Mažvydas Jastramskis. Konservatoriai ir liberalai elgiasi neprotingai

Artėjant Seimo rinkimams, dešiniosios opozicijos viduje santykiai pradėjo blogėti. Partijos nori išsiskirti prieš rinkėjus. Bet situacija panaši į peštynes smėlio dėžėje dėl kastuvėlio.

Absurdiška tai, kad „paplūdimys“ Lukiškių aikštėje tapo centrine rinkimų kampanijos tema.

Lyg valstybėje būtų išspręstos visos pandemijos pasekmių, ekonominės nelygybės, žmogaus teisių, socialinės atskirties, teisingumo, skaidrumo, švietimo ir kitos problemos. Paimkite bet ką iš šio sąrašo, bet kokį temos kampą, ir tai bus dešimt kartų svarbiau nei pliažas.

Bet politikams tai nerūpi. Iki šiol tik Tėvynės Sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai (TS-LKD) viešai pristatė savo programą. Bet ir jų politikai mieliau renkasi špagavimąsi dėl pliažo, o ne partijos idėjų platinimą.

Dešiniesiems rinkimų kampanijoje tenka esminis vaidmuo. Jie yra pagrindinė opozicija prieš valdžią, kuri paprasčiausiai gins savo keturis metus ir sakys „mes ne konservatoriai“. Dešinė turėtų iš esmės kritikuoti ekonominę ir socialinę politiką, pateikti alternatyvas, valstybės viziją.

Vietoje to turime susikirtimus dėl pliažo. Lietuvos politikai sunkiai atsispiria viešųjų ryšių provokacijoms – tiek jų darymui, tiek reagavimui. Ir vis emocingai priskaldo malkų vežimą iš smėlio.

Absurdiška tai, kad kelis metus „valstiečius“ vainoję ir dugno pramušimus kas mėnesį vieningai konstatavę dešinieji dabar daro kone viską, kad ši valdžia tęstų darbus ir toliau. Labai tikėtina, su socialdemokratais, kurie elgiasi atsargiai, laikosi toliau nuo smėlio dėžės batalijų.

Jeigu kas dar nesuprato, Seimo rinkimai rudenį nebus referendumas dėl „valstiečių“. Aišku, kad jie negaus tiek pat mandatų, kaip 2016 metais, jau nekalbant apie absoliučią daugumą. Pasirinkimas bus tarp dviejų koalicijų alternatyvų: „valstiečiai“ ir socialdemokratai vs. konservatoriai ir liberalai. Viktoras Uspaskichas su Darbo partija jungsis prie bet ko.

Atrodo, kad to nesuprato ne tik rinkėjai, bet ir partijos. Čia yra visos Lietuvos problema. Politikams trūksta strateginio elgesio, išsivadavimo iš asmeninių kivirčų ir pasitikėjimo vieni kitais.

Bet ši problema stipriau smogs dešiniesiems. Nes kairėje (čia patogumo dėlei kaire vadinu visus, kas nėra konservatoriai ir liberalai) telkimosi, kaip pastebėjo Kęstutis Girnius, yra daugiau. Puikiai suprasdami, kad atskirai į Seimą patekti šansų neturi, Lietuvos socialdemokratų darbo partija (LSDDP) dalį kandidatų vienmandatėse kels bendrai su „valstiečiais“.

Tikėtina, kad ir jų rinkimų sąrašas bus koalicinis, kartu su Ramūno Karbauskio partija.

Panašioje situacijoje, tik dešinėje, yra Laisvės partija. Žinoma, tai gerokai šviežesnė jėga, ji turi Vilniaus merą, pandemijos metu pablizgėjusį Remigijų Šimašių. Tačiau reitingai nerodo proveržio, o partijos ideologinės nuostatos yra gana nepopuliarios.

Be to, sėkmė savivaldoje toli gražu nereikš sėkmės Seime. Apie tai jums gali papasakoti Artūras Zuokas. Kuris 2011 metais tapo sostinės meru, tačiau jo partija 2012 m. Seimo rinkimuose patyrė fiasko.

Geriausias šansas Laisvės partijai būtų į rinkimus eiti koalicijoje su kitomis dešinės jėgomis – TS-LKD ir Liberalų sąjūdžiu (LRLS). Ir ne tik jiems.

