Marijuš Antonovič. Lenkija: rinkimai baigėsi, politika tęsiasi

Lenkijos opozicija turėjo neblogų šansų laimėti šiuos prezidento rinkimus. Ir tam būtų negalėjusios sukliudyti nei dosni valdančiosios partijos „Teisė ir teisingumas“ (lenkiškai „Prawo i Sprawiedliwość“ – PiS) socialinė politika, nei arši propaganda per valstybinę televiziją. Bet tai būtų reiškę, kad prezidentu būtų tapęs žmogus, nepriklausantis ne tik PiS, bet ir pagrindinei opozicinei „Piliečių platformos“ (lenkiškai „Platforma Obywatelska“ – PO) partijai. Toks scenarijus buvo buvęs daug pavojingesnis PO nei pralaimėjimas rinkimuose.

Prieš pirmąjį ir antrąjį rinkimų turus darytos apklausos rodė, kad tiek nepriklausomas kandidatas Szymonas Hołownia, tiek Lenkijos valstiečių partijos kandidatas Władysławas Kosiniakas-Kamyszas turėjo geresnius šansus nugalėti antrajame ture perrinkimo siekusį prezidentą Andrzejų Dudą nei PO kandidatas Rafałas Trzaskowskis. Lenkijos opozicijai tereikėjo pasistengti, kad kuris nors iš šių kandidatų pakliūtų į antrąjį turą, ir tai galėjo privesti prie PiS politinės hegemonijos pabaigos. Buvęs Lenkijos prezidentas Aleksanderis Kwaśniewskis netgi ragino Lenkijos opozicines jėgas susivienyti aplink W. Kosiniaką-Kamyszą ir padaryti jį pagrindiniu opozicijos kandidatu rinkimuose.

Tačiau ne tik S. Hołownios ar W. Kosiniako-Kamyszo pergalė, bet net ir patekimas į antrąjį turą būtų revoliucionavę Lenkijos politiką. Tai būtų nutraukę jau 15 metų besitęsiančią PiS ir PO dvivaldystę, nes aplink S. Hołownią ar W. Kosiniak-Kamyszą būtų išaugusi nauja politinė jėga. Tai būtų reiškę PO dominavimą opozicijoje pabaigą ir greičiausiai sumažinę jos populiarumą iki 10–15 proc. Be to, nauja išaugusi jėga būtų centro ir dešinės ideologinės pakraipos, kas keltų problemų ir PiS.

Todėl, kai gegužės pradžioje tapo aišku, kad Lenkijos prezidento rinkimų datą teks nukelti į birželio pabaigą, Lenkijos valstybinė rinkimų komisija leido registruoti ir naujus kandidatus. Tai leido PO pakeisti savo kandidatą iš ligtolinės fatališkai atrodžiusios Małgorzatos Kidawos-Błońskos į R. Trzaskowskį. Andrzejus Stankiewiczius „Tygodnik Powszechny“ teigė, kad tokią operaciją pavyko padaryti PiS ir PO deleguotų komisijos narių bendrais, koordinuotais veiksmais.

Tokio PO sprendimo priežastys yra akivaizdžios. Bet kodėl tokiam žingsniui galėjo pritarti PiS? Tai buvo ne vien tik apklausų duomenų įtaka.

Anot portalo „Krytyka Polityczna“ komentatoriaus Galopujący Major, R. Trzaskowskis buvo pats patogiausias priešininkas PiS: buvęs Seimo narys, liberalių kairiųjų pažiūrų, buvęs užsienio reikalų viceministras PO Vyriausybėse. Tokioje situacijoje PiS buvo nesudėtinga vykdyti rinkimų kampaniją – suklijuoti R. Trzaskowskį su buvusiomis PO vyriausybėmis bei jų skandalais ir gąsdinti rinkėjus, esą laimėjus R. Trzaskowskiui Lenkiją užlies LGBT+ propaganda.

