Anne, papasakok mums apie save: iš kur esi, kokia tavo istorija?

Man 24 metai, mano mama yra prancūzė, o tėtis – iš Japonijos. Esu gyvenusi 8 skirtingose šalyse ir kalbu penkiomis kalbomis. Taip pat turiu katiną vardu Toffee!

Kodėl nusprendei studijuoti Rytų Europos ir Rusijos studijų magistro programoje? Ar vieta kaip nors lėmė tavo pasirinkimą čia studijuoti? Kaip sužinojai apie studijas VU?

Man, politikos ir ekonomikos mokslų naujokei, besidominčiai Rytų Europa ir Rusija, ši programa pasirodė tobula. Praeitą vasarą internetu pradėjau mokytis rusų kalbos, man labai patiko, kad ši programa padengia skirtingas sritis ir disciplinas – istoriją, visuomenes, kultūrą, politiką, ekonomiką ir net kalbų studijas. Universitete toliau mokausi rusų kalbos.

Vilniaus universitetą atradau ieškodama kokybiškos programos anglų kalba Vidurio ir Rytų Europos regione. Vieta stipriai prisidėjo prie sprendimo – niekada nebuvau gyvenusi Rytų Europoje ir apie Lietuvą žinojau tik kaip apie šalį, iš kurios žmonės dažniau emigruoja nei į kurią atvyksta. Nusprendžiau padaryti priešingai ir išsiaiškinti, kuo ši maža Baltijos šalis yra ypatinga – pasirinkau čia gyventi bent jau tol, kol baigsiu studijas. Be to, pasirodė įdomu išbandyti gyvenimą šalyje, kurios kalba taip skiriasi nuo kitų kalbų, kuriomis kalbu ar kurias suprantu.

Koks yra svarbiausias dalykas, stengiantis suprasti šį regioną? Kokį studijų aspektą labiausiai vertini?

Manau, kad svarbiausia yra klausytis ir mokytis, išlaikyti kritinį mąstymą ir objektyvumą, tuo pačiu neprarandant ir atviro požiūrio. Tai yra regionas, kurio istorija yra labai komplikuota – iš pradžių gali būti labai sudėtinga priimti visą šią informaciją, tačiau tai praturtina ir sustiprina gebėjimą analizuoti bei mąstyti. Aš mėgaujuosi klausydama savo kurso draugų ir dėstytojų per seminarus – jų argumentai ir diskusijų gylis leidžia daug geriau viską suprasti. Būtent mano kurso draugai ir dėstytojai ir yra vertingiausia studijų dalis. Nuostabu girdėti, kokias skirtingas patirtis ir nuomones jie turi, be to, galiu ir pati išsakyti tai, ką galvoju, be baimės, kad kas nors mane pasmerks. Man patinka daryti pristatymus, kurių metu išsakoma konstruktyvi kritika, atrodo, visada kyla iš kolegų ir dėstytojų nuoširdaus noro vieni kitiems padėti ir suprasti.

Kokias bakalauro studijas esi baigusi?

Kalbotyros srities. Jei tiksliau, Prancūzijoje studijavau Regional and Foreign Civilisations, Literatures and Languages programoje, studijos vyko vokiečių kalba.

Minėjai, kad esi gyvenusi ne vienoje šalyje. Kas tave privertė nuolatos keliauti?

Esu gyvenusi daugybėje šalių: Japonijoje, Argentinoje, Nyderlanduose, Jungtinėje Karalystėje, Prancūzijoje, Vokietijoje, Švedijoje, o dabar ir Lietuvoje. Kai buvau mažesnė, daug keliavau su tėčiu, vėliau keliauti teko dėl kitų priežasčių – išsilavinimo, savanorystės ir t.t.

Ar tau patinka gyventi Vilniuje? Kuo jis skiriasi nuo kitų vietų, kuriose esi gyvenusi? Ar susidūrei su kokiais nors iššūkiais, kai čia persikraustei?

Aš įsimylėjau Vilnių. Neturėjau jokio išankstinio nusistatymo Lietuvos ar Vilniaus atžvilgiu ir vis tik buvau maloniai nustebinta. Pačią pirmą dieną mus įspėjo, kad lietuviai gali būti šaltoki ir retokai šypsotis, tačiau mano patirtis yra visiškai priešinga. Lietuviai yra draugiški žmonės, kurie labai stengiasi padėti kitiems ir daro viską, ką tik gali, kad tau būtų lengviau, nors kartais ir kyla tam tikrų iššūkių dėl kalbos barjero. Lietuviai yra išdidūs, todėl su jais labai įdomu diskutuoti įvairiomis temomis. Kaip maisto mėgėja, kuriai patinka įvairių kultūrų maistas, taip pat nudžiugau pamačiusi, kiek skirtingų virtuvių galima rasti tokiame ne itin dideliame mieste kaip Vilnius. Taip pat su lietuvių šeima švenčiau tradicines lietuviškas Kalėdas ir labai džiaugiuosi dėl to, kaip jie mane priėmė.

Apie ką rašai savo magistro darbą? Kaip nusprendei, kokią temą pasirinkti?

Nusprendžiau savo magistro darbą rašyti apie seksualinę prievartą Bosnijos kare iš pereinamojo laikotarpio teisingumo perspektyvos. Bosnijos karu susidomėjau dar bakalauro laikais, kai į rankas pateko Saša Stanišičiaus  – bosniakės motinos ir serbo tėvo sūnaus, kuris per karą pabėgo į Vokietiją – knyga. Neturėjau daug žinių, todėl ėmiau domėtis šia tema – sužinojau, kad seksualinė prievarta buvo naudojama kaip karo strategija. Tada supratau, kad noriu prisidėti prie šio pakankamai naujo lauko ir įsigilinti į teisingumo atstatymo iniciatyvų efektyvumą. Nors tai ir nėra lengva tema, tiek akademiškai, tiek emociniu požiūriu, tikiu, kad ji yra labai svarbi ir gali suteikti daug vertingų pamokų ateičiai.

Kaip leidi savo laisvalaikį? Kokių turi hobių ir pomėgių?

Labai myliu gyvūnus ir beveik 9 mėnesius savanoriavau kačių prieglaudoje. Man taip pat labai patinka kalbos – mėgstu apie jas skaityti, jų mokytis, klausytis muzikos ar radijo, žiūrėti filmus. Žiūriu labai daug užsienietiškų filmų, dažnai tiesiog išsirenku kokią nors šalį ir imu klausytis kokios nors jos radijo stoties. Taip pat labai mėgstu skaityti apie kitas kultūras, jų tradicijas ir papročius. Tai puikiai dera su mano meile įvairių šalių virtuvėms. Stengiuosi surasti skirtingų šalių nacionalinius patiekalus ir po to juos pasigaminti savo namų virtuvėje arba surasti restoraną, kuriame galėčiau tokį patiekalą išbandyti. Taip pat mėgstu skaityti ir apie žmonių psichologiją bei stengiuosi skirti laiko savirefleksijai, taip pat skaitau apie tai, kaip žmonės susitvarko su įvairiomis emocinėmis traumomis su psichoterapijos pagalba. Pastaruoju metu daug domėjausi apsišaukėlio sindromu.

Jei reikėtų dabar duoti patarimų žmonėms, svarstantiems kur ir kokias magistro studijas pasirinkti, ką jiems patartum?

Patarčiau susitaikyti su savo baimėmis ir mažiau nerimauti. Besirenkantiems, kur studijuoti, patarčiau išbandyti vietas, kuriose negalėtumėte savęs įsivaizduoti. Nustebsite, kaip stipriai tai pakeis jūsų požiūrį, savęs supratimą, jūsų svajones ir tikslus. Tapsite daug savarankiškesni, išmintingesni ir atviresni nei galėjote įsivaizduoti.