Tai racionaliausias sprendimas visai dešinei. Tuo turi būti suinteresuoti konservatoriai. Aišku, jeigu nori išvengti trečios kadencijos opozicijoje.

Konservatoriai turi ilgametę, viešai neišsakytą ir neišsipildančią svajonę – kad liberalai sunyks, o jų rinkėjus absorbuos TS-LKD.

Tačiau liberalų partijos kaip nepaskęsta, taip nepaskęsta. Po korupcijos skandalo LRLS vis tiek 2016 metais surinko solidžią balsų sumą ir pateko į Seimą. Tada skilo, bet Šimašiaus komitetas, vėliau pervadintas į LP, laimėjo Vilniaus mero postą.

Konservatoriams laikas pripažinti: kad ir kas vyks su liberalų partijomis, jų rinkėjai urmu neperbėgs pas TS-LKD. Kai kurie turi ilgametę negatyvią tapatybę, bet nenori rinkti socialdemokratų ar „valstiečių“. Kiti turi liberalias pažiūras ir nebalsuos už partiją, kurioje, nors liberalumo tendencijos ir matosi, pavadinime ir reitingavime šviečia: krikščionys demokratai.

Dabar dešinė tikriausiai stato ant 2008 metų scenarijaus. Kad TS-LKD laimės pirmą vietą nemažu atstumu, o liberalų partijos išloš rinkimų loterijoje ir abi peržengs penkių procentų barjerą. Ir dar atsiras partija (tada – Tautos prisikėlimo partija, dabar – gal Darbo partija), kur įgalins koaliciją.

Bet žaibas du kartus į vieną vietą netrenkia. Šiame plane užtenka vienos silpnos grandies, vienos mažos nesėkmės, ir jis žlunga. Ir tada „valstiečiai“ su socialdemokratais, kurie tikrai pateks į Seimą (dėl to, skirtingai nei dėl liberalų sąrašų, galima lengvai lažintis), sudaro koaliciją.

Plati rinkiminė koalicija iš TS-LKD, LRLS ir LP galėtų gauti gerokai daugiau vietų Seime, negu antra vieta, kad ir kas joje atsidurtų.

Tai būtų aiškus mandatas prisidurti likusias vietas ir sudaryti vyriausybę. Net jei prezidentas norėtų centro kairiųjų (su jam simpatizuojančiais socialdemokratais), prieš tokį rinkėjų sprendimą eiti neprotinga. Istorija rodo, kad apeinant rinkimų laimėtoją sudaryta valdžia (2000–2001 m. Rolando Pakso vyriausybė) neišsilaiko.

Realybėje tendencijos yra į visai kitą pusę – konservatoriai, Liberalų sąjūdis ir Laisvės partija kovoja smėlio dėžėje dėl kastuvėlio, tai yra, dviejų ar trijų procentų rinkėjų. Kuriuos visi galėtų pasidalinti bendroje koalicijoje.

Dešinieji nori pasirodyti, kaip jie skiriasi, kokie yra atskirai žavūs dešinės rinkėjams. O galiausiai ateis didesnis (socialdemokratai ir „valstiečiai“) ir atims ne tik kastuvėlį, bet ir kibirėlį (valdžią dar keturiems metams).

Taip vyksta iš dalies todėl, kad mūsų rinkimų sistema neskatina bendradarbiaujančio elgesio. Daugiamandatėje partijų sąrašams norisi išsiskirti. Vienmandatėse protinga kelti bendrus kandidatus, tačiau atskiri politikai pritraukia balsų sąrašui. Ir galiausiai turime košę Seime, o kai kurios partijos ir pačios pralošia, ir neduoda laimėti galimam partneriui.

Besipešdami smėlio dėžėje ir nesudarydami plačios koalicijos, kurios lydere laisvai galėtų tapti Ingrida Šimonytė, imponuojanti liberaliems rinkėjams, dešinieji elgiasi neprotingai.

Bet seni įpročiai miršta sunkiai. Net jeigu dėl jų dešinė dar keturis metus vaitos opozicijoje.

Perspausdinta iš delfi.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.