Raimundas Lopata. Apie Baltijos getą?

Šalyje verda diskusijos, ar tikrai Astravo AE sudraskė Baltijos šalių vienybę ir solidarumą?

Baltijos šalių vienybė bei solidarumas pateikiamos kaip duotybės. Tai – klaidinantis suvokimas, nes iki galo nėra aišku, kas slypi po kreipimais į Lietuvos, Latvijos ir Estijos vienybę bei solidarumą? Kas jungia šias Baltijos šalis ir kas jas skiria?

Lietuviai jaučia labai daug simpatijų latviams kaip artimiausiai baltų tautai. Todėl latviai turi didžiausią palaikymą – 93 proc. lietuvių vertina Latviją kaip draugiškiausią Lietuvai valstybę (Estija su 85 proc. rikiuojasi trečia). Panašu, kad lietuviams svarbiausia yra emocija, o ne užsienio politikos tikrovė. Net kandidatų į Lietuvos prezidentus debatuose Latvija nefigūravo, išskyrus Arvydo Juozaičio raginimą mokytis latvių kalbos.

Kažkada Romualdas Ozolas yra pabrėžęs, kad Baltijos šalis jungia bendra pasipriešinimo istorija. Jis turėjo omenyje Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdį, Latvijos ir Estijos Liaudies frontus, Baltijos kelią ir iki šiol valstybių atkūrimo proga keliamas trispalves kaip bendrų pastangų griaunant SSRS simbolį.

Sovietai nemažai prisidėjo kuriant romantišką paveikslėlį: trys Baltijos tautos kaip mėlynakės, geltonkasės sesės, rankelėmis susikibusios, žiūri tai į Vakarus, bet dažniau į Rytus, nes taip joms naudingiau. Tai – dar caro Rusijos politikos atspindys. Lietuvius bandyta „atkirsti“ nuo LDK valstybingumo paveldo, o XX a. pradžioje juos, jau kaip civilizaciniu požiūriu „nesubrendusius“, imta priskirti prie atitinkamo latvių ir estų Pabaltijo geopolitinio regiono. Imperinė Vokietija atsakė tuo pačiu, nors Pirmojo pasaulinio karo metais taikė ir LDK atstatymo bei unijų su Reicho politiniais dariniais programą kaip platesnio Europos užkariavimo planą.

Baigiantis karui įsivyravo etnografinė tendencija – susikūrė Pabaltijo tautinės valstybės, kaip nacionaliniu apsisprendimu ir galių pusiausvyros tarp Vokietijos, Sovietų Rusijos ir Vakarų šalių paremtos tvarkos išdava. Tarpukariu joms priskirtas sanitarinio kordono, kiek vėliau – buferio, o prieš Antrąjį karą – placdarmo vaidmuo. O tai jau bylojo apie geopolitinį bendrumą, kuriam apibūdinti vartota įkaito samprata.

Pabaltijo valstybės pavojus dėl įkaito statuso tarsi jautė. Tai rodytų pastangos kurti politines-karines Baltijos santarves, ieškoti didžiųjų valstybių garantijų, dalyvauti kolektyvinio saugumo sistemose ir pagaliau neutralizuotis. Tačiau pastangos nebuvo sėkmingos, nes trūko solidarumo ir noro tinkamai vertinti viena kitos nacionalinius interesus. Štai kad ir Latvijos 1922 m. skirtas apdovanojimas J. Pilsudskiui, ką tik atplėšusiam Vilnių nuo Lietuvos.

Sovietmečiu toliau buvo formuojamas psichologinis Pabaltijo tautų bendrumo suvokimas. Joms net buvo pripažintas „Sovietų Vakarų“ statusas, o iš tikrųjų projektuotas geopolitinio placdarmo vaidmuo. Regis, tokiu statusu buvo patenkinti ir tikrieji Vakarai, nes tikėjosi, kad „Sovietų Vakarai“ įstengs pasukti į Vakarus ir visą SSRS.

Atkūrus nepriklausomybes, kai kuriomis politinėmis iniciatyvomis stiprinta trijų Baltijos valstybių integracija: įsteigtos Baltijos Valstybių taryba, Tarpparlamentinė Baltijos asamblėja ir kitos institucijos. Tačiau jos nebuvo gyvybingos. Aiškėjo, kad tokią būklę lemia objektyvūs trijų valstybių skirtumai, nerodę tendencijos nykti. Jos dažniau konkuravo, nei bendradarbiavo ir nevengė anaiptol ne vienybę stiprinančių veiksmų bei pareiškimų.

Palaipsniui ėmė rutuliotis nacionalinių interesų savivokos procesas. Jis skatino kalbas apie „Pabaltijo getą“ ir praktinį kiekvienos iš Baltijos valstybių siekį įtvirtinti savybingą tapatumą.

Lietuvos užsienio politikoje atsirado neformali nuostata – atsiremiant į lenkų maloniai atsuktą petį, toliau bendradarbiauti su latviais ir estais, tačiau rodyti pasauliui, kad geopolitinį rusų sukurtą Baltijos valstybių regioną reikia išardyti. Pasaulis turi matyti kiekvieną šalį atskirai. Nuostata ėmė reikštis Vilniaus siūlymu priimti į NATO bent vieną Baltijos valstybę (suprask – Lietuvą), o Lietuvos – Lenkijos santykius vadinti strategine partneryste.

Estija ėmė glaudinti ryšius su Suomija, įnirtingai ruošti namų darbus rengiantis pakvietimui įsilieti į ES gretas. Ką darė Latvija? Latviai nieko nedarė. Jie laukė palankesnių pasiūlymų iš lietuvių ar estų ir visiems garsiai skelbė, kad Ryga – didžiausias jūrų uostas Pabaltijyje. O kai pasiūlymų nesulaukdavo, ragindavo lietuvius slėptis po lapinėmis kepurėmis arba imdavo mosikuoti vėzdu, pvz., įvesdami papildomus muitų mokesčius lietuviškai kiaulienai. Taip kilo visa serija „karų“: pieno, alkoholio, miltų, kiaušinių, sūrelių ir kt. Dar neseniai Rygoje sklandė populiarus anekdotas, kad „Maximose“ apsiperka rusai, o latviai eina į „Rimi“.

Lietuvos ir Estijos iniciatyvų dėka Latvija be didesnio vargo tapo ES ir NATO nare. Bet tai, kad ši narė gali būti „silpniausia grandis“ euroatlantinėje bendrijoje, demonstravo net JAV prezidentas George‘as W. Bushas, lankydamasis Rygoje 2005 m. Beje, prieš pat šį vizitą Baltijos valstybių santykius eilinį kartą temdė latvių prezidentės Vairos Vykės-Freibergos apsisprendimas nevykti į Taliną kartu su Arnoldu Ruuteliu ir Valdu Adamkumi minėti įstojimo į NATO metines, bet dalyvauti V. Putino kvietimu Maskvoje rengtame vadinamosios Pergalės dienos parade.

Prieš pat Rygoje 2006 m. vykusį NATO viršūnių susitikimą Latvija uždarė sienas lietuvių vežėjams. Susidariusios milžiniškos krovininio transporto eilės sukėlė krizinę situaciją Lietuvos keliuose. Dar po kelių metų Latvijos vyriausybė jai priklausančio Rygos oro uosto ir kontroliuojamo „airBaltic“ rankomis išstūmė iš skrydžių rinkos „flyLAL“.

Skirtingumą, o ne vienybę atspindinčios tendencijos vyrauja iki šiol.

Ilgai kalbėta apie regioninį SGD terminalą, kurį latviai ypač siekė turėti savo teritorijoje, kol nepaaiškėjo tikrieji Latvijos priklausomumo nuo „Gazpromo“ mastai. Lietuva prarado 100 mln. eurų.

Dėl latvių užsispyrimo gerokai užtruko ir švediškos elektros jungties tiesimas. Tik įsijungus Europos Komisijai ir Švedijai, ginčą dėl „NordBalt“ pavyko išspręsti. Lygiai tas pats vyksta ir su „Rail Baltica“ projektu. Todėl nestebino ir latvių užsienio politikos vadovų pareiškimai dėl Astravo AE, esą „Latvija supranta Lietuvos susirūpinimą dėl Astravo AE saugumo, tačiau renkasi dialogą su Baltarusija“. Nestebina ir tai, kad būtent su latviais vis dar turime teritorinių nesutarimų. Latvijos parlamentas vilkina jūros sienos su Lietuvą ratifikavimą, nors su Rusija pasirašyta ir ratifikuota sienos sutartimi Ryga pakankamai lengvai atsisakė pokario metais atplėšto Abrenės rajono Maskvos naudai.

Nereikia pamiršti, kad Ryga su Latvija yra vienas iš rusų verslo centrų. Jis susietas su bankais ir pinigų plovimu per juos, uostais, energetika, transporto infrastruktūra ir poilsiu Jūrmaloje. Net patiems latviams nekelia nuostabos tai, kad elektros pirkime jie renkasi Rusiją prieš Lietuvą. Formaliai apibūdinant, ne iš Rusijos, o iš Astravo, o juk galėtų pirkti elektrą iš Kaliningrado. Bet latviai atkakliai nori pirkti elektrą iš Astravo.

Objektyviai vertinant, Lietuvos, o ir Latvijos bei Estijos, užsienio politikos požiūriu Baltijos regionas nėra joks tokios politikos prioritetas. Ir solidarumas tarp šių valstybių nėra svarbesnis už solidarumą su Vokietija, Švedija ar JAV.

Šiaip jau Baltijos valstybės neturi tiek skirtingų interesų, kurie turėtų versti pyktis. Ir pyktis nereikia. Tačiau yra viena valstybė, kuri suinteresuota mus pykdyti, o po to taikyti. Iš čia seka labai svarbi išvada Lietuvos užsienio politikai – perdėtas vienybės ir solidarumo su Latvija bei Estija akcentavimas yra vienas iš Rusijos politikos interesų. O Astravas yra tas Rusijos instrumentas, kuris įvarė pleištą mūsų santykiuose su Baltarusija, supykdė su Latvija ir gali sukelti rimtus prieštaravimus su Lenkija. Vienintelis kelias yra ne pataikauti Latvijai (iš tikrųjų, Rusijai), bet laikytis principinės pozicijos – Baltijos valstybių solidarumas yra tame, kad elektros iš Rytų plačiąja prasme kuo mažiau patektų į Baltijos rinką net iki elektros tinklų sinchronizacijos su kontinentine Europa.

Baltijos šalių energetinė nepriklausomybė šiandien ir dabar yra baltiškas solidarumas, o ne „pragmatinių“ santykių vystymas su V. Putino režimu. Prezidento G. Nausėdos patarėjai ir derybininkas, Energetikos ministras Ž. Vaičiūnas nuolatos kalba apie tai, kad Lietuva siekia energetinės nepriklausomybės kartu su Latvija bei Estija, bet reikia suprasti ypač latvius, atsižvelgti į jų norą prekiauti rusiško/baltarusiško Astravo elektra. Deja, tai yra ne Latvijos gelbėjimas nuo rusų pinklių, o jos stūmimas į Rusijos glėbį. Sąmoningai ar nesąmoningai patarėjai ir derybininkas atspindi Rusijos interesą.

Perspausdinta iš delfi.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.