Kęstutis Girnius. Konservatoriams reikia tikro pirmininko

Kai kurie dalykai kartojasi. Kovo mėnesį konservatorių vadovas Gabrielius Landsbergis iškilmingai pranešė, kad Ingrida Šimonytė ves partijos sąrašą rudens Seimo rinkimuose, o pergalės atveju vadovaus Vyriausybei.

Jis negailėjo gražių žodžių Šimonytei. Jo nuomone, „Ingridos partija – tai beveik pusė milijono žmonių, kuriuos vienija bendras požiūris į Lietuvą“. Jei Ingridos partija turi pusę milijono žmonių, tai Gitano turėtų daugiau negu milijoną, bet to neminėjo Landsbergis.

Pernai po antrojo prezidento rinkimų rato Landsbergis, nepasitaręs su Šimonyte, kalbėjo panašiai, pareiškė, kad ją pakvies būti pirmąja konservatorių sąraše kitų metų Seimo rinkimuose ir pergalės atveju formuoti būsimąją Vyriausybę.

Šiais savo pasisakymais jis nuoseklus. Deja, to nuoseklumo nematyti svarbiausiu reikalu. Jei Šimonytė buvo konservatorių kandidatė į prezidentus, jei ji dabar vadovaus sąrašui ir labiausiai tinka perimti premjero postą, ji turėtų būti partijos pirmininkė. Taškas.

Savo pasisakymais Landsbergis duoda suprasti, jog pats nujaučia, kad ji gebėtų geriau vadovauti partijai rinkimuose ir valdant šalį. Tačiau jis lieka įsikibęs į partijos pirmininko posto.

Kartojasi ir mano raginimai. Pernai birželio pradžioje siūliau Landsbergiui atsistatydinti. Dar anksčiau kai jis buvo kviečiamas tapti konservatorių pirmininku, aš vyliausi, kad jis susiprastų, jog jis nesubrendęs tokiam darbui, kad gali iš senelio paveldėti sodą, knygas ir kitus objektus, bet ne politinės partijos vadovavimą.

Deja, jis to nepadarė, o išrinktas partijos pirmininku, jis dar metus liko Briuselyje, nors manytum, kad naujam pirmininkui būtų buvę svarbu skubiai perimti partijos vadovavimą, tartis su partiečiais, išklausyti jų patarimų, rengtis artėjantiems rinkimams. Bet kitos taisyklės galioja tiems, kurie gimsta karališkoje šeimoje.

Landsbergis nėra iškrėtęs jokių šunybių, nėra įsivėlęs į skandalus, bet negana partijos vadovui nesusitepti, laikytis elementarių politikos etikos taisyklių. Vadovas turi vadovauti, arba pasikliaujant dabarties žargonu, lyderis turi lyderiauti. Bet nematyti tos lyderystės net su padidinimo stiklu.

Būtų klaidinga teigti, kad jis viešumoje nematomas. Bet Landsbergis matomas ne dėl to, kad jis pasako ką nors naujo ar reikšmingo, bet dėl to, kad žiniasklaida į jį kreipiasi kaip į partijos pirmininką, o privalu leisti opozicijai tarti savo žodį.

Jo pirmtakai Vytautas Landsbergis ir Andrius Kubilius buvo tikri vadovai, turėjo tvirtus, aiškius įsitikinimus, formavo partijos politiką. Nebuvo abejonių, kad, reikalui esant, jie tars lemiamą žodį. Abu buvo nepopuliarūs, bet tą nepopuliarumą didele dalimi sukėlė jų politinės nuostatos ir veiksmai. Gabrielius yra publikos labiau mėgstamas. Bet kokios yra jo nuostatos, kokie jo įsitikinimai, kur jis ketina vesti konservatorių partiją, labiau į dešinę ar į kairę? Mažai kas žino, gal net jis pats.

Lietuvai pergyvenant savo didžiausią krizę po nepriklausomybės atgavimo, Vyriausybė griežia pirmuoju smuiku, minimaliai, jei iš vis, pasitardama su prezidentu ar opozicijos partijomis. Vieni jos nutarimai reikalingi ir naudingi, kiti sunkiai dera su konstitucijos užtikrintomis žmogaus teisėmis. Nors reikėtų priešintis stiprėjančioms vienvaldystės tendencijomis, konservatoriai negeba to daryti. Atsakomybė tenka partijos pirmininkui, reikia realių veiksmų ne tik užuominų, kad Konstitucija gal yra pažeidžiama.

Balandžio 28–30 d. „Baltijos tyrimų“ atlikta apklausa rodo, kad gyventojai mano, kad Skvernelis ir Šimonytė labiausiai gebėtų šalį išvesti iš ekonominės krizės. Respondentaineįvardijo nė vieno partijos vadovo, išskyrus R. Karbauskį. Landsbergis liko nepaminėtas.

Rezultatus galima įvairiai įvertinti. Gal gyventojai itin neigiamai vertina politines partijas ir Seimą, gal minėjo tuos žmones, kurie turi daugiau valdymo įgūdžių. Kiekvienu atveju Landsbergis lieka šešėlyje.

Nors jis konservatoriams vadovauja jau penkerius metus, Landsbergis tebėra jaunas vyras – tik 38 metų. Paprastai jaunystė yra privalumas, bet ne šiuo atveju. Gresia gili stagnacija, jei jis nutartų likti pirmininku. Kiek ilgai gali jis partijai vadovauti – dešimt, dvidešimt metų, net daugiau?

Dabartiniai vadovai nelinkę atsisakyti savo postų. A. Lukašenka ir V. Putinas valdo savo šalis daugiau negu du dešimtmečius. Ne tik diktatoriai, bet ir demokratai. A. Merkel vadovavo Vokietijos krikdemams 18 metų, dar tebėra kanclerė. Kai veteranai ir jų aplinka tvirtai laikosi sosto, ribojamos kitų galimybės aktyviai reikštis, įsitvirtina rutina, vadas pradeda įsivaizduoti, kad jis nepakeičiamas. Dažnai nukenčia valdymo ir demokratijos kokybė.

Taigi, yra trys galimybės. Pirma, Landsbergis vadovauja partijai iki kol pasensta, sudarydamas sąlygas įsigalėti brežnevinei stagnacijai.

Antra, jis atsisako posto po kokių dešimt metų. Per tą laiką Landsbergis toliau vadovautų kaip deramų įgūdžių, patirties ir politikos nuovokos stokojantis pateptasis mėgėjas, užuot leidęs prie partijos vairo stoti kompetentingesniam žmogui.

Trečia, Landsbergis atsistatydina, likdamas eiliniu partijos ir Seimo nariu. Nebeturėdamas nešti pirmininkavimo naštą, jis gali mėginti išvystyti reikalingas vadovo savybes, subręsti kaip politikas, po dešimties ar penkiolikos metų sugrįžta į postą, jau nebe kaip vaikaitis bet kaip pirmininkavimą nusipelnęs, patyręs politikas.

Pirmųjų dviejų variantų trūkumai yra akivaizdūs. Nenutraukiamas ilgalaikis pirmininkavimas būtų pragaištingas, kai kuriais atžvilgiais atspindėtų bananų respublikų praktiką.

Antrojo varianto įgyvendinimas reikštų, kad Landsbergis pirmininkauja, kai nėra pasirengęs eiti šias pareigas, o atsistatydina, kaip tik tada, kai jis pagaliau pribręsta vadovauti. Tai nenaudinga nei partijai, nei jam pačiam.

Paskutinis variantas tinkamiausias ¬– Landsbergis perima vadovavimą, kai jis tam pasirengęs. Bet vargu ar Landsbergis jį parinks.

Perspausdinta iš delfi.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.