Valentinas Beržiūnas. Turime visas galimybes sublizgėti

Jeigu į COVID-19 sukeltos krizės valdymą ir suvaldymą žiūrime tik iš sveikatos apsaugos sistemos perspektyvos, Lietuva su šiuo iššūkiu susidorojo pakankamai sėkmingai. Kita vertus, paskelbtas visuotinis karantinas neigiamai veikia ekonomiką ir reikalauja greitų viruso sukeltos ekonominės krizės pasekmių sprendimo. Kaip seksis, o gal jau sekasi ar nesiseka tvarkytis šiame fronte?

Naujos galimybės?

Visų pirma, būtina atkreipti dėmesį, kad COVID-19 sukelta ekonominė krizė skiriasi nuo tos, kuri kilo 2008–2009 m. Tąsyk krizę iššaukė ekonomika, tiksliau, sprogęs nekilnojamojo turto burbulas ir su tuo susijusi bankinės sistemos griūtis, o ne išorinis ekonomikos dirgiklis, kaip kad įvyko šįkart.

Ką tai reiškia? Labai paprastą, bet reikšmingą dalyką: žmonių nepasitikėjimas ekonomika šiuo metu galimai nėra taip stipriai sumenkęs, kaip buvo 2008–2009 m. Tai leidžia atsargiai prognozuoti, kad krizė bus įveikta greičiau ir sklandžiau.

Žinoma, niekas negali tiksliai pasakyti, kiek laiko užtruks COVID-19 pandemijos sąlygotas pasaulio ūkio paralyžius. Nors COVID-19 krizė sveikatos apsaugos sektoriuje Lietuvoje buvo suvaldyta per gana trumpą laiką, o tai leido švelninti karantino priemones, nuostolių, matyt, neišvengsime. Nepaisant to, ši krizė turi ir teigiamą pusę. Tai – puiki proga permąstyti valstybės ekonominę politiką.

Ekonomikos stimuliavimas

Dabar ne laikas išsigąsti. Priešingai. Aktyvus ekonomikos skatinimas, vartojimo didinimas ir netgi nepopuliariai skambantis skolinimasis – priemonės, kurių nereikėtų bijoti. Pinigai gali būti panaudoti įvairiai paskirstant juos trumpalaikėje, vidutinėje ir ilgalaikėje perspektyvose.

Pagrindinis trumpojo laikotarpio uždavinys – finansiškai stimuliuoti ekonomiką. Tą Vyriausybė šiuo metu ir stengiasi daryti. Kovo mėnesį patvirtintas ekonomikos skatinimo ir paramos verslui paketas, kurio bendra vertė – 2,5 mlrd. eurų.

Kam to reikėjo? Tol, kol sienos tarp Europos šalių yra užvertos, žmonės negali išvykti. Vadinasi, jie priversti vartoti šalies viduje. Tai – puiki proga lietuviškam smulkiam ir vidutiniam verslui (vidaus turizmo, žemės ūkio, maisto ir gėrimų pramonės ir t. t.) sustiprinti savo pozicijas vidaus rinkoje. Tiesa, pirmiausia reikia įveikti po karantininį sąstingį. O šiame kontekste labai svarbi yra valstybės finansinė parama. Ypač pagalba reikalinga toms ūkio šakoms, kurios stipriau nukentėjo karantino metu: turizmo, maitinimo, grožio paslaugų ir kt.

Antra, reikia sekti procesus užsienio šalyse. Vokietija, Skandinavijos šalys ir kt. švelnina karantinus. Vėl atsiveria langas mūsų eksportuotojams. Reikia analizuoti, kokių prekių ar paslaugų šiuo metu reikia užsienio valstybėms, ir ten sutelkti dėmesį. Galbūt ši krizė padės lietuvių gamintojams atrasti savo nišą globalioje ekonomikoje?

Tačiau tam, kad eksporto sektorius galėtų kurti, gaminti ir eksportuoti užsienyje paklausią produkciją, jis iš pradžių turi atsigauti. Juk krizės metu sutrūkinėjo įvairios tarptautinės prekybos grandinės, sumenko vartojimas ir pan. Vėlgi, valstybės pareiga – užtikrinti finansinę paramą šiam svarbiam ekonomikos sektoriui.

Trečia, kuo greičiau ūkis atsigaus, tuo mažesnė tikimybė, jog šalyje padaugės bedarbių. Geriau dabar investuoti pinigus į darbo vietų išsaugojimą ar net naujų kūrimą, o ne vėliau – į bedarbių pašalpų mokėjimą. Jei darbo vietos nebus apsaugotos, valstybė susimokės dvigubai: ne tik turės mokėti pašalpas, bet ir nesurinks pakankamai mokesčių.

Kad viskas sklandžiai veiktų, valstybės finansinė parama negali vėluoti. Deja, šiai dienai iš 2,5 mlrd. ūkio skatinimui numatytų lėšų išmokėta apie 100 mln. (apie 3 proc.). Tai – pernelyg mažai. Jeigu verslas nejaus, kad valstybė jam ištiesia pagalbos ranką, tikslas bus tik išlikti. Dėl to gali nukentėti darbuotojai.

Būtina ne tik platinti finansavimo kanalus, bet ir nebijoti įlieti į ekonomiką tiek pinigų, kiek reikia. O pinigų yra. Lietuva ne tik sukaupė pakankamai finansinių rezervų, bet ir dėl atsakingo finansų tvarkymo turi gerą prieigą prie pigaus kapitalo.

Infrastruktūros tobulinimas

Aptariant vidutinio laikotarpio tikslus, valstybė galėtų pasinaudoti tuo, kad dalis žmonių neturi darbo. Pirma, daug santykinai pigios darbo jėgos sudaro prielaidas galvoti apie naujų verslų, kurių reikia tiek vidaus, tiek užsienio rinkoms, inicijavimą.

Antra, galima realizuoti pigią darbo jėgą spartinant jau pradėtus strateginius projektus arba inicijuojant naujus. Viešųjų darbų pagrindu įgyvendinamais projektais būtų potencialiai kuriama infrastruktūros terpė naujai ekonominei struktūrai.

Pažymėtina, kad po karų ar panašių krizių ne vienoje pasaulio valstybėje ekonomikos gaivinimui panaudoti viešieji darbai. Tokiu būdu ne tik suteikiama savirealizacijos galimybė darbo netekusiems žmonėms, bet ir įgyvendinami strategiškai svarbūs valstybiniai projektai, kurių privatus verslas galimai nesiimtų, nes iš pradžių jie neduoda ekonominės naudos.

Strateginiai projektai sudaro sąlygas ateityje akumuliuoti ekonominę grąžą. Pavyzdžiui, šios krizės kontekste, tai galėtų būti puiki proga pagaliau realizuoti daugiabučių, viešųjų arba pramonės pastatų renovacijos kampaniją, kuri vėliau leistų sutaupyti milijardus eurų šių pastatų šildymui ir išlaikymui.

Arba, atsižvelgiant į tai, kad Lietuvos gamybos sektorius daugiausia grindžiamas žemo ir vidutinio lygio technologijų pramone, galima būtų investuoti į gamybos sektoriaus technologinio potencialo stiprinimą. Tai sudarytų prielaidas Lietuvos pramonei pamažu pereiti prie aukštesnės pridėtinės vertės produktų gamybos.

Jeigu likę be darbo žmonės nebus įdarbinti, sienoms atsivėrus, kartosis mums jau žinomas scenarijus – žmonės paprasčiausiai išvyks į užsienį. Visos galimybės bus prarastos, o ekonomika ilgai neatsigaus.

Nauja ekonomikos struktūra

Ilgalaikės Lietuvos ekonomikos raidos tikslas – stiprios ir sėkmingai konkuruoti tarptautinėse rinkose gebančios nacionalinės įmonės. Tačiau, kaip ir kokį lietuvišką stambųjį verslą dabar reikėtų paremti, tikintis, kad ateityje jis sustiprės ir atras nišą globalioje ekonomikoje?

Tai – nelengvas klausimas. Norint į jį atsakyti, reikia kuo skubiau suburti šalies intelektualinius pajėgumus.

Verta pažymėti, kad pastaruoju metu įspūdingus augimo mastus demonstruoja biotechnologijų pramonė, kuri šiuo metu laikoma viena pažangiausių Vidurio ir Rytų Europoje. Jei greta mokslinės bazės Lietuvoje atsirastų dar ir gamybiniai pajėgumai, šio sektoriaus generuojama pridėtinė vertė galbūt galėtų tapti šalies ūkio lokomotyvu.

Negana to, gyvybės mokslų pramonė duotų postūmį kitoms perspektyvioms ekonomikos šakoms, tarp jų sveikatos turizmui. Lietuvai, turinčiai gamtinių gydomųjų išteklių ir gilias kurortinio gydymo tradicijas, tai leistų pritraukti užsienio sveikatos turistus, didinti pajamas iš turizmo bei skatinti rajonų vystymąsi. Juk nemažai Lietuvos miestų ir miestelių gali pasigirti puikiai išvystyta infrastuktūra, kurią būtų galima realizuoti.

Kitos potencialios kryptys – maisto pramonė ir žemės ūkis bei chemijos ir inžinerinė pramonės, kurios jau dabar generuoja didesniąją dalį Lietuvos eksporto ir šis skaičius tik auga.

Žemės ūkis buvo, yra ir bus svarbus Lietuvos ūkio ramstis bei viena perspektyviausių nišų. Lietuva turi nemažai privalumų – ne tik palankų klimatą, bet ir neblogai išplėtotą infrastruktūrą. Maža to, žemės ūkio sektorius labai nedaug priklauso nuo importuojamų žaliavų, o jo sukuriamas eksportuojamų prekių srautas – gana platus.

Lietuvoje gerai išvystyta ir maisto pramonė. Prognozuojama, kad šio sektoriaus produkcijos vertė 2025 m. išaugs iki 6,9 mlrd. eurų. Lietuvos maisto produkcijos gamintojai ir jų gaminami produktai – gerai žinomi ir vertinami tiek Lietuvoje, tiek visame pasaulyje, mūsų šalį atranda vis daugiau gastronomija besidominčių turistų.

Pagaliau, gilias tradicijas Lietuvoje turi chemijos pramonė, kurios centrai – Jonavoje, Kėdainiuose, Kaune, Vilniuje ir kituose miestuose. Prognozuojama, kad chemijos ir inžinerinė pramonės iki 2025 m. išliks vienomis perspektyviausių gamybos šakų, kurių gamybos apimtys pasieks atitinkamai 2,5 ir 4,2 mlrd. eurų.

Valstybė turi būti aktyvi – ji privalo tinkamai atstovauti nacionalinių gamintojų interesus tarptautinėje erdvėje, užtikrinti eksporto rinkas, skatinti lietuviškos produkcijos vartojimą vidaus rinkoje.

Ne mažiau svarbu vykdyti ir tinkamą investicijų politiką – dėti pastangas, kad Lietuvoje atsirastų kuo daugiau bendrų lietuviškų ir užsienio šalių verslo įmonių. Tai sąlygotų, kad mūsų šalyje pasiliktų šių įmonių sukuriamas pelnas, būtų sukurtos stabilios darbo vietos ir investuojama į įmonių technologinį vystymąsi.

Nepraleiskime progos!

Be aktyvaus valstybės dalyvavimo COVID-19 plitimas Lietuvoje, žvelgiant iš sveikatos apsaugos perspektyvos, nebūtų sustabdytas. Lygiai taip pat be aktyvaus valstybės įsikišimo nesusiformuos ir nauja ekonominė struktūra. Todėl lėšos, skiriamos ekonomikai remti ir skatinti, negali būti tiesiog dalijamos galvojant, kad gavę pinigų visi verslai atsigaus.

Žaidžiant pagal neoliberalias taisykles, atvėrus sienas, valstybė nukentės. Tačiau jei valstybė bus aktyvi ir veiks išmintingai, turime visas galimybes sublizgėti.

Perspausdinta iš delfi.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako