Linas Kojala. Demokratija nėra bejėgė prieš autoritarizmą. Ir štai kodėl

Monarchija yra tarsi prekybinis laivas, kuris plaukia gerai, bet, susidūręs su uola, greitai paskęsta; respublika tuo tarpu yra tarsi plaustas, kuris nepaskęsta, bet kojos juo plaukiant visada yra šiek tiek vandenyje.

Taip JAV Kongreso narys Fisheris Amesas XVIII a. apibūdino demokratijos pranašumą prieš autoritarizmą. Anot jo, demokratinės sistemos dažnai verčia jaustis nepatogiai; dėl to gali atrodyti, jog „tvirtos rankos“ valdymas duoda greitesnius rezultatus.

Tokia nuomonė gaji, nors istoriškai nepagrįsta: demokratinių šalių skaičius išaugo nuo septyniolikos 1939-aisiais iki beveik šimto 2018-aisiais; įvaizdžio prasme demokratijos lyderiauja: ar ne todėl komunistinė Rytų Vokietija skelbėsi esanti Vokietijos Demokratinė Respublika, o Šiaurės Korėja oficialiai pasivadinusi Korėjos Liaudies Demokratine Respublika? Net kariauti demokratijoms sekasi neblogai: jos karus laimi dažniau (>70 proc.) nei pralaimi.

Pandemija dar kartą iškėlė demokratijos bei autoritarizmo priešpriešą. Turėtų atskleisti ir pirmosios pranašumus, nes prielaidų tam yra.

Pirma, demokratijos geba prisitaikyti, tai – jų išlikimo esminė prielaida. Kaip rašė Alexis de Tocqueville‘is, demokratijose kyla daugiau gaisrų, bet jų ir užgesinama daugiau.

Demokratija geba sureaguoti ir trumpam sutelkti galią – pavyzdžiui, vykdomosios valdžios institucijose; taip pastaraisiais mėnesiais elgėsi didžioji dalis Vakarų valstybių. Jei sistema net ir didžiausios krizės sąlygomis užsispyrusiai veiktų taip, kaip įprasta – preciziškai laikydamasi procedūrų, lėtai apsvarstydama visus įmanomus scenarijus, įtraukdama plačiausią įmanomą sprendimų priėmėjų ratą, – pasekmės veikiausiai būtų skaudesnės.

Dėl tokio prisitaikymo demokratija savaime netampa mažiau demokratiška. Žinoma, kyla rizika – o kas, jei tokia padėtis taps nauja norma? Bet brandžios demokratijos geba sugrįžti atgal į pirminę būklę – sutelktą galią ilgainiui išskaidyti. Krizė praeina, galios atsisakoma: Antrojo pasaulinio karo metais britų politinė sistema dėl akivaizdžių priežasčių mažai kuo priminė tradicinę demokratiją ir net dešimtmetį nerengė rinkimų, bet po karo diktatūra nevirto.

Autoritariniai režimai tokios prabangos neturi. Autoritariniai režimai nėra lankstūs; o tai, kas nėra lankstu, nėra ir iki galo efektyvu Jie elgiasi taip, kaip visada, nes kitaip negali; demokratija gali sukoncentruoti galią, tarsi supanašėdama į autoritarinę sistemą, o kai autoritariniai režimai ima flirtuoti su demokratija, jie subyra.

Michailas Gorbačiovas norėjo reformuoti Sovietų Sąjungą, bet perestroikos pasėti demokratizacijos daigai akimirksniu nevaldomai išsikerojo. Susizgribus, kad kontrolė slysta iš rankų, buvo jau per vėlu. Kinijos valdžia analogiškos „klaidos“ tuo metu nepadarė ir Tiananmenio aikštėje veikė pagal įprastą praktiką.

Antra, iš pažiūros ne demokratinės sistemos tiesiog spindi, bet tam reikia nuolatos palaikyti iliuziją.

