanomas Ghebreyesusas, kuris pats yra iš Etiopijos.

Dabartiniame kontekste atrodytų gera žinia ta, kad viso labo 3 proc. visų Užsacharės Afrikos gyventojų amžius didesnis nei 65 metai. Žinant, kad šioje amžiaus grupėje mirštamumas nuo viruso didžiausias, žemynui COVID-19 visuotinis paplitimas atsieitų „tik“ 40 mln. mirčių iš viso milijardo. Deja, jaunesni žemyno gyventojai dažnai serga lėtinėmis ligomis, o tokiems žmonėms koronavirusas tampa mirtingai grėsmingas. Iš 39 mln. ŽIV užsikrėtusių žmonių visame pasaulyje net 70 proc., t. y. 26 mln. gyvena Užsacharės Afrikoje. Tai sudaro nuo 5 iki 15 proc. visos populiacijos, pavyzdžiui, Mozambike, Zimbabvėje, Kenijoje, Botsvanoje. Ir tai tik ŽIV, ką jau kalbėti apie maliariją, tuberkuliozę, cholerą ir kitas ligas, kurios ir taip kėsinasi į šimtus milijonų gyvybių.

Vertinant sveikatos sistemų pajėgumus, situacija regiono valstybėse labai skirtinga. Apskritai prieiga prie bet kokios medicininės priežiūros ir pagalbos daugelyje valstybių, ypač kaimiškuose regionuose, sunkiai galima. Intensyvios terapijos lovos, plaučių ventiliavimo aparatai ir kitos priemonės yra tikra retenybė. 20 mln. gyventojų turinčiame Malavyje, valstybėje, kuri viena iš paskutinių pasaulyje aptiko virusą, yra tik 25 intensyvios terapijos lovos ir tik 7 aparatai plaučiams. Kenijoje – 130 lovų, 150 apmokyto personalo 50 mln. gyventojų turinčioje šalyje. Bene geriausia situacija yra Pietų Afrikos Respublikoje, ji yra pasiekusi aukščiausią regione medicininės priežiūros lygį. Čia apie 7 000 intensyvios terapijos lovų, to turėtų pakakti, kad bent jau iš dalies būtų suvaldyta epidemija.

Visur susiduriant su opia problema – gydytojų pajėgumų ir jų apsaugos trūkumu, tas pats nutiks ir Afrikoje, tik didesniu mastu. Ir taip nepakankamas gydytojų skaičius bus kritiškai mažas, kai viruso plitimas pasiekus piką. Turint omeny nepakankamas apsaugos priemones, sumažėjęs gydytojų skaičius Užsacharės Afrikoje sukels rimtų bėdų. Ebolos atveju nemaža dalis epidemiją stabdančių gydytojų atvyko iš svetur. Situacijai Vakaruose reikalaujant visu pajėgumu pasitelkti gydytojus, Afrikai šiuo būdu niekas neskubės tiesti pagalbos rankos.

Afrikos šalims nepadeda ir kai kurie tradiciniai papročiai. Štai Ganoje nepaspausti rankos galima tik priešui. Kaip žmonėms per naktį imti ir prilyginti visus priešams? Kuo staiga pakeisti paprotį burtis į gausias laidotuves? Laidotuvės su raudomis ir ilgomis atsisveikinimo ceremonijomis taip pat yra gili tradicija. Panašiai ir su vestuvėmis bei mišiomis, kurios daug kur jau uždraustos. Išimtis – Tanzanija, kur prezidentas Johnas Magufuli, uždrausdamas ugdymą ir kitus sambūrius, paliko išimtį bažnyčioms ir mečetėms, nes, jo manymu, tai vietos, kuriose vyksta tikrasis gijimas.

Tai kas gi gali padėti Afrikai išvengti juodojo scenarijaus? Pirmiausia tai priklausys nuo situacijos Kinijoje ir Vakaruose. Net jei viruso užkardymas pačioje Užsacharės Afrikoje nebus efektyvus, sveikatos sistemos „užlūš“ ir COVID-19 nusineš milijonus gyvybių, dar daugiau bėdų sukels suirusios gavybos–prekybos grandinės, išaugęs nedarbas, skurdas, kitos ligos, neramumai ir įvairaus tipo smurtas. Labiausiai kentės pažeidžiamos grupės: moterys, vaikai, seneliai, sergantys.

Kiekvieno išsilavinusio asmens mirtis, taip pat ir gydytojo, bus tikras nuostolis valstybėms. Greitesnis Kinijos, ES, JAV ir kitų investuojančių šalių atsigavimas leistų pristabdyti recesiją Afrikoje, kur pastaruoju metu BVP augo daugiau nei kituose pasaulio regionuose. O jei žemynas bus santykinai saugus nuo viruso, vėl grįš turistų srautai. Paties viruso plitimo scenarijus kol kas nėra aiškus, nežinant, kaip šis virusas reaguoja į klimatą, taip pat, ar bus mutacijų. Tai, kad Afrikoje urbanizacija ir žmonių tankis apskritai nėra toks didelis kaip Azijoje ar Vakaruose, yra pliusas. Žmonės natūraliai izoliuoti ten, kur nėra kelių: kaimiškos vietovės daug kur sunkiai pasiekiamos. Nereiktų nuvertinti ir žmonių pastangų saugotis viruso esamomis sąlygomis. Ligų paplitimas ir ypač Vakarų bei Centrinėje Afrikoje ebolos pamokos nenueis veltui ir jau naudojamos šįkart. Telieka labiausiai pasaulyje viruso ir jo pasekmių pažeidžiamiems Afrikos žmonėms palinkėti ištvermės ir sėkmės. Jų prireiks.

Perspausdinta iš lrt.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.