Valentinas Beržiūnas. Ar mes iš tiesų pasiruošę kovai su COVID-19?

Pasaulis grumiasi su koronavirusine infekcija (COVID-19). Vienos šalys kovoja sėkmingai, kitos – ne taip. Kaip šiame kontekste sekasi Lietuvai?

Kinijos Uhano mieste 2019 m. gruodį pradėjusi plisti COVID-19 liga paralyžiavo pasaulį. 2020 m. kovo 11 d. Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) koronavirusinės infekcijos plitimą įvardijo pandemija, o kovo 13 d. paskelbė, kad pandemijos centru tapo Europa.

Kovodamos su koronaviruso plitimu nemaža dalis Senojo žemyno valstybių paskelbė karantinus. Tiesa, būta išimčių. Štai, Švedija ir Baltarusija nesiėmė griežto žmonių judėjimo ribojimo. Vertinti, ar ši strategija gera, kol kas per anksti.

Kovos su COVID-19 liga sprendimų paieškos taip pat nevienodos. Yra teigiančių, kad karantinas tėra laikinas sprendimas, o vienintelis efektyvus kovos su koronavirusine infekcija būdas – atskirti pažeidžiamus ir pagyvenusius žmones nuo likusios populiacijos, kuriai reikia sąmoningai leisti persirgti COVID-19.

Antraip tol, kol nebus sukurta vakcina, ligos protrūkiai kartosis, tad skelbti karantinus reikės vėl, o tai gali padaryti didelę žalą ekonomikai.

Vis dėlto strategija visai nekovoti su koronavirusu – rizikinga. Ją pasirinkusios šalys priverstos anksčiau ar vėliau nuo šios strategijos atsitraukti. Štai, Jungtinės Karalystės vyriausybė iš pradžių galvojo nekovoti su COVID-19. Manyta, kad, kai koronavirusine infekcija prasirgs 60 proc. šalies gyventojų, visuomenėje atsiras vadinamasis „bandos imunitetas“, kuris apsaugos rizikos grupei priklausančius asmenis, nes juos sups ligai atsparūs žmonės.

Strategiją teko koreguoti. Paskaičiuota, kad sunkių susirgimų COVID-19 liga skaičius šalyje gali smarkiai viršyti sveikatos apsaugos sistemos pajėgumus, o ligos plitimo masto trumpame laikotarpyje suvaldyti nepavyksta.

Valstybėse, neįvertinusios koronaviruso grėsmės pakankamai rimtai, COVID-19 liga plito eksponentiškai. Siekiant suvaldyti plitimą, karantino priemonės – neišvengiamos. Tačiau Italija, Ispanija laiku nepaskelbė karantinų. Pastaruoju metu koronaviruso užsikrėtimų banga ritasi ir per Šiaurės Ameriką. Prognozuojama, kad JAV koronavirusas gali nusinešti nuo 100 iki 240 tūkst. gyvybių. Visai kitokia padėtis Azijoje, kur epidemija valdoma taikant visas įmanomas epidemiologines ligos kontrolės priemones.

Kova su COVID-19 liga Lietuvoje

Tarptautiniame kontekste, analizuojant Lietuvos reakciją į COVID-19 krizę, yra teigiamų ir neigiamų aspektų.

Svarbu, kad mūsų valdžia nelaukė, kol padėtis taps kritine. Dar anksti spręsti, tačiau, vadovaujantis Sveikatos apsaugos ministerijos (SAM) skelbiama statistika apie COVID-19 ligos plitimą Lietuvoje, greiti ir griežti Vyriausybės sprendimai pasiteisino. Tikėtina, tai leis išvengti gydymo įstaigų perkrovimo, sunkiai sergantieji COVID-19 liga sulauks pagalbos ir bus išvengta didelio aukų skaičiaus.

SAM sulaukė kritikos, kad Lietuvoje trūksta priemonių kovai su COVID-19 – plaučių ventiliatorių, respiratorių, apsauginių kostiumų ir t. t. Pažymėtina, kad šiuo metu su priemonių stygiaus problema susiduria net ir turtingos Vakarų valstybės.

Tuo tarpu Lietuvą pasiekia vis daugiau siuntų su apsaugos priemonėmis, kurių, tikėkimės, užteks visiems. Maža to, pagal tam tikrus kriterijus, tarkime, lovų skaičių intensyvios terapijos skyriuose 100 tūkst. gyventojų, Lietuva niekuo nenusileidžia išsivysčiusioms pasaulio valstybėms.

Vertinant testavimo apimtis Lietuvoje, reikia atkreipti dėmesį į kelis aspektus. Visų pirma, testavimas COVID-19 negydo. Jei valstybėje paskelbtas karantinas, visi – ar tai būtų sergantieji, ar sveiki – privalo vengti socialinių kontaktų ir laikytis kitų nurodymų bei rekomendacijų. Jei atsakingai elgtis skatina tik žinojimas, kad esi užsikrėtęs COVID-19, vadinasi, trūksta ne testavimo, bet pilietiškumo.

Antra, remiantis PSO duomenimis, kur kas už Lietuvą turtingesnės ir stiprią farmacijos industriją turinčios Europos valstybės, pavyzdžiui, Danija, nevykdė didelės apimties visuomenės testavimo dėl COVID-19. Visuotinis testavimas – labai brangus, maža to, reikalauja daug laiko ir kitų resursų. Racionalus sprendimas – reprezentatyvus populiacijos testavimas.

Tai leistų gauti pakankamai išsamios informacijos apie COVID-19 paplitimą visuomenėje (pvz., kokioms amžiaus grupėms priklausantys asmenys – daugiausiai apsikrėtę ir pan.) bei tinkamai pasirengti prognozuojamai pasikartojančiai šios ligos bangai, nenustumiant ekonomikos į gilią recesiją.

Pagaliau, testavimas Lietuvoje šiuo metu – santykinai didelis, nepaisant to, kad kitų pasaulio šalių ištekliai daug didesni. Tai, kad optimalus krizės valdymas užtikrinamas disponuojant ribotais ištekliais, yra puikus situaciją koordinuojančių institucijų vadybos pavyzdys.

Tiesa, yra dalykas, su kuriuo privalu sutikti. COVID-19 ligos plitimas Lietuvoje nebuvo efektyviai sustabdytas per pirminį židinį – grįžusius iš užsienio.

Vyriausybei iš tiesų reikėjo griežčiau pasižiūrėti į valstybės sienų uždarymą. Viena buvo leisti sugrįžti tautiečiams, kurie neturėjo kur apsistoti viešėdami ir atostogaudami užsienyje, kita – leisti parvykti žmonėms, kurie užsienio šalyse turi vienokią ar kitokią gyvenamąją vietą. Pasaulis nebūtų sugriuvęs, jei dalis tautiečių būtų sugrįžę mėnesiu ar kitu vėliau, kai galimai būtų prasirgę COVID-19 infekcija ir neplatintų jos Lietuvoje. Tai – pamoka ateičiai.

Krizinė komunikacija

COVID-19 ligos plitimas Lietuvoje sukėlė diskusijų bangą. Komentuodamas padėtį Baltarusijoje, prezidentas Gitanas Nausėda pažymėjo, kad situacija Baltarusijoje – blogesnė, nei oficialiai skelbiama. Baltarusijos prezidentas Aleksandras Lukašenka netruko sureaguoti. Lietuvos prezidentui jis patarė „užsiimti savo virusu“, pridurdamas, jog Baltarusija „nieko neslepia“.

Įdomu tai, kad Švedijos G. Nausėda nekritikavo, nors šioje šalyje susirgimų ir mirčių nuo COVID-19 ligos skaičius santykinai didelis. Tad kyla klausimas, koks buvo šio G. Nausėdos pasisakymo tikslas?

Diplomatinių santykių su Baltarusija tokie komentarai atšildyti nepadeda, nors kadencijos pradžioje G. Nausėda kalbėjo apie santykių su Minsku perkrovimą. Veikiau, taip norėta atkreipti į save dėmesį ir atrasti savo vaidmenį COVID-19 ligos valdyme, nes ši krizė vis labiau verčia abejoti prezidento institucijos būtinybe.

Pamokymams dabar tikrai ne pats tinkamiausias laikas. Kai pagrindine užduotimi tampa realios krizės suvaldymas, ši taisyklė turėtų galioti tiek užsienio, tiek vidaus politikoje.

Galimybė pasinaudoti šia krize politinei reklamai vilioja įvairių valdžios lygmenų atstovus. Per pastarąsias kelias savaites infektologais, reanimatologais, epidemiologais, puikiai išmanančiais, kaip suvaldyti COVID-19 plitimą, tapo įvairių profesijų atstovai – merai, komunikacijos ekspertai, politologai, šeimos gydytojai ir t. t. Neaišku, kur šie „ekspertai“ buvo sausį ar vasarį, kai krizė tik brendo?

Na, o žvelgiant į kai kurių miestų merų komentarus viešojoje erdvėje, kyla klausimas, ar visuomenės labui jie negali padaryti kitų naudingų darbų? Pavyzdžiui, pasirūpinti, kad ligoninės, kurių steigėjos ir yra savivaldybės, būtų aprūpintos visomis būtinomis apsaugos priemonėmis.

Nė viena krizės suvaldymo teorija ir nė vienas krizių valdymo specialistas nesutiks, kad apie krizę gali komunikuoti kas tik panorėjęs.

Vienas iš sėkmingos kritinės situacijos pažabojimo elementų – komunikacija iš vieno, aiškiai apibrėžto ir visa prieinama informacija disponuojančio centro. Valstybės lygmens krizės akivaizdoje toks centras turi atspindėti visos valstybės lygmenį.

Ką tai, paprastai tariant, reiškia? Kritiniu metu visuomenė privalo labiausiai įsiklausyti ir laikytis būtent centrinės valdžios nurodymų. Kai Jungtinės Karalystės premjeras Borisas Johnsonas atsidūrė ligoninėje dėl COVID-19, ne Londono meras ir ne opozicijos lyderis, o karalienė – simbolinė valstybės lyderė – kreipėsi į tautą, ragindama britus laikytis valdžios nustatytų taisyklių.

Lietuvoje bandyta pasielgti priešingai. Įsibėgėjus krizei, siekta nušalinti SAM ministrą Aurelijų Verygą, atsakingą už krizės valdymą, ir į jo vietą paskirti kitą Vyriausybės narį ar kariuomenės atstovą. Pasitelkus visuomenės informavimo priemones, visuomenėje bandyta pasėti abejonę A. Verygos darbu, nepaisant to, kad tam nebuvo jokio objektyvaus pagrindo. Organizuota plataus masto informacinė ataka, kurios smaigalyje atsidūrė buvę ir esami valstybės vadovai, politikai, visuomenės nuomonės formuotojai, dalis gydytojų, žurnalistai ir t. t. Pastangas vainikavo opozicinių partijų bandymas Seime sabotuoti sprendimą dėl priedų prie koronaviruso židiniuose dirbančių gydytojų atlyginimų, prisidengiant sveikatos priežiūros darbuotojų interesų gynimu.

Krizės metu kelti paniką, skleisti dezinformaciją arba sąmoningai kiršinti visuomenę – neatsakinga ir netgi pavojinga. Kaip bevertintume valdžią ir jos sprendimus, jei nepasitikėsime valdžia ir nepaisysime jos nurodymų, krizė gilės ir tęsis neribotą laiką. Tai bus pražūtinga ekonomikai, jau nekalbant apie valstybės piliečių sveikatą.

Perspausdinta iš delfi.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.