Kęstutis Girnius. Kiek teisėsauga korumpuota?

Teisėsaugos organizacijose esama korupcijos, klausimas tik kiek. Pernai vasarį dėl įtarimų kyšininkavimu buvo sulaikyti aštuoni teisėjai ir penki advokatai. Per teisėjų kratas buvo rasta 200 tūkst. eurų grynais, tad būta tvirto pagrindo manyti, kad kaltinimai nėra iš piršto laužti.

Šią savaitę Delfi paskelbta, kad teisėjų korupcijos byloje pareigūnai įtarimus jau pareiškė 12 teisėjų, dar šeši teisingumo vykdytojai yra apklausti kaip specialieji liudytojai.

Specialaus liudytojo statusas suteikiamas tada, kai yra duomenų, kad konkretus asmuo galimai padarė nusikalstamą veiką, bet nepakanka duomenų, kad šiam asmeniui būtų suteiktas įtariamojo statusas.

Keturi šių liudytojų iki šiol dirba teismuose. Vienas jų – Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininkas Aloyzas Kruopys, kuris taip pat yra Teisėjų tarybos narys.

Teisėjų tarybos pirmininkas A. Valantinas ragino Seimo narius „nesiekti trumpalaikės politinės naudos teismų menkinimo sąskaita“.

Pasak Valantino, teismai „nebėga ir nesislapsto“ nuo šių problemų, bet reikalauja, kad jos būtų sprendžiamos skaidriai ir įstatyme numatytais būdais. Problemos neturinčios tapti „politinio kapitalo dividendų kaupimo įrankiu, kurstančiu nusivylimo nuotaikas visuomenėje“.

Valantino raginimai skambėtų nuoširdžiau bei neatrodytų kaip mėginimas ginti teisėjų gildijos garbę, jei jis ir kiti teisėjai būtų rimčiau traktavę ankstesnius kaltinamus, ir stengęsi iš pareigų atleisti įtariamuosius.

Tai, kad teisėjai dar nėra įsisąmoninę, kad jie turi elgtis nepriekaištingai ir pasitraukti, kai jie viešai suklumpa, rodo, kaip giliai įsišaknijo ciniškas požiūris į teisėsaugos reikšmę bei jų pačių atsakomybę.

Kruopys ir kiti teisėjai/specialieji liudytojai elgiasi lyg pareikšti kaltinimai yra dėmesio nevertas mažmožis, kad jie gali toliau dirbti lyg nieko nebūtų įvykę. Daugelis kitų rimčiau reaguoja. Lietuvos verslo konfederacijos prezidentas V. Sutkus atsistatydino iš pareigų po to, kai jis kartu su Lietuvos bankų asociacijos prezidentu M. Zalatoriumi buvo apkaltinti kyšininkavimu ir prekyba poveikiu. Sutkus neigia kaltinamus, bet pabrėžė, kad dėl susidariusios situacijos jam neįmanoma toliau tinkamai eiti LVK prezidento pareigas.

Verta prisiminti, kad kai pernai vasarį kaltinimai buvo pateikti teisėjams, Valantinas kalbėjo panašiai. Esą „svarbu būti atspariems viešumoje pasigirstančioms spekuliacijoms ir į esamą situaciją žvelgti sistemiškai“, viešoje erdvėje reiškiamas nepasitenkinimas esą „kuria nepasitikėjimo ir grėsmės atmosferą visuomenėje ir kelia riziką demokratinės valstybės principams“.

Keista Valantino pozicija. Juk teismų ir teisėjų korupcija bei neveiksmingumas kelia didesnį pavojų demokratinės valstybės principams ir labiau skatina nusivylimo nuotaikas visuomenėje negu neatsargūs ar perdėti politikų ar apžvalgininkų žodžiai. Pirmenybė turėtų būti skiriama korupcijos išaiškinimui ir kaltųjų drausminimui, nes tai geriausias būdas atkurti piliečių pasitikėjimą.

Bet beveik nieko nebuvo daroma. Pernai rugsėjį, taigi praėjus daugiau negu pusmečiui, Teisėjų taryba nusprendė atidėti klausimą dėl trijų korupcija įtariamų teisėjų atleidimo. Pasak Valantino, Teisėjų taryba dar norėjo detaliau susipažinti su įtarimų turiniu. Taigi, Teisėjų taryba vilkino įtariamųjų teisėjų drausminimą, kaip teismai vilkina bylų tyrimą. Vargu ar tai galima laikyti pagirtinu nuoseklumu.

Teisėjų korupcija neturėtų būti laikoma žaibu iš giedro dangaus. Seniai buvo aišku, jog Lietuvos teismai negeba deramai spręsti rezonansinių politinių bylų. Bylos vilkinamos metų metus, kaltinamieji dažniausiai išteisinami ar baudžiami tik kuklia pinigine bauda. Bylų vilkinimas dažnai yra atviras, tiesiog įžūlus.

Nereikia manyti, kad teismai kaskart pripažintų kaltinamąjį kaltu. Kai kurie įtariamieji veikiausiai buvo nekalti, kartais specialios tarnybos ar policija nesurinko pakankamai įtikinamų įkalčių, gal prokuroras nemokėjo rišliai išaiškinti neteisėtos veikos esmę, duoti įtikinamą atkirti gynėjų argumentams. Bet teisėjų bendruomenei seniai turėjo kelti įtarimų tai, kad politinės korupcijos bylose išteisinimas labiau norma negu išimtis.

Sunku suprasti daugelio rezonansinių bylų baigtį. Bene žinomiausios dar 2006 m. pradėtos Darbo partijos „juodosios buhalterijos“ bylos duomenimis, į Darbo partijos buhalterinę apskaitą neįrašyta apie 7 mln. eurų pajamų ir daugiau nei 4 mln. eurų išlaidų. Apeliacinis teismas V. Uspaskichą, V .Gapšį pripažino kaltais dėl apgaulingo apskaitos tvarkymo, bet išteisino dėl sukčiavimo. Jiems skirtos baudos nuo 3,6 iki 6,8 tūkst. eurų. 2016 m. AT nustatė, kad dėl kaltinimų yra suėję baudžiamosios atsakomybės senaties terminai ir Darbo partija nebegali būti teisiama.

Šį balandį teismas išteisino buvusį prezidentą R. Paksą ir „Lietuvos ryto“ žiniasklaidos grupės savininką G. Vainauską. Pagrindinis kaltinimas buvo prekyba poveikiu, o visa byla – nuo STT parašytos kaltinamosios pažymos iki teismo sprendimo – tęsėsi beveik penkerius metus. Bylą vilkino teisėjai, prokuratūra bei patys teisiamieji.

Veikiausiai niekada nežinosime, ar Vainauskas pasiūlė kyšį Paksui dėl tarpininkavimo, pagreitinant parduotuvės „Norfa“ Prienuose statybą, ar Paksas iš tiesų gavo tuos pinigus. Bet nereikia penkerių metų vienaip ar kitaip išaiškinti tokį gana nesudėtingą dalyką.

Dar neišspręsta vadinamoji „MG Baltic“ byla. 2016 m. gegužę per kratas Seimo nario E. Masiulio automobilyje ir namuose Vilniuje buvo rasta apie 250 000 eurų. Prokurorai kaltina jį ėmus kyšius iš buvusio „MG Baltic“ viceprezidento R. Kurlianskio. Pasak Masiulio, pinigai buvo paskola. Kodėl reikia daugiau negu ketverių metų nustatyti, ar tai buvo kyšis, ar paskola? Kyla ciniškas mintis, kad kuo ilgiau bylos pratęsiamos, tuo didesnė galimybę papirkti atitinkamus asmenis.

Jei nuoširdžiai rūpinamasi, kad teismai ir teisėjai būtų gerbiami, tai reikia imtis ir kitų veiksmų.

Vienas toks žingsnis buvo žengtas praeitą savaitę, kai teismas atmetė prokuratūros prašymą suimti sulaikytą Sutkų ir paleido jį į laisvę su pažadu neišvykti.

Lietuvos advokatūra pareiškė nepasitenkinimą, kad praktika asmenis sulaikyti dviem paroms tapo įprastu standartu ikiteisminiuose tyrimuose.

Ši „sulaikymo prezumpcija“ yra giliai ydinga fizinį bei psichologinį poveikį turinti priemonė, kurią ikiteisminio tyrimo pareigūnai privalo pagrįsti.

Gerai, kad advokatūra pagaliau prabilo, net jei ji tai darė, gindama įtakingą verslininką Sutkų. Būtų geriau, jei jie gintų ir paprastus, net niekinamus piliečius.

Advokatūra nieko nesakė, kai dar neteistas A. Paleckis buvo kalinamas ne moderniai teisinei valstybei bet viduramžių barbarizmui būdingomis sąlygomis – tarp kita ko, beveik 500 dienų vienutėje. Šiuo gėdą Lietuvai sukeliančių elgesiu nepasisakė ir Teisėjų taryba.

Perspausdinta iš delfi.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako