Mažvydas Jastramskis. Idealus Lietuvos prezidentas

Pandemija Lietuvoje turėjo šalutinį efektą – iššaukė diskusijas, ką turėtų daryti mūsų prezidentas.

Pagal konstitucines galias, Lietuvos prezidentas yra savotiškas politinės sistemos arbitras, o kartais ir vartų sargas. Jis turi teisę vetuoti įstatymus ir juos siūlyti, nominuoja aukšto lygio pareigūnus, tvirtina vyriausybę ir kartu su ja vykdo užsienio politiką. Kitose politikos srityse, pavyzdžiui, sveikatos apsaugoje ar krizių valdyme, prezidentui kompetencijų nenumatyta.

Gitanas Nausėda iki šiol savo veiksmuose Konstitucija rėmėsi nuosekliai ir iš joje apibrėžtų rėmų neišlipo.

Bene ryškiausias jo veiksmas per pandemiją buvo kritika Seimui, kai parlamentarai nesugebėjo sutarti dėl medikų atlyginimų didinimo. Gana negrabi kritika – nenurodant konkrečių priemonių, flirtuojant su tvirta ranka („man visiškai neįdomu“) ir nevengiant populizmo („visi kalti“).

Nepaisant to, kad pačios kritikos turinys buvo kritikuotinas, prezidentas čia darė tai, ko iš jo ir reikėtų tikėtis pagal konstitucinį modelį. Jis veikė kaip papildomas saugiklis įstatymų leidybai.

Bet visuomenei to neužtenka.

Socialiniuose tinkluose populiarūs juokeliai apie dingusį valstybės vadovą. Jie remiasi į, panašu, atitinkamai populiarią prielaidą, kad prezidentas krizės metu turėtų imtis aktyvios politinės lyderystės.

Geriausiai šią prielaidą konkretizavo Andrius Tapinas, kuris pateikė Nausėdai eilę pasiūlymų, ką šis galėtų dabar veikti – nuo visuomeninių iniciatyvų telkimo iki Seimo didžiausių frakcijų lyderių susodinimo prie vieno stalo.

Idėją, kad prezidentas turi galimybių veikti lanksčiau ir aktyviau dalyvauti politikoje, galima paremti ir akademiniais darbais. Tiesa, nagrinėjančiuose ne pandemiją, bet pusiau prezidentines sistemas. Jų tyrėjai Tapio Raunio ir Thomasas Sedelius (2017) pastebi, kad Lietuvos prezidento galių reguliavime stokojama apibrėžtumo. Ypač koordinuojant vykdomosios valdžios veiklą.

Nuo konkrečios asmenybės, jos politinės valios ir paramos jai (tautos – duota, partijų – galima išsikovoti ar susitarti) priklauso, ar tas neapibrėžtumas pereis į prezidento iniciatyvas.

Kitaip tariant, skirtingai nei parlamento ir vyriausybės atvejais, tai, kokias funkcijas atliekančią ir kiek galingą turime prezidento instituciją, stipriai priklauso nuo konkretaus žmogaus. Kiekvienas prezidentas į postą atsineša savo politinę patirtį, charakterį, programą, galių matymą.

Kai kurie, būna, neatsineša (beveik) nieko.

Nepaisant to, kad Algirdas M. Brazauskas kelis metus galėjo remtis į Lietuvos demokratinės darbo partijos (LDDP) daugumą Seime, prezidento pareigas ėjo pasyviai. Jis nebuvo inicijuojantis lyderis, užsiėmė simbolinėmis funkcijomis, susikoncentravo į užsienio politiką. Čia esama panašumo su Nausėda.

Bet, anot Laimono Talat-Kelpšos (1996), Brazauskas kartu buvo ir „prezidentas pasalūnas“ – reaguojantis lyderis, gerai besiorientuojantis esant spaudimui, kritinėse situacijose.

Kai 1996 metais po bankų griūties įvyko vyriausybės krizė, Brazauskas sureagavo ir „nuėmė“ ministrą pirmininką Adolfą Šleževičių.

Valdas Adamkus iš JAV atsivežė stipraus prezidento viziją. Pirmoje jo kadencijoje atrodė, kad šiaip jau vidutinių galių Lietuvos prezidentas judės link Prancūzijos modelio, kuriame premjeras įprastai yra šešėlyje. Adamkus ėjo į konfliktą su Gediminu Vagnoriumi ir sugebėjo laimėti. 2000 metais jis ėmėsi iniciatyvos, kad suburtų sau palankią „Naujosios politikos“ koaliciją.

Bandymas truko neilgai. Tačiau kuo jau kuo, o politinės iniciatyvos stoka Adamkaus apkaltinti negalėjome.

Rolando Pakso laikais iniciatyva išvirto į krizę. Pamatėme, kas atsitinka, kai Lietuvos prezidentu išrenkamas silpnas, bet užsispyręs politikas su anti-sisteminiais siekiais ir neaiškiais ryšiais.

Jau pirmas dešimtmetis parodė, kad skirtingų asmenybių rankose prezidentūra gali tapti reaguojančia, kuriančia, destruktyvia. Lyg institucinis molis, minkomas pagal situaciją ir prezidento gebėjimus.

Bet ryškiausiai prezidento postą apibrėžė Dalia Grybauskaitė. Ir gal dėl tam tikro kontrasto su ja Nausėda dabar susilaukia kritikos.

Grybauskaitės valdymo metais prezidento (neformalios) galios plėtėsi pamažu, bet užtikrintai. Iš vyriausybės buvo kone visiškai perimta užsienio politika. Nors ne visos iniciatyvos čia pasiteisino, visgi Grybauskaitė ne tik reagavo į tarptautinę situaciją, bet ir turėjo asmeninį požiūrį, kūrė precedentus; pagal Tomą Janeliūną (2019), ilgainiui suformavo savo doktriną.

Raunio ir Sedelius (2017) pastebi, kad prezidentė perėmė kai kuriuos vyriausybei priklausančius barus, tokius kaip ES politika. Įtaka vyriausybei daryta per neformalius koordinavimo mechanizmus – pavyzdžiui, vykdavo reguliarūs, savaitiniai susitikimai su premjeru. Galiausiai, Grybauskaitė gebėjo įsiterpti ir į vyriausybės formavimą, sudėties patvirtinimą traktuodama kaip griežtą filtrą, netgi išsiderėdavo savo ministrus (Rokas Masiulis).

Kalbant apie politinę programą, Grybauskaitė ne visais klausimais reikšdavo nuomonę. Tačiau ji turėjo viešosios politikos sritis, kuriose jautėsi gerai – be užsienio politikos, tai buvo valstybės skaidrinimas. Mažai kas abejojo jos ekonominėmis pažiūromis, parama fiskalinei drausmei.

Nieko keisto, kad po Grybauskaitės dešimtmečio kyla klausimų apie prezidento rolę. Ypač juos išryškina krizė.

Nes lyginant su kitais prezidentais, Nausėda bene labiausiai primena pasyviąją Brazausko pusę.

Jis į postą neatsinešė ryškios lyderystės. Nei inicijuojančios, nei reaguojančios. Nepasižymi itin gerais (ar blogais) santykiais su viena ar kita partija. Neturi aiškios politinės programos ir akcentų; burtažodis „gerovės valstybė“ visgi nesiskaito, jei nėra palydimas priemonių plano. Ir bent jau iki šiol nedemonstravo polinkio aktyviau išnaudoti neformaliąsias galias.

Kitaip tariant, Nausėda į prezidentūrą neatsinešė beveik jokio politikos turinio.

Ir todėl jis tampa geriausiai Konstituciją atitinkančiu prezidentu. Lyg kalkiniu popieriumi, kurį pridėję prie modelio, galime nusibraižyti grynąsias institucijos savybes. Neatmieštas asmens ar iniciatyvos.

Lietuvos prezidentas, bent jau pagal formalųjį valdžių modelį, kartais vetuoja įstatymus, apie juos išsako nuomonę. Neturi aiškesnės politinės programos, nes juk yra nepartinis, politiškai nešališkas (realybėje visi prezidentai iki Nausėdos buvo šališki).

Retkarčiais susitinkantis su vyriausybės nariais, bet be pretenzijų į nuolatinį veiksmų koordinavimą. Dažniausiai be didesnių diskusijų tvirtinantis ministrų pareigybes ir aktyviai nereaguojantis į krizes, nes taip Konstitucijoje neparašyta. Tęsiantis užsienio politiką, į kurią jį įspraudžia struktūra.

Gitanas Nausėda yra idealus Lietuvos prezidentas. Nepartinis, nepolitinis, taigi, ir neinicijuojantis prezidentas.

Perspausdinta iš delfi.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.