Mažvydas Jastramskis. Ar nerimas ir baimė padės valstiečiams laimėti rinkimus?

Lietuvoje iki šiol dar nė viena valdžia nebuvo perrinkta.

Nei viena vyriausybė iki šiol negavo tiek mandatų, kad antrą kadenciją galėtų tęsti darbą ta pačia partine sudėtimi. Nei vienai partijai nepavyko du kartus iš eilės gauti daugiausiai vietų Seime.

Taip, po 2004 metų Seimo rinkimų Algirdas M. Brazauskas vėl tapo premjeru. Tačiau jo vadovauta kairės koalicija tada liko antra, praradusi didelį kiekį balsų. Ir be Darbo partijos tą postą būtų mačiusi kaip ausis.

Taigi, iki šiol galiojo dėsnis, kad Seimo rinkimuose lietuviai balsuoja prieš valdžią. Be to, mėgsta naujas jėgas. Dalis balsų visada keliaudavo ne opozicijai, bet naujokams arba jais apsimetusiems.

Taip buvo dėl daugelio priežasčių – perdėtų lūkesčių ekonomikos atžvilgiu, atsainaus požiūrio į demokratiją ir politikos debiutantus („pabandysim, o kas gi nutiks?“) nepasitikėjimo parlamentu ir partijomis, kurį sustiprindavo korupcijos skandalai. Lyg tyčia dažnai vykę prieš rinkimus.

Iki praėjusių metų pabaigos atrodė, kad dėsnis išliks. Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) reitingams ritantis žemyn, koalicijos nebūtų išgelbėjusi ir iki 3 procentų nuleista rinkimų kartelė.

Tačiau tada nutiko koronavirusas. Nors Nassimui N. Talebui ir nepatinka, kai pandemiją vadina juodąja gulbe (COVID-19 paplitimą buvo galima prognozuoti), Seimo rinkimų istorijos kontekste ši krizė pretenduoja bent jau į žaliojo gandro kategoriją. Jeigu pakeis, atrodo, nepajudinamą dėsnį – ar bent tą jo dalį, kad viena partija du kartus iš eilės nelaimi.

Tarp politika besidominčių galima sutikti nuomonę, kad pandemija valdantiesiems rinkimuose išeis į naudą. Pačios LVŽS reitingai nedemonstruoja stebuklų, tačiau žmonės dabar labai ir negalvoja, už ką jie balsuos rudenį. Svarbiau tai, kad visuomenė gerai įvertino Aurelijaus Verygos ir Sauliaus Skvernelio darbą, jų reitingai padidėjo. Reiktų prisiminti, kad pats valstiečių sąrašas buvo silpnas ir 2016 metais, jį tada traukė Skvernelio garvežys.

Taigi, ar pandemija lems, kad sėkmės istorija bus pakartota?

Čia esminės įtakos turės visuomenės emocinis fonas. Siejant emocijas su rinkimais, pradžioje svarbūs du dalykai. Pirma, emocijos atsiranda iš situacijos vertinimo. Ši situacija gali būti nuo rinkiminio klipo peržiūros iki ekonominės krizės. Kintant situacijoms, kinta ir emocijos.

Antra, teigiamos emocijos skatina susiformavusį politinį elgesį (pavyzdžiui, polinkį balsuoti už kairiuosius), o neigiamos stumia link įpročių pergalvojimo (pavyzdžiui, balsavimo už naujas partijas).

Mes neturime detalių tyrimų apie lietuvių balsavimą ir emocijas. Tačiau didelis politinis nepasitikėjimas ir absoliuti dauguma, kuri nesijaučia artima jokiai partijai, kaip ir rodo, kad politikų atžvilgiu vyrauja neigiami jausmai. Tai paaiškintų, kodėl valdžiai taip sunku būti perrinktai.

Pandemija situaciją keičia. Visame pasaulyje pastebėtas susitelkimas ties lyderiais, taip pat ir Lietuvoje – kitaip tariant, situacijos vertinimas sustiprina teigiamas emocijas valdžioje esančių žmonių atžvilgiu. Ši tendencija LVŽS ir jų garvežiui Skverneliui yra itin svarbi, nes tai reiškia jiems simpatizuojančių, tačiau ir kitur besižvalgančių rinkėjų sugrįžimą (neišėjimą).

Kita vertus, bendras visuomenės emocinis fonas yra suprastėjęs.

Remiantis „Baltijos tyrimų“ ir „Žmogaus studijų centro“ duomenimis, karantino pradžioje ypač išaugo visuomenės nerimo lygis. Jis vėliau pakrito, tačiau vis tiek išlieka gerokai didesnis nei prieš pandemiją.

Nerimas yra įdomi emocija ir jį reiktų skirti nuo pykčio, kai kalbame apie įtaką rinkimams. Knygoje Party-System Collapse: The Roots of Crisis in Peru and Venezuela politologas Jasonas Seawrightas (2012) daug dėmesio skiria neigiamų emocijų rolei, visuomenei nusisukant nuo politikų.

Pagal jį, nerimas ir baimė (dėl saugumo, finansų) daro žmones atsargesniais: nors ir skatina pergalvoti pažiūras, bet kartu blokuoja balsavimą už naujas partijas.

Kitaip tariant, dominuojant nerimui ir baimei, žmonės gali ieškoti politinių alternatyvų, tačiau jau išbandytų.

Remiantis šiais argumentais, 2020 Seimo metų rinkimai gali išsiskirti tuo, kad naujoms partijoms nesiseks. Jeigu nerimas visuomenėje nenuslūgs iki prieš-karantininio lygmens.

Kita vertus, specialistai pastebi ir tai, kad, pandemijai slūgstant, visuomenėje daugėja pykčio. Pagal psichoterapeutą Gintarą Chomentauską, žmonės pradeda ieškoti kaltų dėl prarastų pajamų ar darbo.

Kad būtent taip veikia pyktis, teigiama ir politikos moksle. Nerimas ir baimė palankūs įsitvirtinusiems politikams, o tokioje situacijoje, kai kita pažįstama alternatyva dar labiau nemėgstama, gali išeiti į naudą ir valdantiesiems. Bet pyktis jau skatina balsuoti už neišbandytus politikus, gelbėtojus.

Dabar vienu metu matome kelis, skirtingai veikiančius emocinius procesus. Ir neaišku, ar jie rudenį bus panašaus stiprumo, ar kažkuris vienas taps dominuojančiu. Teigiamos emocijos stumtų palaikyti Skvernelį ir jo sąrašą, nerimas apribotų balsavimą tarp parlamentinių partijų, o didėjant pykčiui, išlošti gali ir naujos partijos, reitinguose iki šiol neblizgančios.

Viskas linksta į tai, kad nebus vieno aiškaus laimėtojo. Tikėtinas 2012 metų rinkimų scenarijus. Tada pirmą vietą (socialdemokratai gavo 39 vietas Seime) nuo antros skyrė tik šeši mandatai (konservatoriai – 33), o trečią nuo antros, savo ruožtu, skyrė keturi (Darbo partija gavo 29 vietas).

Seimo rinkimai išlieka sunkiai prognozuojamais. Šis dėsnis, panašu, nebus paneigtas.

Perspausdinta iš delfi.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako