Vladas Sirutavičius. Popiežiaus Jono Pauliaus II kelionė į Lietuvą

LRT.lt portalo skaitytojams siūlome ištraukas iš Lietuvos istorijos instituto leidykloje 2017 m. publikuotos Institute dirbančio mokslininko dr. Vlado Sirutavičiaus monografijos „Lietuviai ir Lietuvos lenkai, Lietuva ir Lenkija 1988-1994 metais”.

Jono Pauliaus II kelionė į Lietuvą tapo ypatingu įvykiu šalies gyvenime. Pirmą kartą Lietuvos istorijoje popiežius atvyko susitikti su gausia Lietuvos katalikų bendruomene. Savaime suprantama, vizitas pirmiausia turėjo apaštališką pobūdį. Tačiau būta ir kitų aplinkybių, kurios šią Jono Pauliaus II kelionę darė išskirtine. Popiežius atvyko į laisvą Lietuvą. Prieš pat Šventojo Tėvo vizitą Lietuvos Respubliką paliko paskutinis Rusijos Federacijos armijos kareivis. Popiežiaus vizito metu ši aplinkybė buvo ne kartą pabrėžiama – 1993 m. rugsėjo 4 d., tik išlipęs iš lėktuvo, Jonas Paulius II pabučiavo laisvos, nepriklausomos Lietuvos žemę.

Šventasis Tėvas neslėpė simpatijų Lietuvai ir jos laisvės bylai. Jis prisiminė, jog į Lietuvą troško atvykti dar 1987 m. per Lietuvos krikšto 600 metų jubiliejų. Tačiau dėl to meto politinių aplinkybių to padaryti negalėjo.[1] Apie įvairius popiežiaus ryšius su Lietuva plačiai rašė to meto žiniasklaida. Rašyta net apie lietuvišką Jono Pauliaus II motinos kilmę.[2] Popiežius nekartą reiškė paramą besikuriančiai Lietuvos valstybei ir įvairius sunkumus bei pavojus išgyvenančiai lietuvių tautai. Taip atsitiko ir dramatiškais sausio mėn. įvykiais. Jis pasiuntė telegramą kardinolui Vincentui Sladkevičiui, kurioje reiškė paramą bei solidarumą su kenčiančia ir jam „brangia lietuvių tauta“. Taip pat išreiškė viltį, kad galų gale įtampos bus pašalintos ir rasti sprendimai, tenkinantys abi konflikto puses.[3]

Sausio 13 d. popiežius nutraukė mišias ir pareiškė, kad meldžiasi už lietuvių tautą ir kartu su ja. [4] Ir vėliau maldose popiežius Jonas Paulius II nekartą prisimindavo lietuvių tautą. 1991 metų kovo 11 d. išvakarėse, sekmadienio mišiose popiežius kalbėjo: „Apaštališkas sostas visuomet su dideliu dėmesiu sekė ir seka [lietuvių] tautos sunkų žygį ir kančią, su viltimi, kad visų Lietuvos piliečių lūkesčiai bus teisingai įgyvendinti visuomeninio susitarimo ir tarpusavio pagarbos atmosferoje visoje valstybės teritorijoje ir tarptautiniame kontekste.“ [5]

Antra vertus, nors popiežius atvyko ir į laisvą kraštą, tačiau tokį, kuris, kaip minėjau, išgyveno įvairias pereinamajam laikotarpiui būdingas politines, ekonomines, socialines įtampas. Todėl padrąsinančio Šventojo Tėvo žodžio laukė ne tik Lietuvos katalikai, bet ir apskritai šalies visuomenė. Ir galiausiai trečias aspektas – į Lietuvą atvyko popiežius lenkas. Taigi, Jono Pauliaus su nekantrumu laukė ne tik katalikai lietuviai, bet ir labai katalikiška Lietuvos lenkų bendruomenė.

Jau nuo pat savo vizito pradžios Šventasis Tėvas rodė ne tik simpatijas Lietuvai bei lietuvių tautai, jos istorijai, bet ir gerai suprato problemas, su kuriomis kraštas susidūrė. Jau pirmojoje kalboje Vilniaus oro uoste (beje, pasakytoje lietuviškai) popiežius, pasisveikinęs „Brangūs Broliai ir Seserys!“ teigė: „Gerai žinau, jog atvykstu pas jus tokiu metu, kai Lietuvos visuomenė ieško šviesos savo garbingoje praeityje, tikėjimo kupinoje istorijoje ir po ilgo kančios, išbandymų ir kankinystės laikotarpio stengiasi drąsiai žengti į priekį. Įsikūrusi beveik Europos centre tarp senojo Žemyno Rytų ir Vakarų, pasitikinti savo ilga krikščioniška tradicija, Lietuva galės iš naujo eiti vienybės atkūrimo keliu, darniai bendradarbiauti su kitomis Europos tautomis. Ženkite šiuo keliu, brangieji Broliai Seserys! Atkeliauju pas jus pirmiausia kaip Ganytojas, tad trokštu padrąsinti toliau kurti naują Lietuvą, štai jau laisvą ir siekiančią kuo geriau išvystyti savo galimybes“.[6]

Apskritai, padrąsinimas ir kvietimas remiantis giliai įsišaknijusiomis civilizacinėmis tradicijomis, kurti naują Lietuvą – tapo vienu iš svarbiausiu Jono Pauliaus II kelionės po Lietuvą leitmotyvu.

