Vilius Kriaučiūnas. Makronas nepasakė nieko naujo, arba kodėl lietuviai nežino, kas yra Vakarai

Lietuvių pasipiktinimas Prancūzijos Prezidento pasisakymais yra pagrįstas, bet jis atskleidžia išsilavinimo spragą, kuri trukdo mums pilnai suvokti Europos Sąjungą bei apmąstyti transatlantinę partnerystę.

Makrono pasisakymai Lietuvoje sukėlė audrą. Prancūzijos Prezidentas aiškiai įvardija Rusiją kaip strateginę partnerę, siekia sankcijų atleidimo, teigia, kad NATO ištiko „smegenų mirtis“ JAV ne(be)galima pasitikėti ir dėl visų šių priežasčių Europa turi pati tapti reikšminga geopolitine žaidėja pasaulyje.

Skambėtų kontraversiškai, jei čia būtų kažkas naujo, bet E. Makronas nieko naujo nepasakė. Jis tik įtaigiai pakartojo jau šešis dešimtmečius vyraujančią Prancūzijos poziciją šiais klausimais.

Kodėl tokie Makrono komentarai lietuvius stebina? Galbūt mes tiesiog nesame įpratę iš europiečių matyti Machtpolitik išraiškų? Vokietija buvo priversta atsisakyti savarankiškų geopolitinių ambicijų dėl pralaimėto Antrojo pasaulinio karo, Jungtinei Karalystei teko atsisakyti savųjų po dekolonizacijos ir 1957 m. tarptautinį skandalą sukėlusios Sueco krizės. Prancūzija, tuo tarpu, iki šiandien Afrikoje kalba tokiu tonu, kokį galima įsivaizduoti tik kokiame banaliame filme. “Prancūzų kalba bus pirma Afrikoje… ir galbūt visame pasaulyje, jei gerai sužaisime kortomis. Priimkime šį iššūkį kartu! Varom! (pranc. Allons-y!)” – būtent taip nesulaikydamas piktdžiugiškos stratego šypsenos į Burkina Faso jaunimą kreipėsi E. Makronas.

Prancūzija didelių ambicijų nepaleido ir Europoje. Po Antrojo pasaulinio karo ji matė save kaip valstybę, kuri privalo save atstatyti. Tai reiškė ne fizinį, bet simbolinį atstatymą. Prancūzija norėjo susigrąžinti didžiosios galios statusą ir viena reprezentuoti kontinentinę Europą transatlantinėje partnerystėje. Iliustratyvus čia yra JAV Prezidento J. F. Kenedžio pokalbis su Prancūzijos kultūros ministru A. Malro (pranc. Malraux), kurio metu pats Kenedis nesuvokia, kuo JAV kariai Europoje trukdo Prancūzijai atsistatyti ir kuo tai susiję su savigyna, kai savigyna prieš SSRS turi būti bendra.

Šis Prancūzijos mentalitetas visu gražumu atsiskleidė Šarlio de Golio prezidentavimo metais. De Golis, sugrįžęs į Prancūzijos Prezidento postą 1957 m., pasiūlė sukurti trišalį JAV, Prancūzijos ir JK formatą, kuriame kiekviena valstybė turėtų veto teisę ir spręstų visus svarbiausius Vakarų klausimus.

JAV ir JK nesuprato, kodėl prancūzai siekia kurti naujas iniciatyvas, kurios sąmoningai siektų neįtraukti visų Vakarų valstybių. Transatlantinei partnerystei institucionalizuoti jau buvo įsteigta NATO, buvo bendradarbiaujama ir kitais kanalais, todėl JAV ir JK planui nepritarė. Žlugus šiam pasiūlymui, de Golis atsisuko į Rytus – paskelbė, jog nori matyti Europą „nuo Lisabonos iki Vladivostoko“, o su Federaline Vokietijos Respublika pasirašė Eliziejaus sutartį, kuria siekė Vakaruose sukurti atsvarą ne tik SSRS, bet ir JAV-JK ašiai. Galiausiai, de Golis išvedė Prancūziją iš NATO integruotos karinės vadovybės, o Eliziejaus sutartimi nusivylė. Matote, jį Vokietija išdavė, nes sutarties preambulėje Vokietijos parlamentas prirašė, jog kviečia Prancūziją ir Vokietiją glaudžiai bendradarbiauti su JAV ir siekti JK įtraukimo į Europos Bendriją.  Ta proga, De Golis 1965 m. už uždarų durų galiausiai pasakė: „Vokietija buvo mano didžiausia viltis, dabar ji yra mano didžiausias nusivylimas.“ Eliziejaus sutartis netapo „Europos“ geopolitine konstitucija. Ir Prancūzijai iki šiol dėl to skauda.

Taigi, E. Makronas nepasakė absoliučiai nieko naujo. Jis kritikuoja NATO, kurios Prancūzija niekada nemėgo, ir vietoje jos siūlo pusės amžiaus senumo idėją – gynybos europeizaciją. Jau minėtame J. F. Kenedžio ir A. Malro pokalbyje, Kenedis sako, jog JAV išleidžia milijardus Europoje, ir jei Paryžius nori, kad JAV pasitrauktų, amerikiečiams tai tik į naudą. Kenedis taip pat akcentavo, kad prancūzai patys neįdeda pastangų į kolektyvinę gynybą, ir kad JAV kaip tik nori, jog Prancūzija solidžiau prisidėtų prie Vakarų gynybos. Kaip ir prieš šešiasdešimt metų, taip ir šiandien – niekam nėra aišku, kas trukdo „Europai“ gintis pačiai, jei ji to nori. Prancūzija kaltina JAV, kai pastaroji Europoje užima aktyvią rolę, tą patį daro ir tada, kai JAV traukiasi iš jos, kaip tai neva daro D. Trumpas.

Šiame kontekste nenuostabu, kad iškart po Prancūzijos sugrįžimo į NATO 2009 m., ekspertai atspėjo, kad Paryžius „neabejotinai“ sieks kokios nors ambicingos Europos gynybos plano.

Makronas teigia, kad D. Trumpas „nepalaiko mūsų Europos projekto“. Tai yra tiesa. JAV niekada nepalaikė prancūziškojo Europos projekto, kuris dažniau siekė ne jungti, bet skaldyti. JAV eurointegracijos pradžioje stipriai prisidėjo prie vieningesnės Europos kūrimo, nes JAV istoriškai pasižymėjo kantrybe ir sugebėjimu sudaryti konsensusą, bei į savo pusę patraukti kitas valstybes. Prancūzija atvirkščiai, siekė kuo didesnės naudos sau, menkai atsižvelgdama į kitų norus. To simbolis nuo seno taikoma „prancūziška išimtis“ – taisyklė, jog kiekvienas sprendimas Europos Bendrijoje turi nusileisti Prancūzijai kažkokiu Prancūzijai naudingu aspektu.

Kol JAV Europoje sprendimus grindė konsensusu ir bendra nauda, Prancūzija Europoje pasižymėjo „prancūziška išimtimi“ – taisykle, jog kiekvienas sprendimas Europos Bendrijoje turi nusileisti Prancūzijai tam tikrais aspektais.

Galiausiai, šiuos skirtumus ir užprogramuotą konfliktą iliustruoja Prancūzijos Prezidento F. Miterano patarėjo iškalbinga citata: „Mes [Prancūzija ir JAV] esame dvi nacijos su universalistinėmis pretenzijomis <…> todėl mes ir konfliktuojam“.

Lietuviai viso to (ir dar daugiau) nežino. Nuo pat nepriklausomybės laikų mes siekiam vakarėti, bet mes nežinome, jog žodis Vakarai niekada nebuvo toks paprastas, kaip žodis Rytai, kuris gan pagrįstai suvokiamas kaip žodžio Maskva sinonimas.

Mes negalime toliau kalbėti apie Europą, JAV ir jų santykius nežinodami transatlantinės partnerystės istorijos, kuri šiandien vis geriau paaiškina svarbiausius geopolitinius poslinkius Europoje.

Britų pasitraukimas iš Europos Sąjungos sutampa su strategine JAV-JK ir Prancūzijos skirtimi Šaltojo karo metais, kuri iškilo dėl Prancūzijos siekių likti strategiškai savarankiška. Makrono pareiškimai apie NATO sutampa su šešis dešimtmečius vyraujančia paradigma Prancūzijos užsienio politikoje, o kvietimas kurti ES kariuomenę niekuo nepranoksta panašių de Golio siūlytų planų (Plan Fouchet).

Išsilavinusiam vakariečiui šie dalykai nėra nauji, bet lietuvį, kuriam mokykloj buvo pasakyta tik tiek, kad „yra Rytai ir Vakarai“, jie stebina. Dėl to dažnas lietuvis yra linkęs aiškinti „Brexitą“ kaip neva „Europos“ išdavystę. Tik kažkodėl retam kyla klausimas, kodėl vadinamasis populizmas JK įgavo būtent antieuropietiškąją formą, lyg JK politikų ir piliečių jausmams bei intuicijai jų pačių istorija ir kiti tapatybę formuojantys veiksniai nedarytų jokios įtakos.

Šis straipsnis – tai kvietimas lietuviams gilintis į Vakarų šalių istoriją bei skirtumus. Šiame tekste, Prancūzija buvo tik pavyzdys, kuriuo siekiau parodyti, kaip smarkiai išsiskiria Vakarų interesai, mentalitetas ir, svarbiausia, ambicijos. Vakarai kaip geopolitinė kategorija egzistuoja gan ribotame lygmenyje, ir mes turime tai žinoti. Kuo labiau vakarėjam, tuo mažiau galime sau leisti diskutuoti apie Vokietiją be Vokietijos ar apie Prancūziją be Prancūzijos, nes tokiu atveju prarandame kai ką esmingo. Tada mums lieka tik beprasmiškai vapėti apie du procentus ar apie „NordStream2“ neatsižvelgiant į Vokietijos mentalitetą, strategiją ir interesus, ar apie E. Makrono žodžius neatsižvelgiant į neišsižadėtas Prancūzijos ambicijas.

Straipsnis parengtas kurso „Šiuolaikiniai ES iššūkiai rėmuose, dėstytoja Ieva Giedraitytė.