Margarita Šešelgytė. „Koronos“ valdymas – kiek svarbi lyderystė?

COVID-19 pasaulio žiniasklaidoje apibūdinama kaip beprecedentė ir daugiabriaunė krizė, apimanti sveikatos, ekonomikos, politikos sritis. Ji iššaukia netikrumo jausmą ir baimę, o valstybių vadovai yra priversti imtis beprecedenčių veiksmų.

Balandžio mėnesį pusė žmonijos, beveik 4 milijardai žmonių, atsidūrė karantine ir tapo „kaliniais“ savo namuose. Šių žmonių judėjimo laisvę ribojančių priemonių ėmėsi tiek autoritarinės, tiek demokratinės valstybės, o didžioji dauguma visuomenių priėmė tai kaip neišvengiamybę.

Šiandien pasigirsta skeptiškų tokio sprendimo vertinimų, ar tikrai reikėjo „uždaryti žmones“?

Valstybių vadovų veiksmai vertinami pagal tai, ar pasisekė, ar ne suvaldyti sveikatos krizę. Dažniausiai yra pateikiami du parametrai: virusu užsikrėtusių ir mirčių skaičiai. Vertinant šiuos parametrus labiausiai nukentėjo JAV, Brazilija, kuri stipriai vejasi JAV, o Europoje –Jungtinė Karalystė, Italija, Prancūzija ir Ispanija. Kinijos ir Rusijos skaičiai mažesni, ir tai net sukėlė diskusiją, ar autokratijos geriau tvarkosi su šia pandemija nei demokratijos?

Vis dėlto šiuo atveju verta prisiminti, kad besitvarkydamos su pandemija autokratijos taip pat turi galimybę „tvarkytis“ ir su duomenimis, pateikti tai, ką nori, o oponentus tiesiog nutildyti.

Tarp valstybių, kurios gerai tvarkosi su pandemija minimos Naujoji Zelandija, Slovėnija, Čekija, Danija, Suomija, Baltijos valstybės, nepaisant nemažo susirgusių skaičiais – Vokietija.

Žvelgiant į skirtingus valstybių atsakus bei rezultatus, galima pastebėti, kad vieno recepto, kaip valdyti pandemiją, nėra. Vyksta aktyvios diskusijos, o kas tai lemia: valstybės valdymo forma (demokratija, autokratija), dydis (mažos, didelės), pagaliau, vadovų lytis (moterys, vyrai).

Kai kuriose, ypač didelės valstybėse, matoma tendencija, kaip lyderystę krizės valdymo klausimais iš centrinės valdžios perima vietinė valdžia.

Niujorko gubernatorius, drįsęs pasipriešinti D. Trumpui ir įvedęs griežtesnes priemones, sulaukė didelio visuomenės palaikymo. Pasigirdo kalbų, kad būtent jis galėtų tapti kitu JAV prezidentu. Tokių pavyzdžių yra ir kitose valstybėse Italijoje, Vokietijoje ir Lietuvoje.

Akivaizdu, kad gerus valstybių rezultatus valdant pandemijos sukeltą krizę lemia labai daug veiksnių, tarp jų, galbūt – paprasčiausia sėkmė. Įdomus Estijos pavyzdys, kai didžiausią užsikrėtusiųjų skaičių Estijoje – Saaremo provincijoje – lėmė vienos tinklinio varžybos su Italijos komanda. Todėl kyla natūralus klausimas, o kiek valdant šią krizę svarbi yra lyderystė?

Atsakant į šį klausimą verta užduoti dar tris kitus.

Pirma, kuo šiandieninė situacija yra ypatinga ir kokios kompetencijos bei sprendimai yra svarbūs ją suvaldant?

Pasaulio istorijoje yra būta įvairių krizių: pasauliniai karai, badas, ekonominės krizės, būta ir pandemijų. Visos jos skiriasi, bet kartu panašios, nes dideliu mastu keičia nusistovėjusius įpročius, taisykles, netgi mąstymą. Pavojai ir rizikos – dideli, neaišku, ką daryti, sprendimų reikia greitai, o klaidos kaina – ypač didelė.

Šiandieninė krizė turi būtent tokius bruožus. Be to, iš jos negali pabėgti – visas pasaulis tą patį išgyvena, valstybės uždarė sienas ir gyventojus savo namuose. Egzistuoja didelė nežinomybė, kiek tai tęsis, kada virusas atsitrauks. Mažėjantys sergančiųjų skaičiai šiandien nereiškia, kad nebus antros, trečios, ketvirtos bangos ateityje. Kol nebus visuotinai prieinama vakcina nuo šios ligos ar efektyviai veikiantys vaistai – teks gyventi nežinomybėje. Ir tai keis mūsų įpročius, taisykles bei mąstymą.

Valstybių vyriausybėms sudėtinga priimti teisingus sprendimus, kai neaišku, kokie sprendimai yra teisingi. Reikia drąsos, greičio, nebijoti rizikuoti, būti nemėgstamu. Uždelstas veikimas, kad ir savaitę, gali turėti katastrofiškų pasekmių. Žmonės tikisi, kad vyriausybės žino, ką daryti ir išspręs jų problemas, bet valstybių vadovai tegali eksperimentuoti, improvizuoti ir tikėtis, kad pasiseks.

Reikia nuolat ieškoti pusiausvyros tarp to, ką išsaugoti, puoselėti, ir to, kam atėjo metas keistis. Tuo pačiu krizė rodo, koks yra svarbus valdžios, ekspertų vaidmuo, kaip svarbu, kad sprendimai būtų pagrįsti žiniomis.

Antras klausimas, kaip apibrėžiame lyderystę? Kuo lyderystė skiriasi nuo vadovavimo? Ar įprasti vadovavimo metodai tinkami krizės metu?

Kuomet ištinka krizė, greitis yra svarbus, svarbi hierarchija paklusimas, žinojimas, ką darai. Tačiau ši taisyklė galioja, kuomet krizės yra „pažįstamos“. „Nepažįstamos“ krizės reikalauja holistinio supratimo (suprasti kaip veikia įvairiausios sritys, kokios jų sąsajos), gebėjimo improvizuoti, numatyti nenumatomus scenarijus, ryžto, nepaisyti atsakomybės ribų.

Sudėtingų problemų sprendimui ir klestėjimo užtikrinimui ypač svarbu tampa gebėti telkti įvairių sričių specialistus, taip pat žmones, kurie nori ir gali prisidėti prie problemos sprendimo. Tai yra sudėtingas darbas, reikalaujantis specialių įgūdžių ir patirties, tačiau duodantis puikių rezultatų.

Trečiasis klausimas, kokie lyderystės bruožai labiausiai pasiteisino šiandieniniame krizės etape?

Šiandien netyla diskusijos apie tai, kokie lyderystės bruožai lemia sėkmingą krizės valdymą. Vienas iš diskusijos kampų – bandymas susieti valdymo sėkmę su valstybės vadovo lytimi.

Ne vienas straipsnis įtakinguose pasaulio žiniasklaidos šaltiniuose veda paralelę tarp sėkmingo krizės valdymo ir fakto, kad valstybės vadovė yra moteris. Pateikiami pavyzdžiai – Taivanas, Naujoji Zelandija, Suomija, Danija, Vokietija, taip pat Tokijo ir San Francisko merės.

Diskusijose apie moterų lyderystės valdant COVID-19 sėkmę, pabrėžiami tam tikri lyderystės bruožai, kuriuos turi visos minėtų šalių vadovės: įžvalgumas, kuklumas, gebėjimas pripažinti, kad visko nežinai, įvairių nuomonių, balsų įtraukimas į sprendimus, empatija, kalbant apie sudėtingus klausimus su visuomene.

Niujorko gubernatoriaus ir kitų aktyvių lyderių pavydžiai parodė, kad sudėtingose situacijose, kuriose yra daug moralinių sprendimų (pavyzdžiui, aukoti gyvybes ar ekonomiką) reikia tvirto stuburo ir drąsos.

Drąsos nebijoti nuvilti dalį visuomenės. Juk visuomenė nebalsavo už tokius sprendimus, kurių reikia šiandien. Politikams kyla pavojus būti neišrinktiems bet jie gali padaryti sprendimą, kuris paveiks ateitį.

Puikus tokios lyderystės pavyzdys – Vokietijos kanclerės sprendimas paremti Prancūzijos pasiūlytą Europos gelbėjimo planą. Viena vertus, ši iniciatyva didele dalimi bus nukreipta Pietų Europos valstybių „gelbėjimui“, o Vokietijai tai reikš papildomas išlaidas. Kita vertus, šiandieninėje situacijoje šis sprendimas yra ypatingai svarbus Europos Sąjungos išlikimui.

A. Merkel greičiausiai šiuo sprendimu „sudegins“ visą savo per daugiau nei dešimtmetį sukauptą politinį kapitalą, jos partijai parama gali kristi, bet gali būti, kad ji įeis į istoriją kaip žmogus, išgelbėjęs Europos Sąjungą.

Dar vienas kontraoersiškas, bet ne mažiau įdomus atvejis šios krizės kontekste yra Švedijos pandemijos valdymo strategija. Verta pripažinti, kad tai – ne standartinis sprendimas, Švedija pasirinko susitaikyti su žmonių mirtimis, bet nevaržyti žmonių laisvių, apribojimai šalyje buvo nedideli. 10 mln. gyventojų turinčioje valstybėje mirčių skaičių viršija 2000, bet didžioji dalis visuomenės palaiko tokią strategiją.

Viena iš priežasčių – pasitikėjimas: visuomenės – vyriausybe, vyriausybės – visuomene ir vienas kitu. Ne visos šalys gali pasigirti tokia situacija.

Pasitikėjimo kūrimas yra vienas iš pamatinių lyderystės demokratinėse valstybėse bruožų. Visuomenėje yra noro ir pajėgumų veikti bei ieškoti naujų būdų tvarkytis su esama situacija, kurti klestėjimą. Apskritai pandemija sukūrė aplinką, kurioje žmonės yra linkę labiau rūpintis vieni kitais ir dalintis. Tą matome iš iniciatyvų, kylančių visuomenės lygmenyje.

Visuomeniniai judėjimai, paprasti žmonės imasi lyderystės tam tikroje srityje, ne savo tiesioginių darbų, atsakomybės sferoje ir padaro daugiau nei kai kurios vyriausybės.

Puikus pavyzdys – 99 metų Jungtinės karalystės kariuomenės veteranas Tomas Moore‘as, kuris savo iniciatyva sugebėjo surinkti 4 milijonus svarų Jungtinės karalystės medikams.

Lietuvoje taip pat matome visuomeninius judėjimus, verslus, kurie nori prisidėti prie krizės sprendimo.

Ši lyderystė yra svarbi, bet taip pat svarbi lyderystė valstybės mastu, sugebėti pastebėti, įgalinti ir koordinuoti tokias iniciatyvas. Kažkuriuo metu reikės pasakyti, kad kaukių ir plaučių ventiliavimo įrangos jau užtenka, o padėti reikia verslui, švietimui, kultūrai. Tai irgi yra lyderystė.

Svarbu gebėti mobilizuoti karantino metu susikaupusią energiją ir ją panaudoti produktyviems tikslams įgyvendinti. Ateis naujas etapas, reikės gyventi toliau. Nauji iššūkiai taip pat pareikalaus daug jėgų ir nestandartinių sprendimų, lyderystės.

Ką bandysime atgaivinti po karantino? Ar tuos verslus kurie teršė aplinką, apgaudinėjo valstybę nemokėdami mokesčių, išnaudojo savo darbuotojus? Ar ateities verslus, kurie prisideda prie valstybės kūrimo ir investuoja į inovacijas. Ir nors intuityviai norėtųsi galvoti, kad tikrai antruosius, sprendimai, kuriuos priima sprendimų priėmėjai, ne visada būna tokie aiškūs.

Nors yra ir tokio požiūrio skeptikų, bet gyvenimas po krizės nebebus toks, koks buvo. Ir ne dėl pandemijos. Pokyčiai po truputį brovėsi pro mūsų duris, bet nenorėjome keistis, atsisakyti seno ir patogaus gyvenimo būdo. Digitalizacija, robotizacija, klimato kaita keis mūsų gyvenimus norime to ar nenorime.

Iškils daug dilemų. Pavyzdžiui, ką darbinti robotus ar žmones, pasirinkus pirmąjį variantą antruosius paliksime be pragyvenimo šaltinio. Ką saugoti žmogaus privatumą ar gyvybes? Ar diegsime visuotines sekimo technologijas ir taip saugosimės nuo potencialių naujų pandemijų, bet pažeisime žmogaus laisves.

Laukia daug nepopuliarių sprendimų, o dalis visuomenės tikrai bus nuvilta. Tie, kas imsis lyderystės šiose srityse, bus nemėgstami.

Vienas iš Harvardo universiteto dėstytojų, Adaptyviosios lyderystės koncepcijos kūrėjų, Marty Linsky visada pabrėžia, kad „lyderystė yra sunkus ir pavojingas darbas“, o „už lyderystės taikymą žmonės yra baudžiami“, bet tai – vienintelis kelias tiems, kurie siekia pokyčių ir pažangos.

Perspausdinta iš delfi.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.