Raimundas Lopata. Kuo skiriasi Artūras Zuokas nuo Julijaus Cezario?

Ne taip seniai, Mindaugo Basčio laikais, rusų „Rosatom“ atstovai teikė pasiūlymus, kaip Lietuva gali tapti dviejų atominių elektrinių valdytoja ir tuo pačiu regioninės (o gal ir plačiau) energetikos politikos kūrėja. Rusai karštai tikino, esą jie nemokamai išplės Kruonio HAE infrastruktūrą, kuri bus pajėgi užtikrinti galios rezervą Baltijsko AE Karaliaučiaus srityje ir Astravo AE Baltarusijoje. Abi jėgainės bus saugios ir generuos ne tik elektrą, bet ir finansinius srautus į Lietuvos biudžetą.

Visai neseniai buvęs Vilniaus meras Artūras Zuokas pateikė pasiūlymą, kaip Lietuvai tapti realiu regiono energetinės politikos formuotoju ir sprendimų priėmėju. Jis paragino šalies prezidentą ir Vyriausybę „[…] suteikti Lietuvos infrastruktūrą (Kruonio HES, elektros tranzito galimybę į Karaliaučių), kuri užtikrintų Astravo AE saugumą, duotų pajamas Lietuvos biudžetui (ne avarijos atveju) ir suteiktų realią galimybę sustabdyti Baltijsko AE (statyba šiuo metu įšaldyta) atsiradimą kitame Lietuvos pasienyje, Karaliaučiaus srityje“.

Tiek to su akivaizdžiu „Rosatom“ atstovų ir buvusio mero minčių sutapimu. Darykime prielaidą, kad buvęs meras neįsigilinęs į atominės politikos problematiką, nors pats teigia, kad būdamas koalicijoje su konservatorių premjeru Andriumi Kubiliumi ne kartą kalbėjo apie Astravo AE. Tiesą sakant, apie energetiką apskritai buvęs meras turėtų išmanyti, turint omenyje jo darbo patirtį su Vilniaus šilumos ūkiu, „Vilniaus energija“, prancūzų bendrove „Dalkia“ ir kt. Tačiau politikams būdinga iš praeities semtis tai, kas naudinga. O kas vyksta dabar?

Lietuva siekia iki galo įgyvendinti konstitucinę nesijungimo į posovietines sąjungas nuostatą, šiuo atveju – išeiti iš BRELL ir sinchronizuotis su kontinentine Europos energetine sistema. Rusija siekia tam užkirsti kelią – Maskva mėgina pa(si)jungti Kruonio HAE infrastruktūrą ir taip Lietuvą palaužti iki galo.

Lietuva tam priešinasi. Priimtame antiastravinių įstatymų pakete užfiksuota ir nešvarios elektros energijos nepirkimo nuostata. Tam, kad lietuviams nereikėtų apmokėti rusams ir baltarusiams už Astravo AE statybas bei nebūtų užkirstas kelias sinchronizacijai su Europa per Lenkiją. Vilnius kartu su Ryga ir Talinu pasirašė trišalį susitarimą dėl prekybos (tiksliau – dėl neprekybos) rusiška/baltarusiška elektra. Latviai ir estai sutiko, kad prekiauti rusiška elektra jie gali tik per Lietuvą iš Karaliaučiaus. Ratifikavo visi pas save. Susitarimas įsigaliojo.

Prezidentas Gitanas Nausėda, apsilankęs Kruonio HAE, pareiškė, kad šią elektrinę galima naudoti avariniais atvejais ir už tai gauti pajamų. Tiesa, prezidentas netrukus prisipažino suklydęs su tokiu pareiškimu.

Buvęs Vilniaus meras, regis, mano, kad legalizavus Astravo AE kaip saugią, su Kruonio HAE pagalba bus galima prekiauti jos elektra. Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad jis mano taip, kaip mano „Rosatom“ (ką liudytų, pavyzdžiui, vartojama Kruonio rusiška abviatūra – HES). Tačiau nepamirškime ir tos aplinkybės, kad Lietuvoje yra nemažai norinčių užsiimti prekyba rusiška/baltarusiška elektra. Tokių sumanymų ir interesų turi ne tik Latvijos „Latvenergo“ šeimai priklausanti ir savo veiklos apimtis didinanti „Elektrum Lietuva“, bet ir nuo seno Lietuvos energetikos ūkyje ir atskirose jo elektros, šilumos ir kitose srityse besidarbuojančios įmonės. Jos keičia pavadinimus, steigia dukterinius filialus, rūpinasi viešosios nuomonės palankumu. Nejaugi A. Zuokui, skirtingai nei Julijui Cezariui, nepavyksta peržengti per Rubikoną?

Perspausdinta iš lrt.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.