Tuo tarpu nei prieš S. Hołownią, nei prieš W. Kosiniaką-Kamyszą būtų nepavykę išsukti kultūrinio karo ir jų taip lengvai susieti su buvusiomis Donaldo Tusko vyriausybėmis. Abu kandidatai atstovauja centro dešinės pažiūroms ir tai galėjo kelti grėsmę A. Dudai: neva abu alternatyvūs kandidatai atstovauja panašioms vertybėms, bet nebūtų tokie kategoriški, agresyvūs, galėtų sukurti tikrą atsvarą PiS politikai. Tokioje situacijoje PiS strategams būtų tekę spręsti sudėtingą galvosūkį, kaip vykdyti A. Dudos rinkimų kampaniją. R. Trzaskowskio kandidatavimo atveju tai buvo labai paprasta.

Galiausiai įvyko tai, ko ir galima buvo tikėtis. R. Trzaskowskis pateko į antrąjį rinkimų turą ir jame pralaimėjo A. Dudai maždaug puse milijono balsų. Tokį rezultatą lėmė daugybė veiksnių. R. Trzaskowskiui nepavyko mobilizuoti visų rinkėjų, pirmajame ture balsavusių už kitus kandidatus: antrajame ture jį parėmė maždaug 75–85 proc. Roberto Biedronio, W. Kosiniako-Kamyszo ir S. Hołownios rinkėjų. Be to, R. Trzaskowskis nesistengė į savo pusę patraukti Lenkijos provincijos gyventojų.

Ypač svarbi klaida buvo R. Trzaskowskio atsisakymas vykti į prezidentinius debatus Konskių miestelyje, kuriuos organizavo Lenkijos valstybinė televizija. Nors debatai greičiausiai būtų buvę nesąžiningi ir jų vedėjai būtų stengęsi padėti A. Dudai, tai buvo vienintelė galimybė R. Trzaskowskiui pasirodyti PiS rinkėjams ir bent iš dalies paneigti Lenkijos valstybinės televizijos transliuojamą naratyvą apie jį. Galiausiai rinkimai parodė, kad PO turi gan didelį neigiamą elektoratą: kaip teigė Adamas Leszczyńskis iš „Krytyka Polityczna“, daugumai lenkų dabartinė PiS politika su visais jos trūkumais yra mažesnis blogis nei PO grįžimas į valdžią.

Nepaisant to, esminį tikslą šiuose rinkimuose PO pasiekė – išlaikytas hegemonės statusas Lenkijos opozicijoje. Pergalė prezidento rinkimuose tebuvo antraeilis tikslas. Gan tiksliai tai įvardijo Jogailaičių klubo pirmininkas Piotras Trudnowskis: jei PO tikrai būtų siekusi A. Dudos pralaimėjimo, būtų parėmusi W. Kosiniaką-Kamyszą arba S. Hołownią.

Taip pat verta pabrėžti, kad valdantieji PiS pirmą kartą laimėjo rinkimus nebandydami atsigręžti į centrą ir vadinamąjį nuosaikų rinkėją. Tai reiškia, kad partija prieš ir per rinkimų kampaniją nebandė prisivilioti rinkėjų, balsuojančių už kitas partijas. Nuspręsta maksimaliai mobilizuoti savo rinkėjų bazę, kuri labai stipriai išaugo dėl dosnios PiS socialinės politikos. Todėl PiS užaštrino rinkimų retoriką, į kurią įėjo kaltinimai, kad į valdžią grįžusi PO atims iš lenkų PiS įvestas socialines išmokas, puolimas prieš LGBT+ asmenis, kritika Vokietijai dėl neva kišimosi į rinkimų procesą, kartais kampanijoje atsirasdavo ir antisemitinių motyvų.

Viename iš rinkimų renginių A. Duda netgi pareiškė, kad „PO vyriausybių virusas buvo blogesnis už dabartinį koronavirusą“. Visa tai buvo daroma siekiant išgąsdinti žmones perspektyvia PO pergale, kuri būtų reiškusi ankstesnių vyriausybių ir jų valdymo stiliaus grįžimą, ir taip maksimaliai mobilizuoti savo rinkėjus.