Demokratijos atrodo nuolatos išbalansuotos ir skalambijančios apie savo pačios žlugimą, kai tuo metu autoritariniai režimai stovi tvirti it uola. Garsiai sakyti, kad demokratija neveikia, yra labai demokratiška; garsiai sakyti, kad neveikia autoritarinė sistema… Na, to daryti nerekomenduojama.

Be abejo, tokia išorinė ramybė reikalauja didelių pastangų – Uhane apie naują virusą prabilę gydytojai greitai susipažino su slaptąja policija; apie viruso plitimą dienoraštį rašiusi rašytoja tapo „išdavike“. Vienybės iliuziją kuria viešosios erdvės kontrolė, todėl autoritarai ypač baugščiai žvelgia į internetą ir griežtai riboja prieinamumą prie netinkamų šaltinių.

Šis autoritarinių režimų bruožas ir išorinis pasitikėjimas savimi verčia demokratines visuomenes nuogąstauti. Devintajame dešimtmetyje JAV prezidento Ronaldo Reigano Baltuosiuose Rūmuose, bene skaitomiausia knyga ta, kuri aptarinėjo demokratijų žlugimą. Prancūzas Jeanas Francois Revelis joje konstatavo, kad sovietinė sistema akivaizdžiai susiduria su problemomis; bet tuo pačiu pridūrė, kad demokratijos negebės tuo pasinaudoti ir bus paskandintos kartu. Mažai kas tuo metu kalbėjo, kad Šaltasis karas baigsis Vakarų triumfu; kai taip nutiko, Vakarai buvo kiek pasimetę ir suglumę nuo sėkmės. Bet tik trumpam, nes demokratijos juk geba adaptuotis.

Kad ir kiek demokratijos gaištų laiko aptarinėdamos vidaus skandalus, tai nekliudo racionaliai ir išmintingai paaiškinti aplankiusios pergalės priežastis. Net jei tai daro tie patys autoriai, vos prieš kelerius metus įspėję, kad nieko gero nelauktume.

Trečia, demokratijos neturėtų užmigti ant laurų. Britų istorikas Davidas Runcimanas įspėja demokratiją apie „perdėto pasitikėjimo savimi“ spąstus. Tai, kad demokratijos geba prisitaikyti prie krizių ir jas tokiu būdu išspręsti, yra istoriškai pagrįsta. Bet tai nėra jokia garantija, kad demokratija nepraleis pro akis problemos, kurios įveikti nesugebės.

Pandemija yra gera iliustracija, jog turime būti pasirengę tam, ko tikrai nelaukėme – bet tuo pačiu turėjome tikėtis, nes įspėjimų juk netrūko. Klimato kaita yra panašus procesas: visiems žinomas, moksliškai pagrįstas, bet iki šiol nepaskatinęs adekvataus pokyčio. Tai jau turi savo kainą: 53 proc. jaunų ES šalių gyventojų mano, kad autoritariniai režimai yra efektyvesni sprendžiant tokias problemas kaip klimato kaita; kiek paradoksalu, nes tokį teiginį objektyviai pagrįsti sunku.

Tad demokratijai svarbi ir jos visuomenės nuotaika bei nuostatos. Gilberto K. Chestertono žodžiais, Romą žmonės mylėjo ne už tai, kad ji buvo didi; ji tapo didi, nes žmonės ją mylėjo. Su demokratija yra tas pats – ji tiek reali, kiek turi palaikymą.

Ne viskas taip blogai; gal ir paburbėdami, bet be rinkimų valdančios „tvirtos rankos“ valdžios Lietuvoje norėtų tik apie ketvirtadalis gyventojų, RESC atliekamas tyrimas. Bet demokratijoms būdingas nuomonių svyravimas; o ir kojos, nuolatos šiek tiek įmerktos į vandenį, gali imti pradėti varginti. Tuomet kils rizika perdėm susižavėti laivu, plaukiančiu pro šalį – iš išorės jis atrodo tvirtas ir visai žavus, tik vidus jo subliuškęs.

Perspausdinta iš delfi.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako