Mindaugas Lingė. Lietuvos Angela ir Didžioji koalicija

Pastoriaus dukra iš Rytų Berlyno, dar vaikystėje mačiusi Vokietiją padalinusios sienos statymą, pasirinko mokslininkės kelią. Tačiau politinė turbulencija, sugriovusi Berlyno sieną, ir prasidėjęs Rytų ir Vakarų Vokietijų susivienijimas pakeitė ir Angelos Merkel gyvenimą, lėmusį galingiausios Senojo žemyno politikės titulą, dar kartais pavadinamą Europos Karaliene.

Tik įvaizdis su karaliene mažai ką turi bendra. Greičiau paprasta, nemanieringa, gyvenanti bute, pati apsipirkinėjanti prekybos centruose labiau primena kuklaus gyvenimo ženklus. Titulai pelnomi kruopščiu, kantriu ir sunkiu darbu.

Kažką primena? Pirmų eilių viešuose renginiuose privengiančią, aukštą pasitikėjimą visuomenėje turinčią ir su dideliais lūkesčiais siejamą, profesionalumui bei racionalumui prioritetą teikiančią Ingridą Šimonytę.

Lietuva turi galimybę kurti naujos kokybės politiką su Vyriausybe, kurios priešakyje stovėtų Ingrida Šimonytė. Naujos kartos politikė, pelniusi patikimos, sąžiningos, tikros profesionalės reputaciją. Karjeros laiptais kopusią ne tokiu ir populiariu būdu tų laikų Lietuvai – per dalykinę kompetenciją. Jos pavyzdys gali tapti simboliu ir padrąsinimu visiems – tikintiems ir norintiems gyventi šalyje, kurioje ne protekcijos, pažintys ar nepotizmas, o būtent žinios, kompetencija ir gebėjimai lemia žmonių galimybes.

Angela Merkel mums artima pirmiausia dėl potyrio, ką reiškia gyventi Rytų Berlyno sienos pusėje. Dėl požiūrio į komunizmo režimą, vykdytas represijas, žmonių teises. Jos politinės karjeros pradžiai lemtingu įvykiu galima laikyti Rytų Vokietijos Vyriausybės atstovo spaudai pavaduotojos eitas pareigas, kurios lėmė, kad ji buvo įtraukta į delegaciją dalyvauti 1990 m. derybose Maskvoje tarp Vokietijos Kanclerio Helmuto Kolio ir Sovietų sąjungos vadovo Michailo Gorbačiovo. A. Merkel galimybė kalbėti tiek rusų, tiek anglų kalba leido pasižymėti šiose derybose ir užsidėti stiprų pliusą H. Kolio akyse. Vėliau ji buvo ministrė dviejuose jo vadovaujamose Vyriausybėse, o nuo 2000 m. A. Merkel tapo pirmąja moterimi, stojusia prie Krikščionių demokratų sąjungos vairo. Tai buvo itin sudėtingas metas, mat dėl išaiškėjusio neteisėto partijos finansavimo skandalo buvo priverstas atsistatydinti W. Šoblė. Dar anksčiau pareigas paliko H. Kolis.

Esu didelis Angelos Merkel politikos simpatikas. Tiksliau, būdo, kaip ši politika konstruojama: nuolatinės derybos, susitarimai, kantrybė, dėmesingumas argumentams, racionalumas ar atsakomybės nesikratymas. Ir tai viso labo kelios savybės iš daugelio, kurios jau 15 metų laiko šią įtakingiausią Pasaulio moterį prie formalaus Vokietijos Vyriausybės bei neformalaus Europos Sąjungos lyderės vairo.

Per prezidentinę rinkimų kampaniją Ingrida Šimonytė siūlė ir kvietė esminiam piliečių ir Valstybės santykio persvarstymui. Susitarti, kiek ir kokios Valstybės mes norime. A. Merkel vienu kertiniu sėkmingo veikimo instrumentu tapo būtent gebėjimas pasiekti susitarimus. Derintis ilgai, naktimis ir vėl iš naujo dienomis, bet pasiekti susitarimus. Palikti viešbučio kambarį 2 val. nakties po praleistų šešių valandų dviese su Vladimiru Putinu – gali skambėti intriguojančiai, tačiau pokalbio temos mažai turėjo žavesio. Greičiau, įtampos ir spaudimo elementų kalbantis apie ES atsaką įvestomis ekonominėmis sankcijomis po Krymo okupacijos. Nepaisant, kad tuo metu Vokietija turėjo per 6000 Vokietijos įmonių su 300 000 darbuotojų susijusių prekybiniais santykiais su Rusija bei išaugusią priklausomybę nuo gamtinių dujų, Vokietijai apsisprendus atsisakyti atominės energetikos, spaudimą pavyko atlaikyti. Kaip, beje, ir neišduoti vertybių.

Vertybinės politikos klausimais Ingrida ir Vokietijos Kanclerė, tikėtina, rastų nemažai bendrų sąlyčio taškų. TS-LKD ir CDU priklauso tai pačiai didžiausiai dešiniajai Europos Liaudies Partijai. Šių partijų lyderiai turi savų formatų susėsti prie bendro stalo braižant Europos ateičiai svarbias raidos trajektorijas.

I. Šimonytės pranašumas lyginant su A. Merkel – jos stiprybė ekonomikos, finansų, biudžetų vandenynuose. O juk būtent tai šiuo metu turi ypatingą svarbą popandeminiame neužtikrintume ir nedžiuginančiose ekonominėse prognozėse. Ekonomika Vokietijos Kanclerei iš pradžių nebuvo stipriausioji pusė. Atsimenama istorija, kaip 2005 m. rinkimų kampanijos debatuose ji painiojosi kalbėdama apie bazines ekonomines koncepcijas ir rodiklius. Rimčiausias pirmas išbandymas, kuris teko ir privertė nerti gilyn į ekonominių klausimų sprendimus – 2008 metų bankinė finansų krizė. Ji paskatino ir didesnį koalicijos partnerių – krikščionių demokratų ir socialdemokratų suartėjimą. A. Merkel pademonstravo didelį pasitikėjimą Finansų ministru socialdemokratu P. Steinbruku.

Dar viena bendra I. Šimonytės ir A. Merkel savybė – sveikas humoro jausmas. Apie Ingridos gebėjimus taikliai ir neieškant žodžių kišenėje reaguoti į pačias netikėčiausias situacijas žino jeigu ne visi, tai tikrai dauguma. O kur dar mintinai cituojamas Šveikas… Pasakojama, kad A. Merkel kabinete, nepaisant jos santūraus įvaizdžio, vyrauja ypatingai smagi nuotaika, kuriama pačios Kanclerės. Žmonės kalba, kad ji turi išskirtinį gebėjimą pamėgdžioti kitų balsus, tame tarpe ir Popiežiaus.

Daryti tai, ką reikia, nepriklausomai nuo to, kaip tai atrodys. Tokiu požiūriu dažnai vadovavosi Vokietijos Kanclerė, ryškiausiai per pabėgėlių krizės laikmetį, nepaisydama kritikos, smunkančių reitingų ir neigiamos kitų ES valstybių reakcijos. Humaniškumas, atjauta ir siekis spręsti Vokietijos demografinius iššūkius lėmė atvirų durų politiką Sirijos pabėgėliams.

Daryti tai, kas būtina, nepriklausomai nuo to, ką apie tai pagalvos kiti, puikiai pažįstama Ingridai Šimonytei. Krizės metais populiarių sprendimų beveik nebuvo. Pataikauti miniai neišmokė ir prezidentinė rinkiminė kampanija. Jos balso negavo nei populistiniai priešrinkiminiai valstiečių 200 eurų pensininkams, nei tų pačių pasiskolintų milijardų dalybose sudalyvauti panorėjusio Prezidento Gitano Nausėdos projektai. Pagauti populizmo bangą Ingrida turėjo ne vieną progą. Galima tik įsivaizduoti, kokį atgarsį būtų sukėlęs, pavyzdžiui, jos atsistatydinimas iš Finansų ministrės pareigų pareiškiant, kad nieku gyvu negali leisti skurdinti Lietuvos pensininkų.

Didžioji koalicija?

Mažiau nei po pusmečio Lietuva spręs, kam patikėti Valstybės ateities reikalų tvarkymą. Sunku tikėtis, kad tokiu metu sulauksime dienos, kuomet viena partija gaus absoliutų rinkėjų pasitikėjimą. Taigi, koalicija neabejotinai neišvengiama. Prezidentas savo žodį jau tarė. Anot jo, valstiečiai galėtų formuoti kairiąją koaliciją. Galėtų? Na, gal ir galėtų. Bet gal ir negalėtų… Juk žmonių sprendimas dar nežinomas, o sekant politinės tradicijos keliu, koalicijos formavimo mandatas atitenka daugiausiai balsų surinkusiai politinei jėgai.

Apklausų tendencijas žino visi, kurie seka Lietuvos realijas. Tiek viešai skelbiamos, tiek ir tos, kurias atlieka partijos savo strategijoms parengti, rodo vieną ir tą patį – TS-LKD, Liberalų Sąjūdis ir Laisvės partija gali tapti dešinės koalicinės vyriausybės pagrindu. Galimas ir kitas scenarijus, kad šiuo metu visos opozicinės partijos galėtų tapti alternatyva dabartinei valdžiai. Akivaizdu, kad būtent šioms partijoms pavyksta į savo gretas pritraukti naujus veidus – autoritetingus savų sričių profesionalus, teikiančius vilties, kad politikoje daugės išminties. Su TS-LKD kandidatuoja buvęs kariuomenės vadas Arvydas Pocius, su Liberalų Sąjūdžiu tarptautinių santykių ekspertas profesorius Raimundas Lopata, su Laisvės partija – buvęs Vilniaus Universiteto rektorius Artūras Žukauskas, o prie LSDP prisijungė ekonomikos profesorius Romas Lazutka.

Angela Merkel Vokietijos vyriausybei vadovauja jau ketvirtą kadenciją iš eilės. Trys vyriausybės suformuotos suderėjus Krikščionių demokratų sąjungai (CDU) ir Socialdemokratams (SPD). Derybos Vokietijoje ilgas ir sudėtingas procesas: iš keturių A. Merkel formuotų koalicijų greičiausiai suformuota per mėnesį – ilgiausiai dabartinė, formuota beveik pusmetį.

Vokietijoje didžiausiais derybų objektais per CDU ir SDP bendro darbo metus buvo imigracijos ribojimo klausimai, pašalpų vaikams didinimas, mokesčių mažinimas, išlaidos gynybai, biudžeto pertekliaus išskirstymas, minimalaus valandinio atlygio didinimas ir pensinio amžiaus mažinimas.

Skirtingai nei Lietuvoje, derybose Vokietijoje svarbiausias klausimas – sutarti dėl programinių darbų. Apmaudu, tačiau Lietuvoje viską lemia aritmetika ir postų dalybos. Suformuoti koalicijas skubama, kad netyčia nesusiblokuotų nesiderančios partijos ir nenuviliotų kažkurios iš besiderančių politinių jėgų. Derybos dėl koalicijos mūsų šalyje ilgiausiai truko po paskutinių Seimo rinkimų. Ir tas „ilgiausias periodas“ – beveik trys savaitės.

Lietuvoje į didžiosios koalicijos idėją žiūrima rezervuotai. Iš vienos pusės, tai suprantama dėl buvusių aštrių vertybinių takoskyrų kai dažnos politinės diskusijos susivesdavo į „komunistinį ir antikomunistinį“ naratyvą. Iš kitos pusės, įtakos turėjo ir nestabili politinė sistema, galėjusi kelti grėsmę šioms partijoms nesėkmingo bendradarbiavimo atveju.

Bet gal jau laikas bent drąsiau diskutuoti apie tokią galimybę atsispiriant nuo klausimų dėl kurių galima sutarti? Daug dabartinių opozicinių partijų sutarimo ženklų matėsi tiek priimant biudžetą, tiek požiūryje į viešojo sektoriaus stiprinimo būtinybę, tiek vertinant valdančiųjų politikos klaidas. Taip, LSDP nutraukė formalų opozicinių frakcijų sutartį, tačiau viena yra taktinis ir priešrinkiminis atsiribojimas nuo opozicijos, kita yra galimybės veikti porinkiminiu laikmečiu. Juolab, kad Seime socialdemokratai netapo opozicija opozicijai. Žvelgiant plačiau, visos opozicinės partijos atsinaujino. Jų lyderiai – naujos kartos politikai neslegiami istorinių asmeniškumų, trukdančių kalbėtis. Politinio stabilumo šalies politinėje sistemoje taip pat atsiranda daugiau. Vyriausybes sudarančios koalicijos jau trečią ciklą sugeba dirbti visą kadenciją. Mažiau užgimsta naujakurių gelbėtojų gebančių įgyti didelę įtaką. Ideologiniai skirtumai, nors jų reikšmė ir sumenkusi, šiuo atveju galėtų būti ne trūkumas, o privalumas. Privalumas ieškant sutarimo, kuriuo keliu įmanoma eiti. Pirvalumo, sprendžiant opias ir įsisenėjusias švietimo, sveikatos, socialines struktūrines problemas. Privalumo parodant visuomenei, kad ne valdžia, ar postai, bet būtent Lietuvos žmonių gerovė yra esminis ir vienintelis politikos tikslas. Deja, kol kas to nesimato.

Bet grįžkime į šiandieną. Lietuvos žmonės jau kurį laiką yra nusivylę politiniu šalies gyvenimu. Iš to kyla abejingumas ir abejonė. Kitaip tariant, žmonės tiesiog nebeiki, kad galime gyventi kitaip – geriau, teisingiau, sąžiningiau. Šiandien išgyvename pasitikėjimo krizę – tiek dėl demokratinių institucijų, tiek dėl pačios demokratijos veikimo. Rimtų iššūkių kelia ir koronaviruso sukeltos pasekmės bei nežinomybė dėl ateities, todėl žmonėms tampa ypatingai svarbus socialinio, ekonominio ir emocinio saugumo užtikrinimo poreikis.

Saugumą gali lemti tvarūs sprendimai, kurių sulig politiniais ciklais pasikeitus vadžiai niekas nebeatsukinėtų. Dabar politinė darbotvarkė užpildoma arba reformų reformavimu, arba jų imitavimu. Švietimas jau tapęs reformų rekordininkas, valstybės tarnybos pertvarka tik skambiai išreklamuota, o mokesčių pertvarka virto viešojo sektoriaus nuskurdinimu. Esame verti aukštesnės kokybės ir normalios politikos.

Ar Ingrida Šimonytė galėtų tapti Premjere? TS-LKD neabejotinai tiki, kad taip, bet tą spręs Lietuvos žmonės. Ingrida, nebūdama partijos nare, tikrai galėtų tapti visas politines jėgas vienijančiu centru. Ir čia prie stalo galėtų susėsti net ne viena valstybiškai mąstanti partija, vardan plataus sutarimo jungtis į Didžiąją koaliciją.

Perspausdinta iš delfi.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako