Aiškėjant, kaip atstovaujama Lietuvos interesams Astravo AE byloje, lenda iš šešėlio vis naujos, bet labai iškalbingos detalės ir asmenybės. Prie Lietuvos energetikos ministro Žygimanto Vaičiūno ir prezidento vyriausiojo patarėjo Jaroslavo Neverovičiaus rusų/latvių interesų ir argumentų retransliacijos dueto prisijungė ir Daivis Virbickas, elektros perdavimo sistemos operatoriaus AB „Litgrid“ vadovas. Jis iš esmės irgi stojasi gelbėti latvius, norinčius prekiauti Astravo elektra.
Ta proga D. Virbickas pradėjo mokyti Lietuvą diplomatijos, teigdamas, jog tik diplomatiškai galima spręsti klausimus su Latvija. „Teisiškai priversti kaimynes priimti jiems netinkančių pralaidumų metodikos nuostatų nėra kaip… Tad svarbiausias įrankis, liekantis Lietuvos rankose, yra diplomatija“, – reziumuoja D. Virbickas.
Kokia banalybė. Įdomu, o kokius dar kitus instrumentus turi Lietuva bendravime su Latvija? Užpulti kaimynus su savo tankais?
Diplomatija, kaip galima suprasti D. Virbicką, tai yra labai geras oponentų interesų suvokimas. Savo šalies nacionalinių interesų suvokimas, principinis savos pozicijos rodymas ir jos apgynimas – paraštėse. O juk Lietuvos interesas yra savosios, t. y. Europos Sąjungos, energetikos rinkos apsauga nuo nešvarios trečiųjų šalių elektros.
„Šiuo metu suderėtam kompromisui alternatyva yra ne dabartinės pralaidumų taisyklės, bet dvišalė Latvijos ir Estijos metodika“, – sako D. Virbickas. Štai toks false dichotomy primetimas Lietuvai, kaip jos diplomatijos ribų, ir yra didžiausia išdavystė. Latvijos/ Rusijos energetikų siūlomas derybų laukas.
Paradoksalu, bet 2018 m. pabaigoje buvo pasirašytas Lietuvos, Latvijos, Estijos pasirašytas susitarimas dėl Astravo elektros nepatekimo į Baltijos, ergo ES, rinką. Iš esmės Ryga ir Talinas pripažino Vilniuje dar 2017 m. priimtų įstatymų dėl Astravo AE elektros nepatekimo (nepirkimo) į Lietuvos energetikos rinką esmę. Ką toliau turėjo daryti Lietuva? Laikytis savo pozicijos, nes argumentai pas mus, o ne kalbėti, kad latviai turi teisę nutraukti tarptautinius susitarimus kada panorės, kad mes čia neturėjome jokių lūkesčių.
Akivaizdu, kad mūsų „Litgrid“ vadovas apsimeta nesuvokęs, kad latviai apie diplomatiją su lietuviais diplomatiškai negalvoja, tiesiog nutraukdami neterminuotą susitarimą tam, kad tartųsi su rusais (estai – atskira tema).
Daug kas pasikeitė, kai savo poziciją pasakė Lenkija. O ji pasakė, kad Varšuva uždarys „LitPol Link“ vartus prekybai, jei Lietuvoje bus Astravo elektra su falsifikuotais Ž. Vaičiūno sertifikatais. Ir nebus jokios sinchronizacijos, ir liksime Maskvos BRELL energetiniame žiede.
Todėl ir kyla klausimas, kodėl D. Virbickas taip elgiasi? Peršasi atsakymas, kad mūsų energetikai, iš esmės baigiantys pralošti nacionalinį Lietuvos interesą, paleido dūmų uždangą. Tik neaišku, kur dūmų židinys. Ar lietuviškame „Litgride“, ar tame „Litgride“, kuris yra sudėtinė rusiško BRELL‘o dalis? Gal iš tikrųjų jis yra tik BRELL sistemoje ar su ją kontroliuojančiais yra sudaryti susitarimai, kurie Lietuvai nėra žinomi?
O mūsų prezidentas „Litgrid“ energetikų bei savo patarėjų Jaroslavo Neverovičiaus ir Astos Skaisgirytės yra migdomas pasakomis apie Baltijos energetikų vienybę, kaip svarbiausią vertybę. Nutylima, kad vietoj latvių energetikų ten jau sėdi Rusija. Anot A. Skaisgirytės, prezidentas jau nebereikalauja, kad Lietuva išlaikytų 2018 m. metodikos pozicijas, kad Astravo komercinė elektra nepatektų į Baltijos rinką. Prašoma, tik kad Linas Linkevičius suderintų savo užrašus su Ž. Vaičiūno užrašuose pabrauktais punktais.
A. Skaisgirytė nebemini fakto, kad Lenkijai bus nepriimtina Astravo elektra, ir Rusijos sertifikatai čia nepadės. Girdime tik Astravo interesų retransliaciją ir matome užsidariusį nuo kitų nuomonių mūsų prezidentą.
Ir atsirado, aš tai pavadinčiau, „rusų dvaro komentatorių“ lyg malda kartojama siužetinė linija: a) Lietuvos konservatoriai ir liberalai naudoja užsienio politiką (Astravą) rinkiminėje kampanijoje; b) pigi Astravo elektra yra patraukli; c) valdžia viską žino, ir kitiems reiktų patylėti.
Lyg Astravo elektra nebus brangesnė nei elektra dabar Lietuvoje. Tik rusai per latvius gali patiekti pigiau. Bet pigiau už dyką nebūna.
O pagarba dvarui, kad jis daug detaliau žino viską, kad jis viską dirba gerai, o užsienio politika turi būti depolitizuota ir perduota energetikams – tai tokios senos nomenklatūrinės dainos… Tik jau iš 30 metų nepriklausomos Lietuvos dalies naujųjų politkomentatorių ir „profesionalų“ kartos.
Ir lyg dar būtų daug politinių partijų, kuriems užsienio politika yra svarbi. Link „bebrų“ pasitraukus Gediminui Kirkilui, Linui Linkevičiui, Juozui Bernatoniui, socialdemokratuose (be jų europarlamentarų) nedaug liko kompetencijos. O tokių kaip signataras, socialdemokratas Vytautas Plečkaitis nebenorima girdėti.
Ir dar keista, kad minėti „dvariškiai“ pamiršta savęs pasiklausti, o kokia yra, pvz., nepolitizuota darbo, tvarkos ir panašių partijų užsienio politika?
Perspausdinta iš lrt.lt
Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.