Bet čia vertėtų atkreipti dėmesį į dar vieną PiS rinkimų kampanijos bruožą: joje dominavo gąsdinimai ir buvo labai mažai programinių pažadų. Daugiausia, kas buvo žadama, tai tęsti ligšiolines investicijas ir sklandų Vyriausybės bei prezidento bendradarbiavimą toliau įgyvendinant PiS programą.

Toks kampanijos stiliaus pasikeitimas rodo, kad PiS politikai suvokia, jog dabartinė Lenkijos situacija sudėtingesnė nei 2019 m.: sumažėjo galimybės žymiai didinti socialines išlaidas, PiS partiją slegia skandalai ir vidinės kovos, o tarp gyventojų didėja frustracija dabartine valdžia. Geriausias to įrodymas, kad, nepaisant dosnios socialinės politikos ir valstybinės televizijos propagandos, PiS tesugebėjo nedidele persvara laimėti prezidento rinkimus, o į antrąjį turą patekus kitam kandidatui greičiausiai juos būtų pralaimėjusi. Visas šias tendencijas dar labiau pagilino koronaviruso pandemijos sukelta ekonominė ir visuotinės sveikatos krizė.

Tokioje situacijoje PiS turi nuspręsti, kaip judėti toliau. Šiomis savaitėmis partijos viduje iš esmės vyksta kova tarp dviejų pagrindinių frakcijų. Kietojo kurso šalininkai, labiausiai buvusi premjerė Beata Szydło ir teisingumo ministras Zbigniewas Ziobro, mano, kad A. Dudos pergalė suteikė PiS mandatą tęsti revoliuciją ir imtis teisėsaugos, žiniasklaidos, savivaldos reformų, netgi buvo užsiminta apie universitetus, nes ten esą dominuoja „liberalmarksistai“.

Tuo tarpu minkštojo kurso šalininkai, pirmiausia premjeras Mateuszas Morawieckis, teigia, kad Lenkijos laukia daug iššūkių – ekonomikos krizė, energetinė transformacija, – kurie reikalaus daug nepopuliarių sprendimų. Be to, antrajame ture A. Dudą labai mažai parėmė jaunesni rinkėjai, o tai kelia problemą PiS ilguoju laikotarpiu. Tokioje situacijoje papildomi ideologiniai konfliktai ir ypač nauji konfliktai su Europos Unija būtų pernelyg didelė našta partijai. Minkštojo kurso šalininkų pozicijas sustiprino Lenkijai sėkmė Europos Unijos Vadovų Tarybos posėdyje.

Sprendžiant iš partijos pirmininko Jarosławo Kaczyńskio retorikos, galima spėti, kad PiS bandys apriboti Lenkijos savivaldą, dar labiau pajungti politinei kontrolei teisėsaugą ir „nubausti“ privačias žiniasklaidos priemones, kurios, anot PiS, manipuliavo informacija bandydamos paveikti rinkimų rezultatus. Bet čia atsiranda dar viena kliūtis: PiS neturi pakankamai stabilios daugumos Seime. J. Kaczyńskis nori atsikeršyti koalicijos partneriams „Porozumienie“ ir jų lyderiui Jarosławui Gowinui už pasipriešinimą surengti rinkimus gegužės 10 d. Tačiau šias netektis reikia kompensuoti kitais parlamentarais. Todėl PiS bando į savo pusę prisivilioti Lenkijos valstiečių partijos politikus, bet kol kas nesėkmingai.

Papildomas veiksnys, nuo kurio priklausys artimiausi treji metai Lenkijos politikoje ir PiS vykdoma politika, yra… A. Dudos sielos būklė ir jo noras palaikyti vieną ar kitą PiS vidinę frakciją. Žvelgiant iš šono, A. Dudai nebereikia PiS partijos ir tai teoriškai turėtų didinti jo galimybes būti labiau nepriklausomu politiku nei per pirmą kadenciją.

Be to, Lenkijos spaudoje pasirodė spekuliacijų ir įžvelgta ženklų, kad prezidentas neva nori atsikeršyti J. Kaczyńskiui už praeities pažeminimus. Bet kitas svarbus klausimas yra A. Dudos ateitis. Pasibaigus antrajai kadencijai jis bus sąlyginai jaunas politikas: ar jis norės toliau ką nors veikti su PiS? Tokiu atveju tai verstų A. Dudą sieti save su partija ir mažinti norą priešintis PiS linijai. Konkrečiai spėti šiuo atveju neįmanoma, nes vienintelis žmogus, galintis atsakyti į šiuos klausimus, yra pats A. Duda.

Savo išvadas po pralaimėjo rinkimuose daro ir opozicija. Nemažai Lenkijos politikos komentatorių R. Trzaskowskio rezultatą traktavo kaip galutinį įrodymą, kad PO yra neįgali įveikti PiS. PO politikai ir nuomonės formuotojai savo ruožtu dėl pralaimėjimo apkaltino likusius kandidatus, nes šie nepakankamai palaikė R. Trzaskowskį ir neįsitraukė į jo kampaniją prieš antrąjį turą.

Nepaisant šios retorikos, atrodo, kad PO iš tiesų netiki savo galimybėmis laimėti prieš PiS: tą rodo R. Trzaskowskio įkurtas „Naujojo solidarumo“ judėjimas, kuris kovos už demokratinę ir europietišką Lenkiją (aliuzija į 20 a. 9-ojo dešimtmečio „Solidarumo“ judėjimą yra akivaizdi). Bet tikrasis šios iniciatyvos tikslas yra transformuoti pačią PO, pakeičiant jos pavadinimą ir įvaizdį, kad ši sugebėtų išlaikyti savo hegemoniją opozicijoje ir vėl įgautų potencialą nugalėti rinkimuose.

Tuo tarpu kitos opozicijos jėgos užuodė PO silpnumą ir savo galimybę išsikovoti didesnę įtaką Lenkijos politikoje. Tą rodo ir neseniai pasirodžiusios partijų palaikymo apklausos, rodančios, kad palaikymas R. Trzaskowskiui nėra tolygus palaikymui PO: antrajame ture R. Trzaskawskis surinko 49 proc., o dabar už PO balsuotų 25–26 proc. rinkėjų.

Prastas R. Biedronio rezultatas palaidojo jo politines ambicijas ir leido dar labiau įtvirtino Włodzimierzo Czarzasty lyderystę Lenkijos kairėje, kuri ieško naujos tapatybės ir būdų pritraukti rinkėjų. Viena iš svarstomų idėjų – tapti Lenkijos viešojo sektoriaus atstovų ir jo darbuotojų partija. Lenkijos valstiečių partija, nepaisydama visiško pralaimėjimo rinkimuose, toliau bando persiformuoti iš agrarinės į miesto, krikdemiškos pakraipos partiją. O S. Hołownia įkūrė savo politinį judėjimą. Dabar jis turi dorotis su iššūkiu, kaip išlaikyti rinkėjų ir savanorių entuziazmą iki kitų rinkimų, kurie vyks už trejų metų.

Tad paradoksaliai Lenkijos prezidento rinkimai neįnešė daug papildomo aiškumo į Lenkijos politiką. Valdantieji laimėjo, bet maža persvara, ir tai nesuteikė PiS vienareikšmiško atsakymo, kaip toliau elgtis: tęsti revoliuciją ar švelninti kursą. Tuo tarpu opozicijoje dar labiau suintensyvėjo ginčas dėl PO lyderystės. Ja abejoja net pati PO, bandanti transformuoti savo įvaizdį, ir tai suteikia šansą Lenkijoje iškilti naujoms politinėms jėgoms.

Kol kas Lenkijos politikai atostogauja po sunkios rinkimų kampanijos. Bet iš jų sugrįžus rudenį Lenkijos politikoje vyks ne mažiau nuožmi kova nei per prezidento rinkimus šią vasarą.

Perspausdinta iš lrt.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.