Koks buvo jūsų kelias į VU TSPMI? Kaip nuo istorijos perėjote prie tarptautinių santykių?

Istorija ir tarptautiniai santykiai – neatskiriami elementai. Iš esmės, tarptautinę politiką būtų labai sunku suprasti nežinant istorinių aplinkybių.

Aptariant mano pasirinkimą, dar mokyklos suole domino su politika susiję dalykai. Galbūt todėl istorijos pamokos buvo vienos įdomiausių, nes jose būdavo nemažai politologijos. VU Istorijos fakultete toliau gilinausi į su tarptautine politika susijusius istorinius klausimus. Netgi savo bakalauro darbo temą pasirinkau kiek neįprastą – analizavau buvusio Britanijos premjero Johno Majoro Vyriausybės politiką. Regis, vienas iš Gynimo komisijos narių netgi paklausė, ar neplanuojate žengti į politologų kalvę? Tada tik šyptelėjau. Nors galvoje jau sukosi ši mintis.

Taigi, pramokęs istoriko amato, nutariau, kad norėčiau išbandyti save kitur, tačiau sykiu pernelyg nenutolti nuo istorijos, politikos, tarptautinių santykių. Atsižvelgiant į tai, pasirinkimas buvo natūralus – VU TSPMI.

Kurį laiką dirbote redaktoriumi „Diena Media News“ – ar darbas žiniasklaidoje buvo kaip nors susijęs su jūsų specialybe, o galbūt tai jūsų pomėgis?

Iš tiesų, žiniasklaidoje aš atsidūriau atsitiktinai. Pažįstamų tėtis darbavosi „Respublikoje“. Pasiūlė vieną vasarą pasistažuoti. Nukreipė mane į „Pasaulio“ (užsienio naujienų) skyrių, nes tuometinei vyr. redaktorei pasakiau, kad domina tik tai, kas vyksta pasaulyje. Sekėsi neblogai. Vasara baigėsi, o man pasiūlė dar pasilikti… Vėliau iš „Respublikos“ persikėliau į „Vilniaus dieną“ (ir „Kauno dieną“). Ten praleidau aštuonerius metus. Tai – labai ilgas laiko tarpas. Nors buvo ir šilto, ir šalto, visada mėgau šį darbą.

Disertaciją rašėte apie Lietuvos užsienio politikos formavimo tapatybinius veiksnius – ar šia tema ir toliau vykdote mokslinę veiklą? Kokios pagrindinės jūsų akademinio intereso sritys?

Lietuvos užsienio politika domiuosi iki šiol. Stebiu, kas vyksta viešojoje erdvėje, kartais ką nors pakomentuoju, kiek leidžia turimos žinios. Vis dėlto turiu prisipažinti, kad mokslinių tyrimų šia tema pastaruoju metu nevykdžiau. Taip jau susiklostė, kad vis imuosi ko nors naujo. Veikiausiai, dar nesu apsisprendęs, kuria kryptimi turėčiau judėti moksle.

Pastaruoju metu skyriau nemažai dėmesio Tarptautinės politinės ekonomijos „Pasaulio sistemos“ perspektyvai. Tiesiog, norėjosi suvokti pasaulį šiek tiek kitaip, nei leidžia disertacijoje pasitelkta Konstruktyvizmo paradigma.

Aptariant akademinius interesus, mane labiausiai domina Tarptautinių santykių ir Tarptautinės politinės ekonomijos disciplinų teorijos, taip pat Užsienio politikos analizė. Vienos konkrečios teorinės krypties kol kas sąmoningai nesirenku, nes: pirma, norisi išbandyti kuo daugiau teorinių požiūrių, t. y. patikrinti kaip jie veikia praktikoje, ką leidžia paaiškinti, suvokti, galbūt prognozuoti; antra, pasitaiko, kad vienos teorijos nepakanka suvokti ar paaiškinti tarptautinėje sistemoje vykstančių procesų. Tad tenka ieškoti alternatyvų, derinti skirtingas teorijas tarpusavyje ir t. t.  Beje, tą visuomet rekomenduoju daryti ir savo studentams. Svarbiausia – rasti atsakymus, o ne tik gebėti pritaikyti tam tikrą teoriją.

Papasakokite apie savo darbą Lietuvos karo akademijoje – kuo jis kitoks nei institute? Ar galime vieni iš kitų kažko pasimokyti?

Karo akademijoje šiuo metu jau nedirbu. Tačiau, prisimenant šį gyvenimo etapą, galiu pasakyti, kad dirbti LKA buvo iššūkis, tiesa, malonus.  Žinoma, kaip kiekviename darbe, visko būna. Nepaisant to, tai buvo labai vertinga patirtis.

Sunkiausia priprasti prie LKA tvarkos, o ji – griežta. Jei viršininko pasakyta, vadinasi, visi laikosi ir neprieštarauja. Kita vertus, reikia suprasti, kad Akademija – karinė institucija, o joje kitaip ir negali būti. Jeigu kariai darytų ką nori ir neklausytų įsakymų, ko gero, būtų prastai… Dar reikėjo priprasti prie to, kad kasdien matai žmones su uniformomis. Akademijoje kariai ne tik paskaitas lanko, bet ir treniruojasi, dalyvauja iškilminguose paraduose, sportuoja, gyvena. Iš pradžių buvo baugu pro langą matyti ginklus ar karinę techniką. Vėliau pripranti.

Dar vienas atsiminimas: pamenu, Profesorė Jūratė Novagrockienė, kuriai esu dėkingas už suteiktą galimybę dirbti LKA, sakė: „Atsiminkite, kokie ženklai yra ant karių uniformos! Nepraeikite nepasisveikinę, jei pro jus žygiuoja majoras, pulkininkas ar juolab generolas…“. Iš tiesų LKA priimta, kad visada su visais reikia sveikintis. Tai – pagarbos ženklas. Kalbant apie LKA ir TSPMI, tai – itin susijusios mokslo institucijos. Rankų pirštų nepakaktų išvardyti žmonių, kurie yra baigę TSPMI ar dėstę Institute, o šiuo metu darbuojasi LKA. O ir tyrimų kryptis – panašios.

Kadangi norime bendruomenei leisti geriau pažinti savo narius, papasakokite apie savo laisvalaikį – kaip jį leidžiate? Kokių pomėgių turite?

Jei tik turiu laiko, keliauju po Lietuvą. Ne todėl, kad karantinas ir į užsienį negalima… Dar iki pandemijos buvau visą Lietuvą skersai išilgai išvažinėjęs. Nors Lietuva yra maža, bet ji – be galo įdomus kraštas: štai, vos už 100 km nuo Vilniaus gali grožėtis Art Deco architektūra, Čiurlionio paveikslais ar Pažaislio bažnyčios ir vienuolyno ansamblio bokštais, įsiterpusiais į Kauno marias. Į Rytus nuo sostinės – ežerų ir pušynų kraštas Nalšia. Į Pietus – Dzūkijos pušynai ir per juos vingiuojantis Merkys. Šiaurėje – kasmet vis gražesni Šiauliai, Žagarė, Zarasai, Biržai, Rokiškis su įspūdingu dvaru. Ką jau kalbėti apie Vilniaus, Kėdainių, Klaipėdos, Kauno senamiesčius, Žuvintą, Ventės ragą, Kuršių Neriją ar kitas Lietuvos įžymybes. Gali vardyti ir vardyti. Praktiškai kiekvienas Lietuvos rajonas, kiekvienas miestelis turi ką parodyti. Ar tai paminklas iškiliam Lietuvos žmogui, ar įspūdinga bažnyčia, kaip kad Salake, ar pažintinis takas, ar apžvalgos bokštas. Kartais mes pamirštame, kiek daug visko turime.  Tiesa, jei reikėtų pasakyti, kur man Lietuvoje gražiausia, matyt, mano atsakymas būtų toks: ten, kur Nemunas kilpas daro.

Kokios jūsų labiausiai mėgstamos neakademinės knygos? Kokią paskutinę knygą skaitėte?

Juokingai nuskambės, tačiau labiausiai mėgstu leidinius apie geografiją. Netgi koks žemėlapis man kaip knyga. Galiu ištisas valandas studijuoti: ežerus, upes, kalvas, miestus ir miestelius, kelius, geležinkelius ir t. t. O jeigu dar pavyksta nuvykti ir gyvai pamatyti, iš viso tobula. Nuo vaikystės mėgstu šį užsiėmimą… Pamenu, virš mano lovos buvo Europos žemėlapis, tai jį buvau neblogai išstudijavęs. Beje, vėliau geografijos pamokose jokių bėdų nekildavo.

Aptariant neakademinę literatūrą, paskutinė knyga, kurią skaičiau: Simon Sebag Montefiore, „Kalbos, pakeitusios pasaulį“. Pastebiu, kad politikoje vis labiau įsigali asmenybių kultas. Susidomėjau, kaip tos asmenybės sugeba užkariauti žmonių širdis?

Ar turite patarimų studentams, kurie domisi tiek magistro, tiek doktorantūros studijomis? Ką vertėtų atsinešti į naujas studijas?

Svarbiausia yra atsinešti norą ieškoti ir rasti atsakymus į Jus dominančius klausimus.