Įvairiuose popiežiaus kalbose bei pamoksluose buvo ir daugiau momentų, kurie turėjo platesnę socialinę bei politinę prasmę – vienaip ar kitaip lietė tarpvalstybinius ir tarpetninius, bendruomeninius santykius. Šventasis Tėvas pirmiausia kvietė ieškoti bendrumo, sutarimo bei kompromisų. Šiais principais paremta politika Lietuvai turėjo verti kelius į Europą ir padėti spręsti įvairias vidines problemas.

Tarpvalstybinių santykių kontekste bene svarbiausia buvo Jono Pauliaus II kalba, pasakyta Apaštalinėje Nunciatūroje – Vatikano ambasadoje – antrąją vizito Lietuvoje dieną. Formaliai kalba buvo skirta diplomatams ir politikams, todėl joje neatsitiktinai pabrėžiami naujos, po Šaltojo karo besiformuojančios diplomatijos svarbiausi tikslai bei uždaviniai. Pacituosiu kelias būdingesnes popiežiaus kalbos ištraukas: „Nuo šiol Europa nėra padalyta antagonistinių ideologijų: ji eina tautų bendradarbiavimo keliu. Tai ilgas, daug kantrybės reikalaujantis darbas, kurį turi dirbti visos žemyne gyvenančios tautos. Šios tautos turi vėl atnaujinti brolybės ir solidarumo ryšius, kad išnyktų ankstesniais periodais susikaupęs apmaudas.“

Ir dar viena, šį kartą didesnė: „Diplomatinėms misijoms iškyla viena svarbiausių užduočių – sukurti sąlygas deryboms, kad sumažėtų susidūrimų galimybė tarp kultūrinių, etninių bei religinių bendruomenių, plėstųsi bendradarbiavimas tarp valstybių, būtų labiau gerbiamas žmogaus orumas ir sustiprėtų taika. Turėdami galvoje praeitį, kuri stipriai paženklino žmones, tautas ir institucijas ir kurią tenka pamažu prisiminti ir peržengti, turime būti išradingi. Visa, kas žadina žmonių tarpusavio pasitikėjimą ir viltį, ryškėjančius po daugelio tamsos metų, yra tas fermentas, kuris skatina konstruktyvius santykius ir tarp tautų. Iš tiesų jokia tauta negali suklestėti, jei visos dabartinės jėgos nesusitelks tarnauti nacionalinei ir tarptautinei žmonių bendrijai.“

Kartu kalboje popiežius solidarizavosi su jaunomis Lietuvos bei kitų dviejų Baltijos valstybių demokratijomis. Jis pažymėjo, kad jaunos demokratijos privalančios išmokti derinti nacionalinius interesus su pagarba žmogaus orumui bei teisėms. Tik taip galima sukurti efektyviai bei skaidriai veikiančią demokratinę politinę sistemą.

Būta kalboje ir perspėjimų jaunoms demokratijoms. Popiežius pastebėjo, kad „demokratija reikalauja ilgo ir kantraus mokymosi bei brandos“, pažymėjo, jog „neišvengiamas nacionalinis atgimimas neturi padaryti žalos esminėms žmogiškosioms vertybėms“ bei priminė, kad „šalia lietuvių, latvių ir estų bendruomenių – tikrai trokštančių taikos ir nacionalinės nepriklausomybės, kurių joms taip trūko, – gyvena ir kitos čia gimusios kaimyninių valstybių bendruomenės. Jų buvimas liudija apie ilgą istoriją, kurios tenka paisyti, netgi kai tenka apgailestauti dėl kančių, žaizdų ir nesusipratimų; reikia įžvelgti brolybės ir svetingumo perspektyvą.“ Šiuo paskutiniu sakiniu popiežius pačia bendriausia prasme apibrėžė modus vivendi principą tarp dominuojančių bendruomenių ir tautinių mažumų.

Ši ir kitos Jono Pauliaus II kalbos, kuriose buvo pabrėžiama solidarumo, santarvės, dialogo svarba, formavo palankią atmosferą Lietuvos ir Lenkijos, lietuvių bei Lietuvos lenkų ginčams ir nesutarimams spręsti. Dažnai lietuvių – lenkų santykiuose įtampos šaltiniu tapdavo skirtingas dramatiškos praeities suvokimas, prieštaringos istorijos aiškinimas arba istorinė atmintis. Atrodo, kad ir šios problemos svarbą popiežius suvokė. Kalboje intelektualams bei kultūrininkams, pasakytoje Vilniaus universitete tą pačią rugsėjo 5 d. Šventasis Tėvas pabrėžė istorinės atminties svarbą, reikšmę. Popiežiaus teigimu, nepaisant praeities dramatizmo ir tragiškumo, istorinė atmintis praturtina, todėl ji „negali būti ištrinta.“ Antra vertus, bendras kalbos tonas, jos dvasia liudijo, jog Jonas Paulius II kvietė susitaikymui, oriam ir pagarbiam santykiui su istorija, praeitimi.

Žinoma, Švento Tėvo kelionė po Lietuvą pirmiausia turėjo apaštališką pobūdį. Jonas Paulius II aplankė kiekvienam Lietuvos tikinčiajam brangų Kryžių kalną. Jis meldėsi Vilniaus arkikatedroje bazilikoje ir Aušros vartų koplyčioje. Aplankė Antakalnio kapines, kur pagerbė žuvusius tragiškais 1991 m. Susitiko su jo apaštališkojo žodžio trokštančiaisiais Vilniaus Vingio parke bei Kauno santakoje. Ir, žinoma, meldėsi Šiluvos Švč. Mergelės Marijos Gimimo bazilikoje.

Vilniaus Šv. Dvasios bažnyčioje popiežius susitiko su Lietuvos lenkais. Žodyje tikintiesiems Jonas Paulius II ragino atmesti „nacionalizmo gundymus“ ir kvietė abi bendruomenes – lietuvius ir lenkus – „kiekvienai priimtinu keliu“ dėtis į bendrą integracijos procesą. Vengti priešiškumo ir remtis broliškumo jausmu. Matyt, turėdamas omenyje šiuos du principus, savo kalboje Šv. Dvasios bažnyčioje Lietuvos lenkus Šventasis Tėvas pavadino „lenkų kilmės lietuviais“, tokiu būdu lyg dar kartą pabrėždamas bendrumo svarbą. Sakoma, kad toks jo kreipimasis dalies liko nesuprastas, o kai ką netgi supykdęs, nes buvo suvoktas, kaip kėsinimasis į puoselėjamą tautinį tapatumą. Nesiimsiu čia aiškinti popiežiaus žodžių. Tik pastebėsiu, kad šiuos žodžius galima suvokti ir kaip tam tiktą įpareigojimą, skirtą jau ne tik Lietuvos lenkams, bet nemažiau, o gal net daugiau lietuviams – elgtis broliškai…

Apskritai, apaštališkąją Jono Pauliaus II kelionės po Lietuvą dalį būtų galima apibūdinti keliais paties popiežiaus žodžiais – krikščioniška dvasia padės įveikti sunkumus, todėl puoselėjant tikėjimą galima drąsiai žvelgti į ateitį… Ar prisidėjo Šventojo Tėvo vizitas prie Lietuvos – Lenkijos santykių sureguliavimo ir geresnių santykių tarp Lietuvos lenkų ir lietuvių? Į šį klausimą ko gero geriausiai savo prisiminimuose atsakė prezidentas A. M. Brazauskas.[7] Pasak jo, vizitu Jonas Paulius II ne tik parodęs išskirtinę pagarbą Lietuvai, žavėjo tai, kad popiežius kalbėjo lietuviškai, pateikė aukščiausios prabos oratorystės pavyzdžių, o savo kalbose parodė santarvės, susitarimų, atgailos ir atleidimo reikšmę, kas nuvylė įvairaus raugo radikalus… Neabejoju, rašė Prezidentas, kad vizitas paspartino tarpvalstybinės Lietuvos ir Lenkijos sutarties pasirašymą.

[1] Č. Laurinavičius, V. Sirutavičius, Lietuvos istorija. Sąjūdis: nuo „persitvarkymo“ iki Kovo 11-osios, Vilnius: Baltos lankos, 2008, p. 50.

[2] Lietuvos rytas, 1993-09-03, nr. 170; E. Ganusauskas, Prieš penkiolika metų pirmąją savo aukštosios misijos dieną prabilęs apie Lietuvą, popiežius Jonas Paulius II-asis šiandien išvys ją savo akimis, Lietuvos rytas, 1993-09-04, nr. 171.

[3] Apel Papieża, Gazeta Wyborcza, 1991-01-12–13, nr. 10.

[4] Gazeta Wyborcza, 1991-01-14, nr. 11.

[5] „Papież za wolną Litwą“, Rzeczpospolita,1991-03-11, nr. 59.

[6] Popiežiaus Jono Pauliaus II-ojo kalbos Lietuvoje. Prieiga per internetą: http://www.lcn. lt/b_dokumentai/popiezius_Lietuvoje/, [žiūrėta 2016-05-31]. Visos kitos Popiežiaus kalbos taip pat cituojamos iš šio šaltinio.

[7] A. Brazauskas, Penkeri prezidento metai. Įvykiai, prisiminimai, mintys, Vilnius, 2000, p. 134–135.

Perspausdinta iš lrt.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako