Linas Kojala. Rinkimai pandemokratijos metu – negalima suklysti

Gyvename laikais, kuriuose demokratija virsta emokratija. Taip mano britų istorikas Niallas Fergusono, teigiantis, jog politinis procesas tampa neracionalus ir persunktas emocijomis, todėl kliba pačios liberalios demokratijos pamatai.

Šios mintys, išreikštos vos prieš kelerius metus, jau dabar atrodo kiek pasenusios. Panašu, kad įvairias visuomenę formuojančias tendencijas jau netrukus turėsime vertinti suskirstę į du etapus – prieš pandemiją ir po pandemijos. Tai, kas vyko iki COVID–19, atrodys šiek tiek archajiška ir praradę aktualumą.

Todėl dabar reikia svarstyti ne apie tai, ar demokratiją pakeis emokratija, o kokia bus naujoji pandemokratija.

Diskusijų, koks bus pokyčių mastas, netrūksta. Viena pusė skalambija varpais ir teigia, kad pasaulis niekada nebebus toks, kaip anksčiau. Turėsime mažiau keliauti į biurus, nes daugybę funkcijų per trumpą laiką išmokome atlikti nuotoliniu būdu; mažiau skraidysime lėktuvais; vyks mažiau masinių renginių.

Kiti gi, priešingai, mano, kad jokia revoliucija neįvyks. Taip, kurį laiką teks prisitaikyti prie naujovių ir didesnio atsargumo, bet ilgainiui viskas sugrįš į savas vėžes.

Kad ir kuri pusė teisi, akivaizdu, jog demokratinis procesas turės adaptuotis. Pavyzdžiui, bent jau artimiausius metus ar pusantrų rinkimų procesas turės vykti šiek tiek kitaip.

Pandemokratija vers prisitaikyti visus: ir tuos, kurie sieks politinių postų, mat rinkiminės kampanijos bus lėtesnės bei mažiau žaismingos; ir tuos, kurie balsuos, mat, kad ir kaip bežiūrėsi, rinkimai yra masinis ir riziką keliantis renginys.

Tą jau galime matyti praktikoje. Pietų Korėja tapo pirmąja demokratine valstybe, surengusia nacionalinius parlamento rinkimus balandžio viduryje.

Imtasi daugybės atsargumo priemonių: balsavimo patalpos buvo reguliariai dezinfekuojamos; prieš įeinant į jas buvo tikrinama visų rinkėjų temperatūra; visi turėjo dėvėti apsaugines kaukes ir pirštines; leista balsuoti netgi tiems, kurie laikėsi karantino – tiesa, tik tam tikru specialiai numatytu laiku.

Rezultatai – puikūs; balsavo net 29 milijonai pietų korėjiečių, arba 66 proc. visų rinkėjų. Tai – didžiausias aktyvumas per beveik tris dešimtmečius.

Lenkija šios sėkmės istorijos nepakartojo. Šioje šalyje vakar turėjo vykti prezidento rinkimai. Susiklostė paradoksali situacija: rinkimai formaliai nebuvo atšaukti ar atidėti, nes dėl to politinis sutarimas nebuvo pasiektas. Bet faktiškai balsavimas nevyko ir jau artimiausiu metu bus paskelbtas kaip niekinis.

Tą sąlygojo daugybė aplinkybių. Valdantieji norėjo rinkimus surengti kuo greičiau, mat perrinkimo siekiančio Andrzejaus Dudos populiarumas yra išaugęs; be to, akivaizdu, kad demokratinei sistemai bet koks iškritimas iš ritmo yra keliantis pavojų.

Kita vertus, daugiau nei du trečdaliai Lenkijos gyventojų nuomonių apklausose, taip pat ekspertai, politiniai lyderiai reikalavo rasti išeitį, mat netinkamai pasirengus, būtų pernelyg rizikuojama.

Neįtikinantys buvo ir planai vos per kelias savaites sukurti sistemą, kuri leistų beveik 40 milijonų gyventojų valstybėje balsuoti vien tik paštu – būtų kilę daugybė nuogąstavimų dėl skaidrumo ir rezultatų patikimumo.

Tad šiuo atveju sprendimas atidėti rinkimus, net ir priimtas chaotiškai, yra geresnis, nei rizika suklysti. Kadangi balsavimas planuojamas artimiausiu metu, veikiausiai liepos ar rugpjūčio mėnesiais, išspręsti problemas bus pakankamai laiko.

Tai turėtų būti pamoka kitoms valstybėms, įskaitant ir Lietuvai, jog rinkimai pandemokratijos sąlygomis nėra rutininiai; jiems reikia rengtis prisimenant ir įprastus iššūkius, tokius kaip galimas trečiųjų šalių kišimasis, ir naujus, susijusius su sveikatos grėsmėmis. Kuo anksčiau apie tai galvosime, tuo mažiau liks terpės nedovanotinoms klaidoms.

Perspausdinta iš lrt.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako